j1.gif - 2682 Bytes

ATSISVEIKINANT

Almaus Šalčiaus pamoka

Juozas Elekšis

Gūdžiais fašistinės okupacijos metais iš kaimyno gavau legendinio Mato Šalčiaus knygas “Svečiuose pas keturiasdešimt tautų”. Dangau ir žeme, kokį poveikį jos man padarė! Visam gyvenimui. Amžiams atsisveikinau su fantastika, nuotykių romanais, kriminalistika, net Karl May, Kuperis perskaityti tik dėl to, kad po ranka nebuvo dokumentikos. Iki šiol tebeieškau kelionių memuarų, dokumentinių, istorinių apybraižų – man riekia ne autoriaus fantazijos, o jo gyvenimo nuotykių. Ir po pusšimčio metų, rodos, viską prisimenu iš M. Šalčiaus knygų. Net tai, kad jis visur ieškojo lietuviškų žodžių atitikmenų. Rado net Indonezijoje – lazda ten vadinama “puhul”, o kas iš mūsų nesupras, ką reiškia paleisti pagalį į šunį…

Gerokai susijaudinau, kai “Mokslo Lietuvoje” gavome laišką, kritikuojantį mano rašinį apie žinomą JAV gydytoją Rimvydą Sidrį. Rašinyje, išvardinęs gydytojo nuopelnus, nepaminėjau jo žmonos Giedrės, kuri, būdama gydytoja, pasiaukojo gausiai šeimai ir šitaip prisidėjo prie vyro sėkmės. Buvo galima trumpai atsiprašyti ir išspausdinti laiškelį, bet pasirašė: Almus Šalčius ir adresas bei telefonas Vilniuje. Paskambinęs tikėjausi išgirsti piktoką balsą, bet išgirdau labai malonų. Man nespėjus, jis tuoj atsiprašė, kad per daug kategoriškai parašė.

Sunkokai radau gana kuklų butelį greta Mokslininkų sąjungos būstinės. Tuoj pakvietė žavią žmoną Nijolę. Pasakė net mergautinę pavardę – Jagėlaitė. Kam daugiau, jei ne istorikui, žinoti, kad ant Jogailos kapo Vavelyje užrašyta “Wladislaw Jagiela”. Mano žinios sudomino – tuoj Nijolės paprašė užkaisti kavos. Pagarbą Almui didino tai, kad jis nuoširdžiai pabrėžė, kad labai myli ir gerbia savo žmoną. Net fotografuotis vienas atsisakė. Sužinojau, kad Almus - Mato Šalčiaus brolio, garsaus mūsų akademiko Petro Šalčiaus sūnus, o R. Sidrio žmona Giedrė – jo sesuo. Dėl to, kad sūnus pasitraukė į Vakarus, sovietmečiu akademikas laikytas vos ne pogrindyje. Almui aiškiai patiko, kad nė nebandžiau neigti savo rašinio trūkumo ir gerai žinojau jo dėdės Mato knygas. Išeidamas padovanojau dvi savo knygeles.

“Mokslo Lietuvoje” atspausdinus A. Šalčiaus laišką ir mano straipsnelį su atsiprašymu ir keliais sakiniais apie šalyje viešintį svečią, nunešiau laikraštį. Susitikimas buvo lyg senų draugų. Almus jau buvo perskaitęs mano kūrybą. Sakė taip pat nori rašyti prisiminimus, bet vis nepasirenkąs formos. Patikusi manoji – atskiros temos. Rašysiąs taip pat. Man pastebėjus, kad jis iš mandagumo giria, o pats geriau žino, kaip rašyti, įsikišo ir Nijolė: “Tikrai, jam labai knygos patiko. Skaitydamas jis tai verkia, tai juokiasi”. Beje, ji tai pakartojo Operos ir baleto teatre supažindindama su savo giminėmis. Šalčių giminės kraujyje, matyt, yra jautri meilė Tėvynei. Prisiminiau, kaip Matas, Indijoje pamatęs pakelėje “lietuviškus” gluosnius, šoko nuo motociklo ir, apsikabinęs vieną iš jų, nostalgijos kankinamas pravirko. Jautrumas gal kiek buvo A. Šalčiaus širdies ligos priežastis, dėl kurios negalėjo grįžti Lietuvon. Pradėjęs plačiau klausinėti apie mano aprašytus įvykius, kai papasakojau, kaip šaudė žydus, jis staiga sušuko “Už ką juos taip?” ir akys prisipildė ašarų. Nijolės susirūpinęs žvilgsnis iš karto nuramino…

Atsisveikinant siūlė rašyti knygą apie akademiką Petrą Šalčių, žadėjo paramą. Gaila, bet tokios misijos, nebūdamas ekonomistas, negalėjau imtis. Almaus Šalčiaus, kaip ir jo dėdės Mato, pamoka taip pat visam gyvenimui – vis pastebiu, jei kur neįvertinama moteris. Savo Nijolės jis niekada nepamiršdavo. Net Mokslų akademijoje minint jo tėvą, jis vienintelis kalbėdamas pasakė, kad atėjo kartu su savo žmonele Nijole, kuri, nors ir turėdama “kunigaikštišką” pavardę, kukliai sėdėjo tarp savo vertę pabrėžiančių mokslavyrių. Beje, panašiai elgiasi ir čia paminėtas Rimvydas Sidrys. Misionierių ligoninėje jo įsteigtą akių ligų skyrių jis pavadino ne tik savo, bet ir žmonos Giedrės vardu.

Almaus Šalčiaus nebėra… Gal jo pamoka man pravers ir kitur. Vis dar perskaitau straipsnių, kuriuose iki padangių iškeliamas koks užjūrio tautietis, o jo žmona, taip pat lietuvaitė, pamirštama paminėti. Rodos, apie kokį viengungį rašytų