MAŽOJI LIETUVA
Kelionė į praeitįApsilankius buvusioje PrūsijojeMažosios Lietuvos enciklopedijos rengimo grupės mokslinė redaktorė
Jeigu sumanytumėte aplankyti Mažąją Lietuvą (Karaliaučiaus kraštą, dab. Kaliningrado sritį), būtinai kelionės vedliu pasikvieskite istorijos mokslų daktarą Algirdą Matulevičių, kuris šį kraštą tyrinėja jau per 30 metų (daugiau nei pusę savo gyvenimo). Šis aukštas žilstelėjęs tvirto sudėjimo vyras (kartą konferencijos metu vienas mokslininkas jį palaikė Algirdu Brazausku) gyva vaikščiojanti Mažosios Lietuvos enciklopedija (kartu yra ir rengiamos Mažosios Lietuvos enciklopedijos vienas iš sumanytojų bei organizatorių, dabartinis vyresnysis mokslinis redaktorius). Taip pat labai nuoširdus, linksmas, neįtikėtinai jaunatviškas, neieškantis žodžio kišenėje žmogus. Kai pasakoja apie konkrečius istorinius faktus, būtinai įpins kokią pikantišką, istorikų nutylėtą smulkmeną, kuri, be abejo, labai svarbi, ir padės lengviau įsiminti, susigaudyti ir perprasti gausius faktus. Be to, yra sudaręs Mažosios Lietuvos etninių ir kt. žemėlapių, kuriuos dosnia ranka dalija visiems ekskursantams. Perskaitytos knygos, rimti problemiški straipsniai tai viena, o kas kita pavaikščioti ta žeme, kurioje guli mūsų protėvių baltų kaulai ir alsuote alsuoja senove bei pirmaprade (civilizacijos teršalų negavusia) įspūdingo grožio gamta. Tik gyvena joje ne prūsai, tapę mažlietuviais, vakariniai lietuviai nadruviai ir skalviai, o svetimšaliai, tarsi neprigyjantys ir be šaknų augalai, nublokšti į šį jiems nesuvokiamą kraštą, todėl palengva ardantys nykstančių pastatų bei piliakalnių, daugybės šiame krašte bažnytėlių, kitų unikalių statinių griuvėsius, prieš tai juose įrengdami sandėlius, arklides, magazinus, kalėjimus, šokių aikšteles ir pan. Tiesa, jie be galo draugiški, paprašyti parodo kelią (o Karaliaučiaus troleibusu važiavau svečio teisėmis, iš manęs už kelionę neėmė pinigų
).
Algirdą Matulevičių, kaip ir visą lietuvių turistų grupę (vadovė Teodora Dilkienė), kurioje nemažai buvo ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto mokslinių redaktorių bei gausus daugiabalsis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus choras Eglė (vadovė Kristina Beliavskaja), sužavėjo Tolminkiemis (dabar Čistyje Prudy), atstatyta Kristijono Donelaičio bažnytėlė (beje, šiemet sukanka 20 metų, kai Lietuvos lėšomis ir lietuvių mokslininkų, iš jų - ir Napaleono Kitkausko pastangomis, 1979 m. baigtas įrengti Donelaičio memorialinis muziejus). Visur skambėjo švelniabalsis keliaujančių lietuvaičių choras, gebėjęs sugraudinti netgi pasieniečius ir muitininkus. Karaliaučiuje (dab. Kaliningradas) skambėjo Eglės giesmės šio krašto lietuvių Švč. Šeimynos Katalikų bažnyčios labdaringoje valgykloje, susitikus su vietos lietuvių bendruomene, sekmadieninių mišių metu. Pirmą kartą istorijoje dainuota jau po uždengtu stogu atstatomos Karaliaučiaus katedros viduje, tarp pastolių, taip pat naujojoje šviesioje vitražais išpuoštoje Tilžės katalikų bažnyčioje, pastatytoje Lietuvos valstybės lėšomis. Neįmanoma aprašyti visų įspūdžių, istorinių faktų