Prof. Romualdas ŠVIEDRYS dėsto mokslo istorijos ir technologijos bei technologijos prognozės kursus Niujorko politechnikos universitete, Brukline (Niujorko valstija, JAV). Nuo praėjusių mokslo metų šiuos kursus profesorius skaito ir Kauno technologijos universiteto magistrantams, todėl Lietuvoje jau nėra retas svečias. Tuo labiau, kad noriai atvyksta ir skaito pranešimus taip pat ir Lietuvos mokslo istorikų bei filosofų kasmetinėse konferencijose. Šį pavasarį profesorius studentams pradėjo skaityti, o rudens semestro metu pratęs dar vieną naują kursą - apie technologijų perkėlimą į kitus kraštus. Vienoje kultūroje sukurtas ir taikomas technologijas perkeliant į kitas šalis iškyla daug kartais ir nenumatytų problemų. Kaip jų išvengti arba bent jau sumažinti, prof. R. Šviedrys ir moko tiek JAV, tiek dabar jau ir Lietuvos studentus. Kiekvienas studentas gauna paskaityti profesoriaus anglų kalba parašytą straipsnį ir pagal jam užduotas gaires turi parašyti referatą. Analizuodamas konkretų pavyzdį, parodo, kaip suprato dalyką. Pvz., vienas studentas rašo darbą apie istorinį technologijos perkėlimą - kaip Lietuvoje buvo pradėtos liedinti patrankos ir kaip šis amatas ir menas buvo plėtojamas. Kitas studentas turės parašyti referatą, kaip Lietuvoje atsirado tokio aukšto lygio Biotechnologijos institutas "Fermentas", pasaulyje žinomas egzotiškų enzimų kūrėjas. Kaip atsitiko, kad "Fermentas" įstengia išugdyti puikių savo srities specialistų, o savo produkciją sugeba eksportuoti į daugelį pasaulio valstybių. Profesorius savo studentus skatina nagrinėti, kaip svetur sukurta technologija buvo perkelta į Lietuvą ir kaip sėkmingai lietuviai ją įsisavino, konkuruoja su kitais gamintojais. Pasak profesoriaus, tai aukščiausias technologijos įsisavinimo laipsnis. Kadangi prof. R. Šviedrys yra kurso apie technologijų perkėlimą (angl. technology transfer) autorius, tai ir pirmasis jam pateiktas klausimas, suprantama, kaip tik ir buvo apie to kurso atsiradimą. Štai mūsų svečio atsakymas.

Prieš 25 metus su kolega gavome grantą dvejiems metams tam, kad pasiūlytume, kaip padėti JAV studijuojantiems užsieniečiams studentams. Jie suvažiuoja iš įvairiausių kraštų, JAV išmoksta dirbti naudodami įvairias technologijas, o grįžę namo veikia taip, kaip buvo mokomi. Dėl to kartais iškyla įvairiausių nesusipratimų: skirtingas klimatas, kultūra ir kitokie gyvenimo ypatumai neleidžia tos norimos technologijos sėkmingai pritaikyti. Mat technologija atitinka būtent tos šalies ypatumus, kurioje buvo sėkmingai sukurta ir plėtojama, ten nedaro žalos gamtai, neprieštarauja žmonių papročiams ir kultūrai. Kitam kraštui ta technologija gali būti svetima, visiškai nepritaikoma ar sukelti labai didelių problemų.

Kai kalbame apie technologijas, tai, matyt, mintyje turime ne vien gamybos priemones, bet ir jų santykį su žmonėmis, naudotojais?

Anglų kalba sąvoka “technologija” (technology) truputį skiriasi nuo vartojamos Lietuvoje. Tai ne tik gamybos būdas, bet ir - sakyčiau - dvasinis dalykas. Mano mėgiamas technologijos apibūdinimas būtų toks: technologija - tai atsakas į mūsų poreikius, troškimus, pageidavimus (angl.: technologies is a response to human wishes). Atsakas ne tiek į praktines reikmes (needs), bet labiau - į dvasines. Anglų kalba “wishes” ir “needs” reikšmės kartais sutampa, bet dažniausiai skiriasi.

