Simpoziumas – tai protų puota (1)

Hamletiškų apsisprendimų akivaizdoje

Ne paslaptis, kad pastarojo, o gal ir visų likusių simpoziumų, ateitis ilgokai kybojo ant plauko. Kai braška valstybės biudžeto siūlės ir karštligiškai ieškoma, iš ko čia dar galima sutaupyti, ką sumažinti ir kam nurėžti, labai nelengva apsispręsti dėl papildomų naujų išlaidų. Šiuo atveju - labai nedidelių, ypač jei lyginsime su litais nepaskaičiuojama nauda ir toli siekiančiomis įvykusio forumo pasekmėmis.

Hamletiškai apsispręsti – rengti ar nerengti simpoziumą - matyt, padėjo ir suprantamas nenoras tapti šių simpoziumų duobkasiu. Būtų labai abejotina garbė. Tiesa, būta dar vienos alternatyvos: valstybė nesikiša, visi organizaciniai ir rėmėjų paieškos rūpesčiai paliekami entuziastams - tesižino. Pavyks rasti rėmėjų - vyks simpoziumas, nepavyks - tokia rūsti gyvenimo tikrovė. Laimei, ši alternatyva tik ir liko kaip viena iš teorinių.

Tiesa, kiek pavėluotas apsisprendimas vis tik rengti XI simpoziumą ir jo datą nukelti į 2000-ųjų birželį neliko be tam tikrų pasekmių. Dėl to Simpoziumas neteko gerokos dalies galimų dalyvių, ypač užsienio lietuvių mokslininkų, kurie įpratę savo veiklą planuoti metams ar net keliems į priekį. Kitiems jau buvo nelengva iš naujo koreguoti savo sumanymus, kadangi apie būsimąjį renginį tikrų žinių gavo vos prieš pusmetį, o kiti – gal net ir dar vėliau.

Nevardysime visų rūpesčių, kurių XI simpoziumo organizacinis komitetas turėjo išties labai daug. Pasakysime tik tiek, kad garbe, sėkmės laurais dalytis norinčių visados buvo ir ateityje, matyt, bus pakankamai. Kitaip su juodu darbu - čia talkos dažnai gali ir nesulaukti. Laimei, buvo, kas to paties nedėkingiausio, nepastebimo ir didelių dividendų neduodančio darbo nesikratė. Šių eilučių autoriui apie tai lengva rašyti, kadangi teko būti viso to organizacinio darbo bent jau kasdieniu liudininku. Įvardykime juodadarbį heraklį - tai Lietuvos mokslininkų sąjunga, kurios nariai gal ir netituluojami skambiausiais mokslo laipsniais ar akademinio pripažinimo vardais, bet dirba reikalingą ir mokslo bendruomenei būtiną darbą.

Pastebėsime, kad net Mokslininkų sąjungą ir ne itin toleruojantys kai kurie šalies mokslo didžiūnai Simpoziumo posėdžių ir renginių metu vis tik sugebėdavo gana subtiliai pagirti organizatorius - už labai informatyvius ir išties gero mokslinio lygio plenarinius ar išplėstinius teminius posėdžius, sklandų viso Simpoziumo darbą ir pan. Džiugu, jog kai kurias kartais gal ir asmeninio pobūdžio buvusias nuoskaudas ar nesusipratimus šį kartą nustelbė bendro labo siekimas. (Ar tai nebus tik vienas didžiausių šio Simpoziumo laimėjimų?) Gerokai emocionaliau ir ne taip santūriai organizatorių triūsą ir pastangas gyrė mūsų tautiečiai iš užsienio - jie labiau nepriklausomi, jų neslegia įsipareigojimai vienai ar kitai politinei jėgai.

Atidarymas

Nuo Arkikatedros Bazilikos autobusais, o kai kas ir nuosavais lengvaisiais automobiliais važiavo į Vilniaus pedagoginio universiteto centrinius rūmus dešiniajame Neries krante, kur Aktų salėje vos sutilpo visi norintys dalyvauti Simpoziumo atidarymo iškilmėse. Šis universitetas jau antrą kartą atveria savo svetingas duris Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumui.