ir paminklų. Kol jie dar neišnyko galutinai, tegu aprašinėja istorikai, paminėsiu tik kai ką ir trumpai, kokia šių dienų to krašto kasdienybė ir opiausios jos žaizdos. TolminkiemisTolminkiemyje viskas buvo persmelkta K. Donelaičio dvasia senosios daugiakamienės liepos (ypatinga lietuvininkų dieviškoji energetika, anot etnologo Vaclovo Mikailionio), toje pat vietoje atstatyta bažnytėlė su retsykiais keičiama lietuvių dailininkų parodų ekspozicija iš Lietuvos, įrengta K. Donelaičio kapavietė kripta. Tolminkiemyje išlikęs ir vienintelis autentiškas K. Donelaičio laikus menantis pastatas - klebonija (anot A. Matulevičiaus, paskutinis vokiečių kolonistų įsikūrimo šiose vakarinių sūduvių žemėse liudininkas), kuriame rašytojas išgyveno 37 metus ir parašė garsiuosius Metus. Dar pernai lietuvių restauruotoje klebonijoje, kur gyveno ir mirė lietuvių dainius, veikė ekspozicija, o šiemet jai ir visam Donelaičio memorialiniam muziejui išlaikyti Rusijos valdžia nebeskyrė lėšų. Prižiūrėtoja Liudmila Silova mums maloniai leido apžiūrėti ten keletą atkurtų XVIII a. laikų baldų, K. Donelaičio rankraščio bei laiškų faksimilę, senųjų dailininkų kūrinių (tarp jų ir Albrechto Diurerio grafikos darbus) ir kt. Tarp klebonijos ir ūkinių pastatų nustebino išlikęs šulinys su lietuvių liaudies architektūrai būdingu stogeliu, laikomu keturių stulpų. Dr. A. Matulevičius mums papasakojo, kad būsimo lietuvių literatūros klasiko K. Donelaičio likimą lėmė tai, kad jo senelis Ansas buvo kilęs iš laisvųjų valstiečių (buvo kulmiškis), todėl Lazdynėliuose gimęs jo vaikaitis Kristijonas turėjo galimybę studijuoti Karaliaučiaus Albertinos universitete (to meto Europos mokslo ir kultūros centre), mokytis senųjų kalbų. Gavo gerą Tolminkiemio parapiją, matyt, todėl, kad vedė našlę Aną Reginą, kurios tėvas Olehfantas buvo įtakingas Galdapės teisėjas (Galdapės bažnytinei vyresnybei priklausė Tolminkiemio parapija). Jo poeziją pagarsinant taip pat lėmė pažintys draugystė, užsimezgusi dar Karaliaučiaus universitete, su Karlu Frydrichu Jordanu, kurio sūnus Valtarkiemio kunigas Johanas Gotfrydas Jordanas išsaugojo poeto kūrinius, o Gerviškiemio kunigas Johanas Frydrichas Holfeldtas padarė Metų ir pasakėčių nuorašus, dalis kūrinių originalų vėliau dingo. Donelaitis ne tik savo poezijoje išaukštino darbštumą ir moralumą, kaip vienas iš geriausių dorybių, jis pats stengėsi kiek įmanydamas: nenuilsdamas atliko pastoriaus pareigas, be to, perstatė bažnyčią ir kleboniją, pastatydino naują mokyklą ir našlių namą (kuriame po jo mirties 15 metų gyveno žmona Ana Regina; jame buvo saugoma ir poema Metai), prižiūrėjo sodą, skiepijo sodinukus ir juos platino, užsiiminėjo vertimais ir harmonizavo giesmes, meistravo pirmuosius Prūsijoje klavesinus ir pianinus, darė optinius prietaisus, barometrus ir termometrus (manoma, kad apsinuodijęs gyvsidabriu ir mirė). Labai mėgo muziką, rašė, kad dainuodamas ir grodamas visada būdavęs moralus, o moralė (ir gyvenime, ir kūryboje) buvo jo tikroji esmė. Todėl Eglės choro giesmės prie K. Donelaičio bažnyčios altoriaus skambėjo kaip mažytė nuoširdi