Visa technologijos istorija yra atsakymas tiems, kurie valdo valstybę, visuomenę. Inžinieriai turėdavo teikti atsakymus įtakingiausiems, stipriausiems. Į žemesniųjų sluoksnių troškimus nebuvo atsižvelgiama, nes tų sluoksnių atstovai neturėjo politinės, ekonominės ar socialinės galios.

Kai L. Pasteras atrado vakciną

Kam pravers technologijų perkėlimo kursas

Technologijų perkėlimo kursas, kurį pradėjau skaityti ir Kaune, skirtas ir gali būti naudingas visų pirma tiems, kurie naujas technologijas norėtų perimti, prisitaikyti. Kaip amerikietis gali taikyti žemdirbystės būdus, pvz., Pietų Amerikoje, džiunglėse, jeigu jis nėra užsiiminėjęs žemdirbyste džiunglėse? Todėl technologijų perėmimas yra labai įdomus ir komplikuotas procesas, kurio sėkmė priklausys nuo to, ar vietiniai žmonės bus pakankamai išsilavinę. Kartu tai ir mokslo perkėlimas - mokslo įstaigų ir žinių, visų su mokslu susijusių vertybių. Kol viso to nėra, tai vietiniai žmonės dažniausiai būna bejėgiai tas naujas technologijas sėkmingai pritaikyti. Taigi tokį kursą, pritaikytą užsienio studentams, man pavyko išplėtoti.

Noriu pasitikslinti: šis technologijų perkėlimo kursas buvo pirmas Niujorko politechnikos universitete, Brukline (tuo metu vadinosi Bruklino politechnikos institutas), o gal pats pirmasis apskritai JAV universitetuose?

Turbūt pirmas Amerikoje, nes jokiam inžinerijos fakultete tarp bakalauro studijų programų nesu matęs tokio kurso. Drįstu manyti, kad jis pakankamai unikalus, o jo poveikis pakankamai didelis, nes Niujorkas - tai tautų “katilas”, ir kone pusė mūsų studentų yra iš įvairių kraštų atvykę užsieniečiai.

Kokios aplinkybės lėmė, kad būtent Jums pavyko tapti šio technologijų perkėlimo kurso “tėvu”?

Vienas mano kolega iš vadybos fakulteto mėgino jau minėtą grantą gauti pats vienas. Gavo atsakymą, kad projektui stinga sociologo arba mokslo istoriko, gal net technologijos mokslo atstovo požiūrio į problemą. Taigi į projektą pasiūlyta įtraukti ir mokslo istoriką. Aš esu mokslo istorikas, kuriam nesvetimas ir fizikos bei sociologijos mokslas, o mano parašytas ir apgintas daktaratas buvo iš technologijos mokslo istorijos. Kai įsitraukiau į minėtą kolegos projektą, jau kitais metais mums pavyko gauti grantą. Tai buvo 1975 ar 1976 metais. Sukūrėme keturis naujus kursus, iš jų trys tik po kartą buvo dėstomi – kol buvo tęsiama finansinė parama. Mano skaitomas kursas iš pat pradžių buvo labai sėkmingas, jį dėstau ligi šiol ir esu mokęs 97 ar 98 tautybių studentus.

Kam turime būti dėkingi už tai, kad dabar savo žinias perteikiate ir Lietuvos studentams?

Gal prieš dešimt metų mokslo istorikas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis mane aptiko Niujorke. Jį pakviečiau į savo raštinę, parodžiau mūsų katalogą. Prof. J. A. Krikštopaitis užsidegė panašią magistrantūrą įkurti ir Lietuvoje. Bet tai įgyvendindami užtrukome kone 9 metus. Iš pradžių bandėme Vytauto Didžiojo universitete, bet didesnio susidomėjimo nesulaukėme, todėl pasirinkome KTU. Ten įkūrėme mokslo istorijos ir mokslo filosofijos magistrantūrą, kuriai pagrindus gavome iš Niujorko politechnikos magistrantūros. Prof. J. A. Krikštopaitis labai norėjo, kad dėstyčiau būtent technologijų perkėlimo kursą, nes jis studentams gali būti naudingas praktiškai.