Iškilmes pradėjo Universiteto ansambliečiai, kurių priešakyje buvo įneštas liepsnojantis Simpoziumo fakelas. Į sceną pakilęs Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, Simpoziumo tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pasveikino visus susirinkusius ir paskelbė Simpoziumą pradėtą. Po “Tautiškos giesmės”, kurią giedojo visa salė, invokacijai buvo pakviestas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis. Savo ganytojiškame žodyje jis vylėsi, kad mūsų Tėvynės laisvės principai visuomet bus susieti su moraline atsakomybe, o mūsų siekiai mokslo, kūrybos, kultūros, politikos srityje tarnaus žmogui ir niekada nebus atsižadėta tų vertybių, kurios glūdi kiekvieno žmogaus sąžinėje. Aukštasis Bažnyčios hierarchas kvietė puoselėti savosios tautos kultūrą, kuri per amžius ir glaudžiai susijusi su krikščioniškomis vertybėmis - šiame kelyje Bažnyčia yra ieškančio, mąstančio ir siekiančio Tiesos Žmogaus bendrakeleivė.

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimus Simpoziumo dalyviams perskaitė Prezidento patarėjas, Lietuvos mokslo tarybos narys Remigijus Gaška. Amerikos lietuvių bendruomenės krašto tarybos pirmininkės Reginos Narušienės ir visos Tarybos sveikinimus perskaitė šios Tarybos narys prof. Vytautas Bieliauskas iš JAV.

Gerbiamieji XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo rengėjai bei svečiai, Nuoširdžiai sveikinu Jūsų forumą, dar kartą sukvietusį lietuvius iš viso pasaulio aptarti svarbių mūsų tautai ir valstybei mokslo, kultūros, ūkio ir viešojo gyvenimo klausimų. Tikiu, kad lietuvių mokslininkų patirtis ir kompetencija prisidės prie pažangių Lietuvos permainų, prie kiekvieno iš mūsų gerovės. Sieju šias ateities viltis ir su Jūsų auditorija – profesoriais ir dėstytojais, politikais ir visuomenininkais, ieškančiais atsakymų į svarbius dabarties klausimus. Lietuvai siekiant esminių politinio ir ūkinio gyvenimo permainų, visavertės integracijos į demokratines politines, ūkines bei karines struktūras, Jūsų forume išsakytos mintys gali tapti praktinės veiklos gairėmis. Tikiuosi, kad geranoriškai keisdamiesi požiūriais ir vertinimais, atvirai diskutuodami ir aptardami mūsų mokslą bei kūrybą šiandien ir ateityje, būsite gyvos minties įtakinga bendruomenė. Linkiu kūrybingo darbo XI mokslo ir kūrybos simpoziumui. Linkiu kūrybinės sėkmės ir geriausios kloties visiems šio forumo nariams. Valdas Adamkus Lietuvos Respublikos Prezidentas Vilnius, 2000 metų birželio 21 diena

Užsienio lietuvių vardu Simpoziumą pasveikino Tarybos pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Narutis. Jis priminė, jog lietuviškumui palaikyti bei puoselėti Amerikos lietuvių sumanytieji mokslo ir kūrybos simpoziumai nuo 1989 m. jau spėjo tapti bendrais Lietuvos ir JAV lietuvių renginiais. Jie simbolizuoja gražią intelekto sugrįžimo tradiciją, nes jau dešimtį pastarųjų metų dalis išeivijos atstovų sugrįžta į Lietuvą ir aktyviai reiškiasi gimtinės moksliniame, kultūriniame ir valstybės gyvenime. Būtent mokslo ir kūrybos simpoziumų metu susiorganizavę Amerikos lietuviai mokslininkai dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universiteto veiklą, iš išeivijos gretų buvo išrinkti ir du šio Universiteto rektoriai - prof. A. Avižienis ir prof. B. Vaškelis. Išeivijos mokslininkai našiai dirba ir kituose Lietuvos universitetuose bei mokslo institutuose, o nuo 1991 m. ir patys simpoziumai tapo intelekto sugrįžimo į gimtąjį kraštą simboliu, nes jau trečią kartą paeiliui rengiami Lietuvoje ir JAV.

