Redaktoriaus žodis. Redakcijai pradėjus spausdinti pokalbį su Niujorko politechnikos universiteto profesoriumi Romualdu Šviedriu, gautas Baltijos šalių mokslo istorijos bei filosofijos asociacijos vicepirmininko ir Lietuvos mokslo istorikų vadovo prof. Juozo Algimanto Krikštopaičio parengtas pokalbio su prof. R. Šviedriu tekstas. Spausdiname šį rašinį, kadangi jame išsakytos mintys tikriausiai pravers norintiems tęsti mokslo istorijos magistrantūros studijas Kauno technologijos universitete.

J. A. Krikštopaitis. Jei Vakarų universitetų programose mokslo istorijos, mokslo filosofijos sąvokos apibūdina disciplinas, jau tapusias tradicinėmis, tai mūsų šalyje jos vis dar kelia neaiškumų. Pamėginsime aiškintis šitaip: kiekvienas žmogus turi savo biografiją – gyvenimo istoriją. Norėdamos išsiaiškinti aptariamo asmens savybes, jo biografiją atidžiai nagrinėja tokios institucijos, kaip draudimas, darbdavys, saugumas ir pan. Žmogaus, visuomenės ar valstybės istorijas tyrinėja ne tik istorikai, bet ir politologai, sociologai, kultūrologai, psichologai. Šios istorijos-biografijos rimtiems tyrinėtojams, jei jie naudojasi tinkamomis tyrimų priemonėmis (metodais, principais, teorijomis), gali atskleisti labai įdomius ir netikėtus nagrinėjamo asmens ar kitokio pobūdžio subjekto bruožus, savybes, elgsenos ypatybes.

Yra visų mokslo sričių raidos istorija, slepianti įvairių reikšmingų duomenų, pagal kuriuos galima spręsti apie raidos ypatumus, atradimų priežastis bei sąlygas, nuspėti tendencijas. Jei mokslą pagal klasikinius sampratų modelius suprantame kaip būdą ir priemonių arsenalą, skirtą pažinti pasaulio sandarą ir reiškinius, tai mokslo istorija viską pasuka kita kryptimi: mokslo istorijai mokslas – tai intriguojantis tyrimų objektas, kupinas dramatiškų epizodų, kai mokslinės analizės dėka atsiskleidžia žmogaus mąstymo ir kūrybinės veiklos ypatybės bei netikėti mąstymo posūkiai, atveriantys naujus pažinimo horizontus.

R. Šviedrys. Manau, kad naujos magistrantūros programos autorius ir ypatingų studijų kūrėjas prof. Juozas Algimantas Krikštopaitis aiškiai aptarė dalyko esmę. Noriu tik šiek tiek papildyti.

JAV akademinėje veikloje jau susiklostė mokslo istorijos studijų tradicija. Veikia ne tik mokslo istorijos katedros, bet ir mokslo istorijos fakultetai prestižiniuose universitetuose. Norėčiau atkreipti dėmesį į tokį dalyką. Mokslo istorikai ne tik nagrinėja mokslo (“science” – gamtos ir technologijos mokslų visuma) raidos ypatybes, bet ir kelia reikšmingus filosofijos klausimus, paskatintus žmogaus mokslinės veiklos. JAV nėra mokslo filosofijos magistrantūros, nes tai beprasmiška. Čia rengiami mokslo istorijos magistrai, kurie įgyja humanitarinį išsilavinimą. Tik žinodami mokslo istoriją jauni žmonės jau gali pradėti gilintis į filosofinius pasaulio sandaros klausimus, o tai jau kitos pakopos - PhD - studijų reikalas.

J. A. Krikštopaitis. Priminsiu, kad 1950 m. prof. Paulius Slavėnas įkūrė mokslo istorikų būrelį, kuris gana greit išsiplėtė į mokslo istorikų ir filosofų organizaciją. Dabar ši organizacija, susivienijusi su latvių ir estų panašiomis organizacijomis, sudaro Baltijos šalių mokslo istorijos ir filosofijos asociaciją, kuri yra pasaulio analogiškos sąjungos narys ir jos struktūros dalis. Šitaip penkių dešimtmečių mūsų mokslo istorikų patyrimas, apimantis ne vieną tūkstantį straipsnių, ištisas serijas monografijų, apgintų ar rengiamų disertacijų, yra stiprus pagrindas siekiant realizuoti aukštesnių studijų programas. Be to, įsitraukęs į tarptautinį Europos mokslo akademijų inicijuotą tyrimų projektą “Mokslo istorija universitetinių studijų programose” ir susipažinęs su įvairių pasaulio universitetų programomis, sukaupiau daug informacijos apie mokslo istorijos reikšmę ugdant žmogų, kuris galėtų adaptuotis kintančiame informacijos technologijų pasaulyje.

