Senosios skandinavų sakmės pasakoja, kad maždaug apie 1000-uosius metus vikingas Leifas Eriksonas (Leif Eriksson) sėkmingai pasiekė Amerikos žemyną, aplenkdamas K. Kolumbą, kuriam yra priskiriamas Amerikos atradimas, penkiais amžiais! Nors ir kol kas pagal archeologinius tyrimus nepavyko surasti tiesioginių L. Eriksono buvimo Amerikos žemyne pėdsakų, šios prielaidos patikimumas stipriai išaugo paskutiniais metais. Archeologinių kasinėjimų Grenlandijoje nustatyta, kad vikingai ilgą laiką klestėdami gyveno šioje saloje, sėkmingai prekiaudami su Europos žemynu ir galbūt su vietinėmis Amerikos žemyno gentimis, kol dėl neaiškių priežasčių visiškai pradingo. Tai yra kur kas ilgesnė, sudėtingesnė ir turinti rimtesnį pagrindą istorija nei vienas išsiskiriantis L. Eriksono plaukiojimas. Šios istorinės dramos pagrindinis veikėjas buvo L. Eriksono tėvas, pramintas Eriku Raudonuoju, gimęs ir užaugęs Islandijoje. Jo tėvas – Torvaldas Asvaldsonas (Thorvald Asvaldsson) buvo ištremtas iš Norvegijos apie 965 metus už padarytas kelias žmogžudystes. Dar Eriko vaikystės metais Islandija buvo pagarsėjusi kaip laisvų vikingų, pabėgusių nuo Norvegijos karaliaus Haraldo Fejerherio (Harald Fairhair) žemės prievartos ir sunkiai įgyvendinamų, geležinių įstatymų reikalavimų, prieglobstis. 980 metais Erikui Raudonajam irgi teko palikti Islandiją už žmogžudystę ir jis išplaukė į vakarus. Daug toliau, vakaruose, jam pavyko pasiekti žemę, kurią dėl pastebėtos žalumos krante jis pavadino Grenlandija. Po trejų metų jam grįžus į Islandiją pavyko prikalbinti šimtus čia įsikūrusių vikingų vykti kartu su ir apsigyventi naujai atrastoje žemėje. Iš 25 valčių, kurios išplaukė Grenlandijos link, dėl įvairių jūros negandų tik 14, kuriose buvo apie 450 naujų kolonistų, sėkmingai pasiekė Grenlandijos krantus. Ir nors prieš jų akis plytėjo nesvetinga ir iš pirmo žvilgsnio visiškai gyventi netinkanti žemė, Eriko Raudonojo pasakojimai nebuvo iš piršto laužti. Svarbiausia, kad plonas žemę dengiantis poliarinių viržių kilimas puikiai tiko galvijų pašarui. Įsikurta saloje sparčiai: iš pradžių iškilo ūkiniai pastatai, vėliau - ir bažnyčios. Pirmoji didesnė gyvenvietė, pavadinta Rytine Gyvenviete (Eastern Settlement), įsikūrė Grenlandijos apatinėje dalyje, vėliau iškilo ir Vakarinė Gyvenvietė (Western Settlement), kuri buvo pastatyta netoli tos vietos, kur dabar yra Grenlandijos sostinė Nuukas (Nuuk). Keisčiausia, kad nepaisant atšiaurių gamtos sąlygų Grenlandijos vikingų kolonijos pradėjo klestėti. Nuo Norvegijos jas skyrė tik savaitė plaukiojimo, tiesa, kartais pakankamai sunkaus. Naujakurių sparčiai daugėjo, pagal archeologų įvertinimus vienu metu saloje gyveno apie 3000 vikingų. Staiga kažkas atsitiko ir visi jie nežinia kodėl pradingo. Jų lemties paslaptį slepianti uždanga pirmą kartą buvo pakelta 1721 m., kai į salą eskimų krikštyti atvykęs danų-norvegų misionierius nutarė paieškoti senųjų vikingų kolonistų pėdsakų. Taip prasidėjo vis intensyvėjantys archeologiniai tyrimai, buvo atkasta nemažai senųjų vikingų gyvenviečių. Tačiau kol kas niekaip negalima atsakyti į pagrindinį klausimą: kur glūdi tokia netikėta ir nepaaiškinama Grenlandijos vikingų pradingimo priežastis? Kas yra pagrindinis kaltininkas: maras, badas, šaltis, konfliktas su eskimais, ar tiesiog vargingas kasdienis gyvenimas palaužė šiuos užsigrūdinusius, visokeriopas negalias sugebančius ištverti vikingus-kolonistus, nėra aišku ir šiandien.

Mokslininkams pavyko atkurti beveik visą to meto vikingų gyvenimo Grenlandijoje vaizdą. Čia gyvenant žmonėms kildavo didžiulių išbandymų. Tokiose šiaurės platumose, kur yra Grenlandija, medžiai, tinkami medienai, būstui statyti ar kurui, nebeužauga. Esama mediena – tai žemaūgiai krūmai ir tai, ką jūra priplukdo prie kranto. Vikingai savo gyvenvietes statė salos viduryje, toliau nuo jūros, ant fiordų, panašių kaip jų gimtojoje Norvegijoje. Statydami būstus jie panaudojo į krantą atplukdytą medieną, akmenis ir velėną. Kad viduje būtų šilčiau, kai kurių namų sienos buvo nuo šešių iki dešimties pėdų storio! Pastogė, maistas ir drabužiai – tai būtiniausi dalykai gyvenant atšiauriomis arkties sąlygomis. Šiaurės vasara yra per trumpa javams užauginti, todėl naujakuriai turėjo verstis be duonos ir alaus.