Mieli tautiečiai, XI Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo Vilniuje organizatoriai ir dalyviai! Džiaugiuosi galėdamas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Valdybos ir savo, kaip jos pirmininko, vardu pasveikinti XI Mokslo ir kūrybos simpoziumo svečius ir dalyvius, palinkėti gero akademinio darbo ir sėkmės. Šio garbingo forumo reikšmė Lietuvos mokslo ir kultūros puoselėjimui neabejotina. Turtinga Simpoziumo programa rodo, kad mūsų tautiečius domina vis didesnė temų įvairovė, jie noriai sprendžia svarbius mūsų tautai klausimus. Laikau nepaprastai vertingu tai, kad ir šis Simpoziumas taps gera proga išsibarsčiusių po pasaulį mūsų tautos sūnų ir dukterų susiėjimui, vaisingam dialogui ir bendradarbiavimui. Pasaulio Lietuvių Bendruomenei ypatingai rūpi švietimas, akademinis jaunimas, lietuvių kalba, jos išlaikymas užsienio lietuvių tarpe. Šiems klausimams spręsti Bendruomenė organizavo ir vykdo lituanistinio švietimo programą per šeimas ir lituanistines mokyklas, įsteigė sėkmingai veikiančią vienintelę užsienyje PLB Lituanistikos katedrą Ilinojaus universitete Čikagoje. PLB Fondas rėmė ir remia Lietuvos universitetus Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, padeda akademiniam jaunimui, skirdamas jam stipendijas, išrūpindamas stažuotes PLB Lituanistikos katedroje, Ilinojaus ir kituose universitetuose. Bendruomenė remia išeivijos studijų centrą Vytauto Didžiojo universitete, rūpinasi Išeivijos instituto steigimu ir plėtimu. Įsitikinęs, kad ir toliau bendros Lietuvos ir išeivijos kūrybos žmonių pastangos sėkmingai kels mūsų gimtinės gerbūvį ir padės puoselėti lietuvybę pasaulio lietuvių tarpe. Vytautas Kamantas, PLB Valdybos pirmininkas Red. pastaba: kalba netaisyta

Į sveikinimo kalbą V. Narutis sugebėjo įpinti ir dvi užduotis, dėl kurių siūlė taip pat diskutuoti ir Simpoziumo renginiuose. Pirmoji užduotis – sukurti ir nuolat plėsti kompiuterinių duomenų bazę apie užsienyje išsisklaidžiusius lietuvius mokslininkus. Mat pačiam V. Naručiui teko įsitikinti, kaip sunku mūsų tautiečius mokslininkus sušaukti į Simpoziumą, kai tokios duomenų bazės nėra.

V. Narutis pageidavo, kad mokslui skiriamos lėšos būtų ne mažinamos, o didinamos. Tarptautinė patirtis rodo, kad parama mokslui, kurią turi sudaryti ne tik valstybės biudžeto lėšos, bet ir pramonės bei kitos investicijos, turėtų būti ne mažesnės kaip 2 proc. BVP. Tai ne šiaip parama mokslui, bet ir svarbi investicija į valstybės intelekto ateitį, kuria rūpintis ir kvietė Simpoziumo tarybos pirmininko pavaduotojas, keldamas antrąją iš minėtųjų užduočių.

Simpoziumo atidarymo iškilmės baigtos Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko Vytauto Kamanto sveikinimo laišku, kurį perskaityti buvo patikėta taip pat dr. Vytautui Naručiui.

Kur simpoziumų gimtinė

Palanki proga priminti, kad simpoziumų idėja, kaip ir daugelis gerų dalykų, mus pasiekė iš antikinės Graikijos per senovės Romą. Veltui šio žodžio reikšmės ieškotume “Lietuvių tarybinėje enciklopedijoje”, tačiau “Tarptautinių žodžių žodynas“ (1969 m.) primena, kad lotynų kalbos žodis “symposium” kilęs iš graikų “symposion” ir reiškia puotą. Tos antikinės puotos gerokai skyrėsi nuo mūsų laikų triukšmingų pokylių dar ir tuo, jog jose reikšmingas dėmesys tekdavo pasikalbėjimams apie valstybės reikalus, filosofinėms diskusijoms ir ginčams apie menus, poeziją ir pan. – nelygu, kas būdavo tų puotų, kitaip tariant - simpoziumų, dalyviai.