Ir turtinguose kraštuose novatorių laukia išbandymai

Dažnai jie atsidurdavo keblioje padėtyje, nes sugrįžę į savo šalį nepritapdavo. Lygiai kaip sunku jiems būdavo pritapti ir atgal sugrįžus į JAV. Bet gabiausieji sugeba įrodyti savo tiesą. Paprastai baigę studijas, grįžtantys iš užsienio nori inovacijų. Žinoma, susiduria su pasipriešinimu: grįžai iš Amerikos ir nori daryti kaip Amerikoje? Bet čia ne Amerika… Prieš inovacijas visada sukyla labai didelė opozicija, ir šitaip yra visur, ne tik trečiojo pasaulio šalyse. Turtinguose kraštuose novatorių laukia lygiai toks pat pasipriešinimas.

Apie technologijų prognozę

Kitaip negu aptartą technologijų perkėlimo kursą, technologijų prognozę pradėjau dėstyti vienoje kompanijoje jos vadybininkams ir inžinieriams (IBM, “Xerox”, AT&T ir kt. didžiosios kompanijos rūpinasi, kad jų darbuotojams būtų skaitomi tam tikri kursai). Taigi kompanijos  AT&T padalinyje “Western Electric” dėsčiau kursą, kurio iš pradžių net nevadinau technologijos prognoze, bet kai į tai nukrypau, kompanija daug kartų mane kvietė tą kursą dėstyti. Sykį buvau paprašytas pavėžėti vieną savo kolegą iš vadybos fakulteto. Susipažinome, ir jis man pasiūlė technologijos prognozės kursą dėstyti taip pat ir vadybos fakultete. Mat ten jau buvo sukurtas kursas apie technologijų inovacijas ir šiek tiek apie prognozę. Kadangi to kurso autorius išvyko kitur, tai man ir buvo pasiūlyta dėstyti magistrantams technologijos prognozę. Paskui perėjau dėstyti ir būsimiesiems inžinieriams bakalaurams. Tikriausiai nėra kito universiteto Amerikoje, kur bakalaurams inžinieriams būtų dėstoma technologijų prognozė.

Nuo ateinančio rudens tą kursą dėstysiu ir KTU studentams magistrantams, bet aš tikiuosi paskaitų pasiklausyti pakviesti ir bakalauro studijų studentus, kuriems tas kursas veikiausiai bus įskaitomas kaip humanistikos disciplina. Beje, šį kursą dėstysiu kartu su jaunu sociologu Leonardu Rinkevičiumi. Buvau keletą kartų kviestas skaityti paskaitų jo magistrantams ir būsimiesiems bakalaurams, tad pamėginsime suderinti, kad L. Rinkevičiaus studentai galėtų lankyti ir mano paskaitas.

Prognozę padeda daryti istorija

Tai geras pavyzdys, iš kurio matyti, kaip operuoju faktais. Vieninteliai duomenys, kuriais remdamasis galiu daryti ateities prognozę, tai yra praeitis, istorija. Reikia ieškoti praeities pavyzdžių, juos analizuoti ir žiūrėti, ar atsiras tam tikras modelis, šablonas (angl. pattern). Kai yra modelis, galima daryti prielaidą, kad procesas ir toliau vyks panašiai, tada galima atlikti šuolį į ateitį ir pasakyti, kokie bus tam tikri technologiniai parametrai. Pateiksiu paprastą ir įdomų pavyzdį, kaip galima prognozuoti nematomo lėktuvo sukūrimą. Anksčiau JAV karo aviacijoje buvo sukurtas bombonešis B-52. Radaro ekrane tas bombonešis matomas tam tikro dydžio. Po kurio laiko sukuriamas kitas naujos technologijos to bombonešio modelis, kuris radaro ekrane jau daug mažesnis. Tarkime, skrendant pirmojo modelio bombonešiui, radaras fiksuoja 35 m² lėktuvo paviršiaus plotą, o antrojo modelio “matomas” gal tik 1 m² ploto… Jeigu darysime prielaidą, kad ir ateityje technologijos tobulės taip pat greitai, tai visiškai įmanoma, jog po kurio laiko lėktuvas radaro ekrane bus nematomas.

Tačiau kas mums leidžia daryti tokią gana patogią prielaidą – kad technologija tobulės būtent tokiu pat tempu ir lygiai taip pat?

