Dr. Aldona Palujanskienė
LŽUŪ Profesinės pedagogikos
ir psichologijos katedros docentė

Paauglystėje atsiranda sugebėjimas logiškai ir abstrakčiai mąstyti (neatsižvelgiant į konkrečius faktus). Asmuo daugiau galvoja ne apie realybę, bet apie galimybę. Paauglys sugeba pirmiau galvoti apie galimybę, o vėliau pagal galutinį rezultatą sudaryti sprendimų variantus. Asmeninei pozicijai tai svarbu, nes paauglys gali kelti sau tikslus ir pats viena ar kita kryptimi kreipti savo vystymąsi. Kartu paauglys sugeba mintyse patikrinti tokio plano teisingumą. Tokie planavimo sugebėjimai skatina paauglį kurti įvairias pasaulio tvarkos sistemas, susijusias su morale, etika, religija. Tokios sistemos grindžiamos asmeniniu požiūriu į pasaulį, kitus žmones (pozicija), savomis vertybėmis. Dėl ribotos socialinės patirties tokios pasaulio tvarkos sistemos dažnai būna naivios, nepagrįstos, bet tokie bandymai rodo, kad stiprėja asmeninės pozicijos aktyvumo parametras. Kartais tokių teorijų kūrimo pasekmės būna asmens apsisprendimas dėl savo elgesio - asmuo ima praktiškai reikšti ir patvirtinti savo asmeninę poziciją (patvarumas). Teoriniai samprotavimai apie pasaulio tvarką išreiškia asmens poziciją į pasaulį apskritai. Paauglys dažnai išgyvena savo reikšmingo pasiaukojimo kitų labui momentus, svajoja apie kilnius darbus. Asmens sąmonėje vyksta intensyvus asmeninės pozicijos tikrinimo darbas, tikslesnis savo santykio su kitais, pasauliu, savimi pačiu aiškinimasis, tad paaugliui atrodo, kad jis pats yra aplinkinių psichologinio pasaulio centras. Kitas paauglio įsivaizdavimas - kiti žmonės yra tam, kad palaikytų, įgyvendintų jo idėjas. Toks paauglio egocentrizmas nėra susijęs su egoistine asmens pozicija ir ilgainiui praeina. Pagrindinė paauglio socialinė užduotis - identiteto įgijimas. Identitetas - tai ir asmeninės pozicijos patvarumas. Identiteto paieška susijusi ir su perėjimu prie unikalios individualios požiūrių ir vertybių sistemos ir jos taikymu kasdieniame gyvenime - t.y. asmeninės pozicijos užėmimo. Savo požiūrių ir vertybių sistemos formavimo sąmoningumas priklauso nuo asmens atvirumo pačiam sau, savo patirčiai, savęs adekvataus priėmimo.

