SIMPOZIUMO DALYVIAI
Tyliųjų didvyrių atminties pėdsakais (1)
Išsaugojęs tautai brangius balsus1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui, tos pačios dienos vakarą Balys Gražulis su būreliu bendraminčių užėmė Kauno radiofoną, jį saugojo, ir šitaip sudarė galimybę Lietuvos aktyvistų fronto atstovams birželio 23 d. per Kauno radiją paskelbti apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios vyriausybės sudarymą. 1941-1944 m. B. Gražulis dirbo Kauno radiofono literatūrinio skyriaus redaktoriumi, net ir griežtos nacių cenzūros sąlygomis sugebėjo įrašyti į plokšteles daugelio to meto literatūros, kultūros veikėjų balsus ir kalbas, sakytas per Kauno radiją. 1944 m. artėjant sovietams, prieš pasitraukdamas į Vakarus, B. Gražulis sugebėjo slaptai iš Radiofono išnešti apie 80 plokštelių su žymiausių krašto veikėjų kalbomis, patikimai jas paslėpė Šančiuose. Gyvendamas JAV, Balys Gražulis aktyviai reiškėsi kaip publicistas ir rašytojas, priklausė Lietuvių rašytojų sąjungai ir draugijai. Sugebėjo neįsivelti į išeivijos partinius ginčus, visą gyvenimą buvo nepartinis. Savo didelę biblioteką padovanojo nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai, dalis tų knygų teko ir jo gimtosios Senosios Varėnos bibliotekai. Paties B. Gražulio ir giminaičių Lietuvoje pastangomis 1992 m. buvo surastas jo paslėptųjų plokštelių lobis. B. Gražulis tas plokšteles padovanojo Lietuvos valstybiniam vaizdo ir garso archyvui. Atlikęs didžiai reikšmingą darbą Tėvynės labui ir niekada nesiekęs, kad jo nuopelnai būtų aukštinami ir jam teikiamas išskirtinis dėmesys, Balys Gražulis amžino poilsio iškeliavo 1994 m. balandžio 2 d. Flinto mieste, JAV. Urna su jo pelenais palaidota Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse, Čikagoje, kur ilsisi ir anksti miręs jo vienintelis sūnus Rimantas.Įvertindama Balio Gražulio nuopelnus Tėvynei, Varėnos rajono Taryba Senosios Varėnos bibliotekai 1998 m. suteikė Balio Gražulio vardą. Istorikas jau pakavo lagaminusKaip matyti, žmogaus gyvenimą galima sutalpinti ir į keletą glaustų skilčių. Tik šitai darydami patys save dažnai ir nuskriaudžiame, nes toks perdėtas taupumas dividendų neduoda. Apie Balio Gražulio ir jo bendražygių veiklą užimant ir apsaugant Kauno radiofoną Birželio sukilimo pirmosiomis dienomis ne visada žinių rasime net ir šiam sukilimui skirtose knygose. Apie tai nerašoma ir dr. A. Liekio monografijoje. Tai ne priekaištas autoriui, kadangi į vieną knygą neįmanoma sudėti daugelio įvykių ir tų įvykių dalyvių veiklos, pagaliau paties autoriaus teisė rinktis, kuriuos įvykius vienaip ar kitaip išryškinti, ko atsisakyti ar atidėti, įtraukti į būsimus veikalus.