Pati technologijos tobulėjimo eiga. Juk per pastaruosius 30 metų matome, kaip nuolat mažėjo radarais aptinkamas bombonešių plotas. Yra daugybė ir komplikuotų priežasčių, kodėl radarais fiksuojamas lėktuvo plotas per tuos metus mažėjo, bet akivaizdu, kad jis mažėjo. Veikia daugybė įvairių priežasčių, pokyčių (angl. variable), ir todėl galime daryti prielaidą, kad dalykai ateityje keisis taip pat, kaip keitėsi praeityje. Tad ir galime prognozuoti, kad po tam tikro laiko pavyks sukurti lėktuvus, kurie radaro ekrane bus nematomi. Sunku pasakyti, kaip tai bus įgyvendinta, kokias technologijas pritaikius, bet technologiškai tai įmanoma. Jeigu dalykai keitėsi praeityje, tai įmanoma prielaida, kad ir ateityje jie turės keistis maždaug taip pat. Maždaug prieš 15 metų skelbiau, kad vieną dieną spaudoje perskaitysime, kad jau skraido JAV karo lėktuvas, nematomas radaro ekrane. Prognozė beveik pasitvirtino.

Tiesa, ateis laikas, kai tie dalykai nustos taip pat keistis, todėl darant tokius spėjimus visada yra ir tam tikros rizikos.

Kova tarp šarvų ir šaudmenų

Teisybė, technologijoje labai dažnai sprendžiamos ir kitokio pobūdžio užduotys. Juk buvo kuriamos ir naudojamos atitinkamos technologijos, kad iš tolo būtų galima pastebėti atskrendantį lėktuvą. Pirmojo pasaulinio karo laikais buvo patobulinti mikrofonai, kurie padėdavo skrendančius lėktuvus aptikti. Kai tie lėktuvai buvo patobulinti, jų greičiai labai padidėjo, senoji aptikimo technologija nebetiko, todėl buvo sukurti radarai. Kuo labiau buvo tobulinami radarai, tuo daugiau pastangų buvo skirta tam, kad lėktuvai radarais būtų kuo mažiau pastebimi. Todėl esu tikras, kad jau yra technologija, kuri padeda “nematomus” lėktuvus susekti visiškai kitomis priemonėmis. Kiekvienai naujai technologijai kuriama kita, kuri ją padeda “neutralizuoti”. Vyksta nuolatinė dvikova, vaizdžiai kalbant, tarp šarvų ir juos pramušančių šaudmenų. Nuolatinės technologijų varžybos, puolimo ir gynybos priemonių tobulinimo lenktynės.

Skirtingai nuo inžinierių, kurie puola nuo vieno kraštutinumo prie kito - kuria tai puolimo, tai gynybos priemones - Jūsų interesas kitoks: Jums rūpi, kas yra už tų kraštutinumų?

Ieškau pakankamai duomenų, kad rasčiau technologijos plėtotės modelį, o tada galiu daryti prielaidą, kad taip technologija bus plėtojama ir ateityje.

Tačiau Jūs negalite tvirtinti, kad pažįstate bent mažą dalį pasaulyje sukurtų ir taikomų technologijų - juk daugelis moderniausių, ypač karinės srities, yra įslaptintos.

Prognozei tai neturi jokios reikšmės. Ne prognozuotojo pareiga tas technologijas nuspėti ar plėtoti tokias, kurios ir leistų spėjamų rezultatų siekti. Prognozuotojui netgi visai nesvarbu, kaip tai bus padaryta. Svarbiausia, kad yra tokia galimybė ir tam tikras žmonijos troškimas šitokį rezultatą pasiekti.

Jūsų, kaip technologijų prognozuotojo, pareiga įžvelgti visų pirma patį troškimą - kuria linkme technologija plėtosis?

Parodyti, kas yra technologiškai įmanoma, jeigu visa ir toliau taip pat keisis. Aišku, būtų geriau turėti kuo daugiau duomenų, pavyzdį ne su dviem bombonešiais, o, tarkime, su penkiais. Tada galima tiksliau nusakyti lauktiną rezultatą. Tačiau ir turint du atramos taškus jau galima padaryti neblogą, bent apytikrę prognozę, kad po tiek ir tiek metų bus sukurtas radarais nepastebimas lėktuvas.