Pereidamas iš paauglystės į suaugusiojo amžių asmuo įgyja savo vertybių sistemą ir prisiima atsakomybę už tolesnę savo asmenybės raidą. Susiformavusi asmens pozicija ima sąlygoti asmenybės mąstymą ir elgesį, ją įtvirtina ar palaipsniui keičiami sąmoningi asmens sprendimai. Apie susiliejantį ugdymą, integruojantį lavinimą, kur pastarasis yra tam tikrų profesinių žinių suteikimas ir tam tikrų profesinių mokėjimų kartu su bendrosiomis žiniomis apie žmogų ir pasaulį bei kitų gebėjimų (bendrauti, sugyventi, save išreikšti ir kontroliuoti, būti patenkintam ir t.t.) išlavinimas, šiandien kalbama labai daug. Be to, vykstant bet kokiam lavinimui lavinantysis (mokytojas, dėstytojas) yra ne tik žinių perteikėjas ir jų įsisavinimo vertintojas - be viso šito, jis veikia lavinamuosius savąja asmenybe, tuo individualiu būdu, kaip jis tai daro ir dėl ko asmeniškai sau tai daro. Jau seniai istorine tapo tokia aukštoji mokykla, kur jauno žmogaus savęs pažinimas paliekamas savieigai. J. Pikūnas inteligento uždaviniuose įžvelgia tą patį, ką E. Erikson vadovo (tutoriaus, mentoriaus) vaidmenyje. Nuo 19-25 m. reikalingas vadovas ne tik lavintis profesiškai, bet ir ugdantis studijuojančiojo, kaip brandžios asmenybės, formavimąsi, atsakydamas į jo individualius klausimus, rekomenduodamas, ką savarankiškai skaityti, ir dar daugiau - dėstydamas specialius pedagoginius - psichologinius modulius. Bendrojo ugdymo koncepcija pagrįsta svarbiausia humanistinės psichologijos nuostata apie žmogaus visybiškumą (t.y. bet koks lavinimas taip pat daro įtaką mąstymo būdui, vaizduotei, formuoja jausmus ir vertybes, tam tikras nuostatas) ir jis turi vykti taip, kad tai neprieštarautų studento psichinio pasaulio dėsningumams, neneigtų jo turimų poreikių ir vertybių laisvės ir joms suteiktų deramą kryptį. Be to, tokio ugdymo atveju kalbama apie intelektinės ir emocinės sferų vienovę, kur santykį su gaunamomis profesinėmis žiniomis ir asmeniškai savimi (t. y. ką tos žinios ir jų pateikimo būdas reiškia asmeniškai man) dažnai teisingai koreguoja būtent pedagoginių - psichologinių dalykų dėstytojai, jau nekalbant apie kitus itin svarbius klausimus, iškylančius studentams šiame jų gyvenimo etape (iš ko gyventi, su kuo gyventi, vardan ko gyventi). Taigi vesti studentą atradimų kryptimi - pagrindinė dėstytojų prerogatyva. Anot A. Maslov, save aktualizuojantys geba save laikyti tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų, nes jaučiasi esą atsakingi, demokratiški, kūrybingi bei atviri naujam patyrimui. Jie renkasi tiesą, gėrį, grožį, unikalumą ir nesidairo aplinkui... Kitaip tariant, vertybės egzistuoja, laukdamos, kol mes jas pamatysime. Pedagoginių - psichologinių modulių dėstytojai turi didžiausią galimybę jas “pamatyti” ir “parodyti” studentams. C. Rogers teigia, kad galutinis kiekvieno tikslas - tapti pačiu savimi, o tam tikslinga sudaryti aplinką, kurioje “kaukės” nusiimamos, pvz., konsultavimo psichologijos paskaitoje ar geštalto grupės metu.

Čia tikslinga būtų prisiminti, jog visavertiškai funkcionuojanti asmenybė yra atvira patyrimui, tai yra gali toleruoti neapibrėžtumą (pvz., šiandieninę socialinę - ekonominę situaciją) ir tiesiogiai reaguoti į kiekvieną situaciją (mokėti prisitaikyti profesiškai prie kintančių rinkos reikalavimų). Tokiai asmenybei būdinga vidinė orientacija vertinant, mokėjimas reaguoti emocionaliai, orientuotis į procesą labiau nei į galutinį rezultatą, kur tai, beje, yra ir laimės ištakos. R. May knygoje “Ihe Courage to Create” sako: “Kai iš žmogaus atimama laisvė, atsiradusią tuštumą užpildo kas nors kita - neapykanta, apmaudas”. Ar to nesama tarp dabartinių studentų? Taigi parodyti kelius, kaip ir ko mokytis, kad ugdytų savo asmenybę, kaip lavinimąsi integruoti į darnią asmenybės visumą, yra šiandieninės aukštosios mokyklos uždavinys. Anot L. Jovaišos, ugdymas - tai žmogaus visaverčio gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis. O pedagoginių - psichologinių modulių tikslas - supažindinti studentus su egzistuojančiomis vertybėmis ir nurodyti būdus, kaip jas pripažinti. Taigi studentui suteikiamos pedagoginės - psichologinės žinios padeda ugdyti visuomeniškumo jausmą. Anot A. Adler, žmogaus gyvenimas nedaug ko vertas, jei jis ar ji neprisideda prie kitų žmonių gerovės kūrimo, o C. Jungo nuomone, natūralus žmogaus siekis - savęs realizavimas, apimantis visų asmenybės dimensijų plėtotę. Intymus siejimasis su aplinka, profesijos, panašių į save žmonių paieškos formuojasi studijų metais. Dažnai ir čia pedagoginių - psichologinių disciplinų dėstytojai tampa konsultantais ir remiančiais bei palaikančiais žmonėmis.