Truputį abejoju, kad savo samprotavimais įtikinau mūsų laikraščio skaitytoją iš Senosios Varėnos. Nors jau pats laikas skaitytojus supažindinti su kultūrininke doc. Gražina Jaroniene, gyvenančia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimtinėje. Su savo vyru Enriku Jaroniu, taip pat docentu ir pensininku, abu yra Mokslo Lietuvos skaitytojai. Šis faktas mums labai brangus, nes kas labiau, jeigu ne skaitytojų dėmesys, ir įprasmina visą laikraščio kūrybos ir leidybos darbą. Ponia Gražina neslėpė noro bendrauti būtent su monografijos autoriumi dr. A. Liekiu, bet, kiek žinau, tas bendravimas prasidėjo ir baigėsi tik pokalbiu telefonu. Mat istorikas jau pakavo lagaminą eilinei kelionei į JAV, o ateityje tikėtinas ir šios kelionės rezultatas parengta jau devynioliktoji šio istoriko knyga. Ko gero, ji bus skirta vėl naujai temai žinant autoriaus produktyvumą. Tačiau savaitraščio žurnalistai turi bent tą privalumą, jog gali daug operatyviau reaguoti į įvykius ir žmones. Šiuo atveju reikšminga mūsų 60 metų senumo istorija ir pakankamai paini dabarties žmogiškųjų santykių tema pati tarsi prašėsi išguldoma ant balto popieriaus lapo, nesitenkinant keliomis šykščiažodėmis pastraipomis. Todėl šiame rašinyje įvykius dėstysime iš lėto, mintyje turėdami visų pirma tuos skaitytojus, kurie kasdieniame gyvenime ne vien tik nuolat skuba. Laikas apsispręstiPradėsime nuo pačios Gražinos Jaronienės santykio su aprašomais įvykiais ir asmenimis. Dėl to praverstų kiek daugiau sužinoti ir apie ją pačią. Šiek tiek aplenkdami įvykius, pradėsime nuo 1984 metų, to gyvenimo tarpsnio, kuris prasidėjo jau išėjus, kaip sakoma, į užtarnautą poilsį.Artėjant minėtam gyvenimo lūžiui kartu su vyru Enriku apsisprendė parduoti Kaune turėtą namelį ir išsikelti kur nors arčiau gamtos: vyras mėgsta žvejoti, o pati Gražina - grybauti. Nusipirko nebaigtą statyti namelį Senojoje Varėnoje. Kad traukė Dzūkija, visiškai suprantamas dalykas, nes ponios Gražinos gimtinė - Leipalingis, šio miestuko vidurinėje mokykloje kadaise mokytojavo ir jos tėtis. Su Kaunu atsisveikinti nebuvo sunku, nepaisant to, kad 40 metų šiame mieste gyveno, bet visa širdimi taip ir nepritapo. Ilgus gyvenimo metus dirbo Medicinos instituto (dabar universitetas) Patologinės fiziologijos katedroje, buvo medicinos mokslų daktarė ir, jau minėjome, docentė. Tiesa, septynerius metus prieš išeidama į pensiją dirbo ir Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) žinybinėje ultragarso laboratorijoje, buvo medicininių tyrimų srities vyr. mokslinė bendradarbė. Pirmiausia ieškojo ramybėsAtvykusi į Senąją Varėną docentų iš Kauno šeima manė ramiai gyvensianti, nes pirmiausia ramybės juk ir ieškojo. Todėl niekam iš rajono administracijos darbuotojų neprisistatė, naujų pažinčių ir draugų neieškojo. Kaimynai buvo seni varėniškiai, su jais gražiai sutarė. Iš pradžių teko įsikurti sandėliuke, paskui šiaip taip įsirengė ir namelį.
Pačią pirmąją vasarą ateina kaimynė: Sasiedka, ar nenorėtum parūgštyniauc? Kodėl gi ne? Nuo tų rūgštynių ir prasidėjo artimesnė pažintis su šio dzūkų krašto apylinkėmis ir daugeliu žmonių, gyvų ir jau mirusių, ne savo noru, priverstų apleisti šį tokį mielą ir, atrodytų, ramų Dzūkijos kraštą. Visa tai bus daug vėliau, o tuo metu p. Gražina dar tik išsirengė parūgštyniauc. Su kaimynais nusileido prie Varėnės, sėdo į valtį. Žmogus iria valtį ir pasakoja, pasakoja. Išsiilgęs mokančio klausyti. Dėsto Varėnos istoriją, kurios kai kuriuos įvykius ir jam pačiam teko patirti, išgyventi, prisimena jaunas dienas ir kaip tada buvę. Parodysiu, kur buvo džiovininkų sanatorija ir lageriai
Žmogus ir pats nenujautė, kokius svarbius, reikšmingus dalykus pasakoja. O p. Gražina klausėsi kone žado netekusi. Ji išvydo kadaise čia buvusios sanatorijos griuvėsius - 1944 m. traukdamiesi vokiečiai susprogdino. Pats laikas pasakyti, kad Medicinos instituto Patologinės fiziologijos katedra dėstė ir medicinos istoriją, o jos vedėjas prof. Aleksandras Vileišis kone visus, kuriems dėstė, ar su kuriais ką nors bendro turėjo, buvo įtraukęs rinkti medicinos istorijos eksponatus - visus padarė kraštotyrininkais. Taigi dar dirbdama A. Mickevičiaus gatvėje buvusioje savo katedroje p. Gražina, kaip ir kiti jos bendradarbiai, uoliai rinkdavo įvairius krašto medicinos praeitį menančius eksponatus. Beje, katedroje dirbo kartu su doc. V. Siudiku, kuris šiuo metu yra Lietuvos medicinos istorijos muziejaus Kaune vienas iš vadovų. Jam ir papasakojo, kokius sanatorijos griuvėsius matė ant Varėnės upės kranto, kur dabar apsčiai auga rūgštynės. Doc. V. Siudikas susidomėjo ir paprašė kolegės, kad ji parinktų iš apylinkėje gyvenančių žmonių ir daugiau žinių apie buvusios džiovos sanatorijos veiklą, nes muziejus neturėjo jokios medžiagos apie pirmąją Lietuvos džiovos sanatoriją Varėnoje.