Žodžiu, antikos mokslinčiai atrado, kaip išmintį galima naudingai derinti su vaišėmis ir menais, o kad šis atradimas nėra visiškai bevertis, parodė vėlesnių amžių žmogiškoji patirtis: tarptautiniai mokslininkų simpoziumai tapo mokslinio gyvenimo viena iš svarbių raiškos formų. Tiesa, šiuolaikiniuose simpoziumuose vaišės - gal ir ne svarbiausias, bet vienas tarptautinių šio pobūdžio renginių protokolo elementų, ganėtinai skambus sėkmingai užbaigto darbo akordas, kai su kolegomis bendraujama ne tiek oficialioje aplinkoje.

Taip geru žodžiu prisiminę antikos išminčius, kurie pasiūlė paprastą ir užtikrintą būdą, kaip suderinti racionalų protą su dažnai iracionaliais jausmais ir emocijomis, - o juk šios dvi dedamosios ir yra bet kurios kūrybinės veiklos pagrindas, - taigi nusilenkę senoliams, turime nepamiršti ir žmonių, kurie simpoziumų rengimo idėją padarė tokią artimą būtent lietuviams mokslininkams, inžinieriams, medikams, architektams, meno ir kitų sričių kūrėjams.

Ne vien šventinio kalakuto valgymas

Bene karščiausi šios idėjos puoselėtojai buvo Amerikos lietuvių architektų ir inžinierių sąjungos nariai, tačiau ir pačiai idėjai, kaip jaunam vynui, dar reikėjo subręsti. 1965 m. žurnalas “Technikos žodis” kvietė šaukti tiksliųjų mokslų atstovų kongresą, buvo ir kitų siūlymų. Žodis, o tiksliau sakant, idėja virto kūnu 1969 m., kai į Čikagą suvažiavo mokslo ir kūrybinės minties atstovai. Pasirinktas laikas – lapkričio 26-30 d. buvo neatsitiktinis: per Padėkos šventę, kai visi amerikiečiai iškilmingai valgo tradicinį kalakutą, iš įvairių universitetų į namus atostogų stengiasi grįžti studentai. Lietuviams tokie namai buvo Čikaga, kur ligi šiol susitelkusi “lietuviškoji Amerika” – didžiausia mūsų tautiečių bendruomenė anapus Atlanto.

Be lietuviškosios studentijos, tiek pirmieji, tiek vėlesnieji simpoziumai tikriausiai būtų sunkiai įsivaizduojami. Viena iš sąlygų, kuri buvo keliama paskaitininkams – pranešimą skaityti lietuviškai. Mokslus Amerikoje baigusiems ar tęsiantiems ši sąlyga nebuvo lengvai įgyvendinama – keblumų kildavo dėl mokslinių terminų, kalbėtojui kartais paprasčiausiai stigdavo lietuviškų žodžių. Tai ir buvo vienas tiek pirmojo, tiek ir vėliau rengiamų simpoziumų tikslų – palaikyti savo bendruomenės narių lietuviškumą, telkti bendrai idėjai ir darbui. Tą idėją pats laikas ir prisiminti.

JAV lietuvių mokslo ir kūrybos susivažiavimai tikriausiai ir būtų tapę tik gražiu pasižmonėjimu, malšinant nostalgiją, panašiu į klubo veiklą, jei ne visus pagavusi visuotinė ir visiems labai brangi idėja – Lietuvos ateities reikalai. Nebus perdaug, jei pasakytume, kad mokslo ir kūrybos simpoziumai labai padėjo brandinant Lietuvos Nepriklausomybės idėją, nuolat ją aktualinant. Ir ne tik tarp savųjų, bet ir tarp Amerikos politikų, visuomenės veikėjų, tarp kitų tautų atstovų.

Taigi tas šventinio kalakuto valgymas per Padėkos dieną mokslo ir kūrybos simpoziumų metu turėjo ne tik amerikietiškos tradicijos, bet ir toli į ateitį nukreiptos lietuviškos vizijos prasmę.