duoklė genialiam lietuvių poetui (deja, dabartiniame žinyne vokiečių kalba jis vadinamas čia kadaise gyvenusiu ir rašiusiu poeziją vokiečiu). Įdomi detalė ankstesniuose K. Donelaičio raštų vertimuose į vokiečių kalbą buvo išbraukti visi sodresni žodeliai, vadinamosios nešvankybės (ypač atsikėlusiųjų vokiečių kolonistų atžvilgiu), todėl šiandien jie verčiami iš naujo.LazdynėliaiK. Donelaičio gimtinėje apžiūrėjome jam skirtą paminklinį akmenį, kuris buvo pastatytas 1992 m. Dr. A. Matulevičius prisiminė, kad būta šiokių tokių keblumų vietinei valdžiai nepatiko, kad užrašas ant akmens iš pradžių lietuviškas, tik po jo - rusiškas. Norėta, kad jie būtų sukeisti vietomis ir dar būtų prirašyta vokiečių kalba. Tačiau Lietuvos atstovams (dr. N. Kitkauskui) visgi pavyko įtikinti akmuo atgabentas iš toli, be to, gana brangus, o užrašams perdaryti reikėtų papildomų lėšų. Pastarasis argumentas nulėmė, tad viską paliko kaip yra.Kelionės vedlys Algirdas pasidžiaugė, kad jau prigijo ir ūgtelėjo 1989 m. minint K. Donelaičio 275-ąsias gimimo metines Lietuvos talkininkų (ir jam pačiam dalyvaujant) pasodinti 275 ąžuoliukai. Tačiau ar tai tik Lazdynėlių memorialo sukūrimo pradžia, ar jau pabaiga? Čia verkiant reikia paminklo! GumbinėČia Pisos (ištekančios iš Vištyčio) ir Romintės santaka. Anksčiau mieste stovėjo paminklas Mažosios Lietuvos kolonizatoriui Prūsijos karaliui Frydrichui Wilhelmui I, po karo jo vietoje iškilo Vladimiro Lenino statula (beje, Lenino paminklų šiame krašte išvydome nemažai). Dar išlikusioje Gumbinės evangelikų liuteronų bažnyčioje XVIII a. pr. kunigavo Michaelis Merlinas, kuris stengėsi lietuvių kalbą apsaugoti nuo germanizmų, puoselėjo lietuvių raštiją.ĮsrutisVakarinių lietuvių nadruvių (jie su skalviais sudarė lietuvininkų, arba mažlietuvių, pagrindą) žemės širdis. Išvydome kadaise galingos kryžiuočių pilies (1336 m.) griuvėsius, kurie kasmet vis labiau nyksta kaip dūmas. Ar kada nors jie bus atstatomi, ar išliks tik nuotraukose? Šalia apžiūrėjome dar išlikusį paminklą, pastatytą pasižymėjusiems karuose už Prūsiją lietuvių ulonų pulko Nr. 12 raiteliams. Beje, lietuvio raitelio ant trakėnų žirgo paminklas apie 1952 m. buvo nuverstas, teliko tik pagrindas. Aplankėme klaipėdiškio poeto Simono Dacho apdainuotos Toravos Anikės kapą. Algirdas Matulevičius pasakojo, kad jai skirtas eilėraštis Vokietijoje giedamas vos ne kaip himnas, todėl ir mes solidarumo dėlei, kad ir lietui krapnojant, pasiklausėme šių meilės posmų Porą kilometrų pavažiavę per Angerapės ir Įsros upes (ties Įsrutimi susilieja prasideda Prieglius) apžiūrėjome buvusią Sembos vyskupo pilį Georgenburgą (Jurbarkas; dab. Majovka), kuriame buvo įsteigtas trakėnų veislių žirgų žirgynas (1996 m. jį gerokai sunaikino kilęs gaisras). NKVD čia sušaudė daugybę vokiečių karo belaisvių, kuriems atminti 1996 m. pastatytas paminklas. Beje, už keliolikos kilometrų esančioje Karalienėje buvo I Mažosios Lietuvos mokytojų seminarija (18111926). Ir šiandien Įsruties pedagoginis koledžas (direktorius Aleksas Bartnikas) rengia pedagogus, iš jų - ir lietuvių kalbos specialistus.
|