Per tuos savo kaimynus išgirdo apie gydytoją Albiną Grigaitį, kuris prieškariu tai sanatorijai vadovavo, buvo vertinamas ir žmonių gerbiamas. Bet daugiau niekas nieko apie jį nežinojo, išskyrus viena: gyd. A. Grigaitis fronto linijai artėjant pasitraukė į Vakarus, vėliau išvyko į JAV. Viską, ką žmonės pasakodavo, kraštotyrininkė Gražina Jaronienė kruopščiai užrašydavo. Matydami, jog yra kas domisi, tie atsiminimai gali būti vertingi, varėniškiai dovanodavo savo kantriajai klausytojai senų nuotraukų iš prieškario ir karo metų laikų, kai sanatorija dar veikė. Bet štai vienas po kito pradėjo ištikimieji mūsų kraštotyrininkės korespondentai, krašto atminties sergėtojai gulti į smėlio kalveles. Tai buvo įspėjimas ir pačiai G. Jaronienei, kad laikas imtis tuos visus atsiminimus tvarkyti. Dar 1987 m. parašė nuotraukomis iliustruotą darbo ataskaitą ir perdavė Medicinos istorijos muziejui. Tuo metu atrodė: ko Vytautas Siudikas prašė padariau, ir visa ta Varėnos senbuvių atmintis nežus, dabar esu rami. Laikas statyti bažnyčiąDeja, ramybė pasirodė besanti laikina. Gyvenimas buvo kaip niekada kupinas įvykių. Atgimimo ir Sąjūdžio bangos pakylėta Lietuva gyveno savo bene gražiausią istorijos laikotarpį. Šimtatūkstantiniai mitingai sostinės Vingio parke, Baltijos kelias laimingi tie, kurie tuos jausmus išgyveno. Iš savotiško snaudulio pakirdo ir varėniškiai, staiga aštriai pajutę didžią gyvenimo jiems skirtą neteisybę. Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai iš Senosios Varėnos pareikalavo nepaprastos aukos dviejų bažnyčių, kurių vietoje buvo likę tik griuvėsiai ir degėsių krūva. Tikintieji pėsti ir važiuoti miško keliais ir takais traukdavo melstis į Babriškių koplytėlę. Nuo Senosios Varėnos 9 km ne juokas. Pusę šimto metų toks buvo varėniškių sekmadienių kelias į maldos vietą.
Dabar miestukas atkuto, suklego: Senojoje Varėnoje turi būti nauja bažnyčia. Kaip niekad žmonės pasijuto turį bendrą tikslą. Tik kur tai bažnyčiai tiktų stovėti? Rinko vieną ir kitą vietą vis kas nors trukdė. Gerai būtų pačiame miestuko centre, bet čia pat restoranas bloga kaimynystė Dievo namams. Girtuokliams tebus Dievo pirštas, - nepiktai, juokaudamas grūmojo kunigas Pranciškus Čivilis. Tuo metu buvo 33 metų, taigi Kristaus amžiaus, bet atrodė gerokai jaunesnis, o kai eidavo be sutanos, tai net ir nepagalvotum, kad kunigas. Ir vis tik P. Čivilio varėniškiai nekeistų į jokį kitą kunigą. Jeigu ne tas jo tiesiog neįtikėtinas entuziazmas, tai dar nežinia, kiek laiko varėniškiai dar būtų tąsęsi su statybos pradžia ir eiga. Kunigui Pranciškui Čiviliui, sakytumei, ne tik žmonės, bet ir visi dangiškieji angelai padėjo. Toks žmogus, kad negalima nepadėti. Laikiną koplyčią varėniškiai įsirengė vaikų darželio patalpose, o talkose kaip ant mielių augo šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios pamatai, sienos, bokštas. Statybos tempą geriausiai rodo šios datos: 1990 m. architektai B. Bakaitis ir jau a. a. G. Baravykas sukuria bažnyčios projektą, po metų buvo pašventinti pamatai, o 1994 m. - ir pati užbaigtoji bažnyčia. Bažnyčią statyti padėjo ir M. K. ČiurlionisKad tokį žemiškąį stebuklą galėtume geriau suprasti, vėl grįžkime prie mūsų mielųjų docentų Jaronių, kuriuos jau spėjome šiek tiek pažinti.