Apie tai kalbėdamas privalau paminėti, kad prof. Romualdo Šviedrio indėlis į magistrantūros programą yra didžiulis. Jis tris kartus per semestrą atvyksta skaityti intensyvius kursus. Be to, jis parūpino tris papildomas stipendijas, skiriamas sėkmingai studijuojantiems, nupirko ir visiems studentams atvežė vadovėlių, papildomos literatūros ir vaizdajuosčių, parengtų siekiant gilinti paskaitas. Prof. Romualdas Šviedrys tai daro savo lėšomis ir be jokio atlygio už dėstymą ir keliones. Šiai didžios pagarbos vertai asmenybei turime būti dėkingi už materialinę ir intelektinę labdarą, skirtą jo tėvų gimtinei.

Iš beveik 30 norinčiųjų studijuoti 1999 m. buvo atrinkta 15 bakalaurų iš KTU, VPU, VU, LŽŪU. Dalis iškrito, liko 10. Iš jų keli studijuoja sėkmingai, rengia plačius referatus. Be finansinių, iškilo keletas kitokių bėdų: Lietuvos universitetuose (išskyrus VDU) bakalaurai silpnai išmoksta svetimų kalbų. Todėl užsienio literatūra kai kuriems studentams tampa kietu riešutėliu. Be to, bakalaurai menkai išmano humanitarinius dalykus, tad dėstydami elementarius dalykus, kurie jau turėtų būti žinomi, sugaištame daug laiko. Dar viena bėda, kad vietiniai kanceliariniai veikėjai suprimityvino programą. Dabar ištaisyti tai, kas buvo sugadinta, ne taip lengva, ypač kai aktyviai tam priešinamasi. Be to, įvairių trukdymų kyla dėl “universalių” veikėjų, kurie nori monopolizuoti naują sritį, nors patys apie tai iki šiol nieko nežinojo.

R. Šviedrys. Labai svarbu, kad nuo pat pradžių nebūtų daromi kompromisai ir nuolaidos. Būtina išlaikyti studijų kokybę, nes vėliau susigrąžinti prarastą gerą vardą bus sunku. Pastebėjau, kad dažnai nepaisoma svarbiausio dalyko: magistro studijos – tai jau aukštesnio lygio universitetinės programos dalis. Dėstyti magistrantams gali tik asmenys, apgynę disertacijas iš mokslo istorijos ar mokslo filosofijos ir, žinoma, nuolatos dalyvaujantys tarptautinėse konferencijose, nes ši sritis yra labai dinamiška ir atliepianti į dabarties socialinius ir kultūrinius įvykius. Kai nėra nuolatinio ir plataus mokslinio bendravimo, dėstytojas praranda kvalifikaciją, būtiną aukštesnėms studijoms. Labai gerai žinau, kad Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų organizacija yra išugdžiusi dešimtį mokslininkų, tinkamai pasirengusių dalyvauti rengiant magistrus bei doktorantus.

J. A. Krikštopaitis. Trečiojo tūkstantmečio vyraujanti aukštų technologijų civilizacija, atsidūrusi politinių, socialinių, ekologinių įtampų sūkuryje, kelia visuomenėms ir jos nariams naujus reikalavimus. Siauros specializacijos sritys yra trumpalaikės. Jos kartais net per 3-6 metus išsemia savo galimybes. Dabar visuomenė turi būti mobili, adaptyvi ir visą laiką besilavinanti. Tarptautinis patyrimas rodo, kad specialybės bakalauro lygio žinios, toliau praturtinamos humanitarinėmis disciplinomis ir taikomu strateginiu mąstymu, tampa atspirties tašku tolesnei intelektinei veiklai. Magistrai įgyja daug privalumų, kurie puikiai panaudojami, kai tenka įgyvendinti naujoves, reikštis intensyviose konkurentų varžybose. Manau, tai galėtų patvirtinti prof. Romualdas Šviedrys.

R. Šviedrys. Taip, žinoma. JAV baigusieji mokslo istorijos studijas yra kviečiami į prestižines mokyklas, koledžus, į diplomatines ar kitas valstybės įstaigas. Jie aktyviai ir sėkmingai reiškiasi leidybos, publicistikos bei įvairiose kultūros srityse. Jų studijų metais įgytas universalumas – didelis turtas, puikiai investuojamas tolesnėje veikloje įvaldant aukštąsias technologijas bei informacijos priemones. Mokslo istorijos magistro studijos ugdo strateginį ir analitinį mąstymą, sugebėjimą pastebėti globalius procesus.