Šeimos pedagogikos, vaikų auklėjimo žinios, konfliktų sprendimo ir vadovavimo psichologijos pagrindai - visa tai daro įtaką sėkmingam suaugusio žmogaus gyvenimui. Apie tris ketvirtadalius savo gyvenimo žmogus turėtų nugyventi kaip suaugęs. Ir jeigu iš pradžių vystymasis yra asmenybės formavimasis ir augimas, tai vėliau jis tampa pasirinkimų serija. Pasirinkimai gali tęstis visą gyvenimą, tačiau patys svarbiausi - gyvenimo draugo ir profesijos - paprastai atliekami ankstyvojoje brandoje. Buvęs studentas (ar jau esantis) kuria šeimą, susilaukia vaikų, planuoja profesinę karjerą, dirba, tampa savo srities profesionalu.

Suaugusiam žmogui tenka išgyventi daugiausia sėkmių ir nesėkmių, patirti daugiausia džiaugsmo ir nusivylimo. O kokia gi yra sėkminga santuoka? Pasirodo, tai nulemia daugybė požymių:

1) vertybių sistemos ir pasaulėžiūros panašumas bei kiekvieno iš partnerių suvokimas, kad yra kažkas bendra;

2) aukštas vienas kito vertinimas (bendras nusiteikimas vertinti kitus žmones teigiamai);

3) verbalinio ryšio palaikymas ir tobulinimas. Mokėjimas kalbėti ir aktyviai klausytis;

4) atvirumo pasiekimai - nebijojimas atskleisti partneriui nuogąstavimus, visa, ką galvoji;

5) sugebėjimas spręsti konfliktines situacijas;

6) sugebėjimas suprasti partnerio poziciją (empatija);

7) vaidmenų pasiskirstymas ir poreikių suderinamumas;

8) porų identiteto suformavimas išlaikant kiekvieno iš sutuoktinių asmeninį identitetą.

Apie keturiasdešimt žmogaus gyvenimo metų susieta su darbo veikla. Darbe žmogus ieško gyvenimo prasmės, bando panaudoti savo kūrybinius ir visus kitus gebėjimus. Todėl profesijos pasirinkimas nėra vienkartinis sprendimas - tai ilgas procesas, apimantis keletą pakopų. Donald Super išskyrė tokias profesinio vystymosi pakopas:

1. Paauglystės pabaigoje (apie 14-18 metus) vyksta idėjų apie darbą kaupimas.

2. Specializacija (maždaug 18-21 metai), kai pasirenkama viena sritis, į kurią gilinamasi labiau.

3. Įgyvendinimas (nuo 21-24 metų). Pereinama prie realaus darbo.

4. Stabilizacija (24-35 metai). Pradedama konkrečiai gilintis į savo darbą.

5. Konsoliduojamasi su pasirinkta profesija (apie 40-45 metus).

LŽŪU Profesinės pedagogikos ir psichologijos katedra kuruoja specializacijos, įgyvendinimo ir stabilizacijos etapus, kur vienu atveju atlieka asmenybės savybių diagnostikos, patarėjo, orientuotojo vaidmenį, kitu atveju padeda įgyvendinti (diplomuoto specialisto), stabilizuotis (magistrantūros studijos) bei konsoliduotis (intensyvios studijos).