Nėra lengva apie tai rašyti. 1990 m. gegužę, kai Lietuva pakiliai pasitiko savo pirmąjį nepriklausomos valstybės pavasarį ir stoiškai kentė M. Gorbačiovo paskelbtosios ekonominės blokados padarinius, tragiškai žuvo Jaronių dukra. Buvo dailininkė, liko jos paveikslai, knygos. Tėvų skausmo neįmanoma nusakyti. Netektį patyrusiems Jaroniams labai didelę moralinę ir dvasinę paramą teikė kunigas Pranciškus Čivilis. Pats bažnyčios statybos rūpesčių išvargintas kunigas tapo dvasine atrama Gražinai Jaronienei. Ir ne jis vienas. Paguodos ieškota dukters knygose ir paveiksluose. Koks stebėtinas panašumas į M. K. Čiurlionio likimą: abu dailininkai, gimę rugsėjui baigiantis, likimais susiję su Senąja Varėna, ir abiejų gyvenimas nutrūko taip anksti. Pagaliau argi M. K. Čiurlionio motinai buvo lengviau išgyventi savo sūnaus netektį?
G. Jaronienė tarėsi radusi savo gyvenimo tikslą: ji turi prisidėti prie Senosios Varėnos bažnyčios statybos. Tuo labiau, kad su čia stovėjusios bažnyčios istorija tiesiogiai siejosi Tautos genijaus M. K. Čiurlionio gyvenimo pradžia. Čia jis atėjo į šį pasaulį 1875 m. rugsėjo 22 d., gimęs šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios vargonininko šeimoje, o spalio 1 d. Mikalojaus Konstantino vardu buvo ir pakrikštytas toje bažnyčioje. Jos duktė taip pat buvo dailininkė - tarsi pats nenuspėjamas likimas Gražinai Jaronienei būtų rodęs tolesnį kelią.
Kuo moteris galėjo prisidėti prie naujos bažnyčios statybos? Rinkdama aukas. Dirbdama Kauno aukštosiose mokyklose buvo įgijusi visuomeninio darbo patirties, dabar visa tai pravertė. G. Jaronienė pradeda plačią veiklą. Kreipiasi į M. K. Čiurlionio draugiją, Gimtojo krašto redakciją, pagaliau Kanados lietuvių laikraštį Tėviškės žiburiai. Žmonės atsiliepia, siunčia aukas, aukštėja Senosios Varėnos bažnyčios sienos.
1994 m. lapkričio pradžioje bažnyčia baigta statyti, pašventinta. G. Jaronienė gauna laišką iš Kanados, rašė Tėviškės žiburių redaktorius Vytautas Kastytis-Tvardauskas. Jis savo laikraštyje skelbė G. Jaronienės žinutes Kanados lietuviams apie bažnyčios statybą M. K. Čiurlionio gimtinėje. Dabar redaktorius pranešė, kad 1994 m. balandžio 2 d. Kanadoje mirė didelis Lietuvos patriotas, rašytojas ir publicistas Balys Gražulis. Varėniškis. Tad ar kraštiečiai negalėtų imtis pastangų kaip nors pagerbti Varėnoje Balio Gražulio atminimą? V. Kastytis Tvardauskas dar rašė, jog kartu su B. Gražuliu jis yra dirbęs Kauno radiofone ir draugai liko visą gyvenimą. Laiške V. Kastytis priminė ir iš Balio lūpų kadaise girdėtą klausimą: kažin, ar jo pelenai kada nors ilsėsis Lietuvoje?
Pamatysime, jog šis klausimas ilgai dar neduos ramybės ir Gražinai Jaronienei.
|