Šitaip Grenlandijos vikingai sugebėjo pragyventi du šimtmečius. Tiesa, jų gyvenimas nebuvo lengvas ir išlikimas labai priklausė nuo prekybinių mainų su Skandinavija. Iš Skandinavijos Grenlandijos vikingai gaudavo visko, ko negalėjo pasigaminti vietoje: geležies, medienos, grūdų. Visa tai jie keisdavo į meškų ir šiaurės lapių kailius, narvalų iltis, iš vėplių kailių susuktus lynus. Viena iš prekių buvo ir banginio ūsai, kurie naudoti drabužių formoms sutvirtinti. Pagal vieną išlikusį to meto aprašymą Grenlandijos vikingai kaip prekę pateikė net gyvus poliarinius lokius. Manoma, kad retkarčiais grenlandiečiai nuvykdavo į Ameriką tam, kad atsigabentų medienos. Niufaulende, L'Anse aux Meadows vietovėje, yra rasti stovyklavietės, patvirtinančios apie trumpą vikingų buvimą, pėdsakai. XIV a. įvyko svarbių Grenlandijos klimato pokyčių - prasidėjo atšalimas. Susiformavę ledynai pradėjo slinkti salos paviršiumi, sudarydami įvairių sąnašų iš smėlio ir žvyro nuotėkius, kurie po truputį pasiglemžė naujakurių ganyklų žemes. Tačiau tai buvo ne vienintelė Grenlandiją užklupusi nelaimė: kilusi juodojo maro epidemija Norvegijoje, kur nusinešė apie du trečdalius gyventojų, pateko ir į salą, taip pat stipriai praretindama jos gyventojų gretas. Dėl šios epidemijos nutrūko iki tol klestėjusi prekyba su žemynu. Grenlandiečiai bandė prisitaikyti prie pablogėjusių gyvenimo sąlygų. Apie tai byloja jų maisto pokytis, pradėta vietoj žemės maisto produktų vis daugiau vartoti iš jūros gaunamų maisto produktų. Tai patvirtina atlikti 27 įvairių to periodo laikotarpių vietos gyventojų kaulų anglies izotopų tyrimai, kurie buvo palyginti su jų gentainių panašiais tyrimais Norvegijoje. Nustatyta, kad Grenlandijos vikingų maisto racione iš jūros gaunamų produktų dalis padidėjo iki 80 procentų. Klimato atšalimas taip pat privertė trauktis vietinius Amerikos gyventojus, kurie iki tol buvo įsikūrę Elesmiro (Ellesmere) saloje, esančioje į šiaurės vakarus nuo Grenlandijos. Kai kurie tyrinėtojai kėlė prielaidą, kad galbūt Grenlandijos vikingai išnyko dėl to, kad asimiliavosi su čiabuviais, tačiau atlikti vikingų gyvenvietėse rastų kaukolių morfologiniai tyrimai tai paneigia. Kita teorija teigia, kad išnykimo priežastis galėjo būti nuolatinis ir ilgalaikis šių dviejų skirtingų civilizacijų grupių susidūrimas. Tam pagrindą sudaro Amerikos čiabuvių legendose išsamiai atpasakojamos kovos su į juos nepanašiais žmonėmis. Blogėjant gyvenimo sąlygoms čiabuviai prie atšiaurios gamtos galėjo prisitaikyti kur kas geriau nei vikingai ir šitaip įgydavo pranašumą.

Nustatyta, kad Vakarinė Gyvenvietė buvo palikta apie 1350 m., o Rytinė – apie 1500 metus. Vienas iš paskutinių išlikusių rašytinių Grenlandijos vikingų užrašų yra apie sutuoktuvių apeigas Rytinės Gyvenvietės Hvalsi (Hvalsey) bažnyčioje. Aprašoma iškilmėse spindinti jaunystė, pasitikėjimas gyvenimu, laukiamas klestėjimas yra savotiškas vikingų ilgesingų svajonių pateikimas. Paklausta, ko tikisi iš vedybinio gyvenimo, jaunoji Erneborg (Arneborg) mano, jog kartu su vyru kur kas geriau atsispirs didėjančioms gyvenimo negandoms. Orai vis blogėjo, gyvenimo sąlygos buvo atšiaurios ir, manoma, daugelis Grenlandijos vikingų pradėjo grįžti atgal į Islandiją. Gyvenimo to meto Grenlandijoje sąlygas geriausiai apibūdino jaunoji Erneborg: "pietinė Grenlandija yra baisi, audros čia gali kilti bet kurią akimirką. Aš niekada negalėsiu prie to priprasti…". Matyt, šie jaunosios žodžiai geriausiai apibūdina pusę tūkstantmečio trukusios Grenlandijos vikingų epopėjos pabaigą.