Tradicinio folkloro festivalio "Skamba skamba kankliai" papėdėje – iš tiesų Mokytojų namų svetainėje susibūrė Vilniaus žemaičių kultūros draugija, mokytojai, literatai iš "Spindulio" draugijos, kolegos žurnalistai. Įvyko gražus poeto mėgėjo ir publicisto Juozo Elekšio šeštosios knygelės* pristatymas. Net keista, kad toks margas rinkinėlis kažkaip nepradingsta kitų margumyne. Toks įspūdis liko ir pasirodžius panašios sąrangos knygelei "Takeliai tėvų čia susipynę" (1998 m.). Tai prisiminimai – publicistiniai etiudai, mėgėjiški eiliavimai, bet greta – melodijų natos ir žemaičių tarme parašyti eilėraščiai; o naujoje – dar ir anekdotų pluoštas. Gal čia koks neragautas žemaitiškas šiupinys? O štai šio jau pusamžio "vaikio iš Mažeikių ir Ventos krašto" dainos ir giesmės, net mišios "Bažnytkaimio votyva" džiugina ir stebina ne tik Vilniaus žemaičius, "Marceliukės klėties" muzikantus, Menų gimnazijos moksleivius, Lietuvos muzikos akademijos, Vilniaus ir Klaipėdos konservatorijų studentus, net Operos solistą V. Kuzmicką, kuriuos, kaip ir gausybę klausytojų, J. Elekšiui ir pavyko suburti savo melodingais eilėraščiais,

kaip kad “Toli, toli” (84 p.), “Upelis” (86 p.) ir kt. Ir tie mieli eilėraščiai jau nuskambėjo per Lietuvėlę penkiom dešimtim naujų dainų ir giesmių. Tuos eilėraštukus ir neprašyti susirado kompozitoriai I. Petrošius, R. Dievinas, A. Jonušas, P. Škimelis, V. Jaras, A. Erlickas ir kt. Ir taip daina dainelę ėmė vytis. Ypač aktyvi čia buvo liaudiška kapela “Ventukai”. Tačiau netrukus delnus pasitrynė ir mūsų kaimo kapelų patriarchas kompozitorius Jurgis Gaižauskas, prisidėjo ir Telšių, ir Kretingos dainorėliai… Nebebuvo J. Elekšiui kur slėptis. Teko ir “Žemaičių himną”, ir šventą “Marijos giesmę” sukurti. Pastaroji buvo išsyk sugiedota Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje. O ir Vilkaviškio žemaičiai nesnaudė. Taigi ir seniausias Lietuvoje Skriaudžių ansamblis “Kanklės” Juozo giesmes ėmė ir įtraukė į savo išrankųjį repertuarą.

Manau, kad J. Elekšis labiausiai išgarsėjo dėl dviejų dalykų: prieš dešimtmetį kartu su kolegomis daug padarė, leidžiant mokslininkų laikraštį “Mokslo Lietuva” , o tokį, pasak prof. O. Voverienės, anaiptol ne kiekviena valstybė turi. Be to, knygelės autorius (pasakorius ir giedorius) kartu su kompozitoriumi I. Petrošiumi sukūrė mišias “Bažnytkaimio votyva”. Jas giedoti pirmiausia buvo patikėta Skriaudžių ansambliui “Kanklės”. Vėliau mišių giesmes galėjome išgirsti ir Arkikatedroje, ir Šv. Onos bei kitose bažnyčiose, Vilkaviškio katedroje. Ir štai – Skriaudžių ansamblis “Kanklės” giedoti “Bažnytkaimio votyvą” buvo pakviestas net į Romą, giedota ir Neapolyje. Ir net susitikimo su Šv. Tėvu metu. Tarsi šito maža. Net ir virš Vezuvijaus nuaidėjo žemaitiška J. Elekšio ir S. Petrošiaus daina “Dainioukim žemaite”. Apie tai dar įdomiau pasakoja autorius savo knygoje “2000-jų miražai”. Čia greta eilėraščių tekstų rasime ir melodijų natas. O kas dainon giesmėn neįdėta – rasime prisiminimų etiuduose. Jų giją sidabrinę kedena prosenelių atminties vėjai: net apie Pirmojo pasaulinio karo metus. Prisiminimų etiuduose itin dera istorinės, etninės paralelės ar sandūros su nūdiena. Nevengiama hiperbolių ir litočių, grotesko, šmaikštavimų. Tačiau ir santūraus žemaitiško skaudumo nestinga. O laiko ratas skubrus, nors J. Elekšis nėra labai lėtas žemaitis. Gal kartais būna kiek kategoriškas, bet už savo teisybę, atrodytų, pasirengęs garbingai kautis, t. y. ją subtiliai argumentuoti, psichologiškai pagrįsti – ypač lyginant gana neadekvačius dalykus, vyksmus, reiškinius. Kartais J. Elekšio prisiminimų etiudai primena neeiliuotas pasakėčias. Ir tai itin sudomina. Tokia netikėta forma. Ne vien “katino memuarai”, prozos etiudams ekspresyvumo tikrai nestinga. Tuo labiau dabarties aktualijų – gal žurnalisto nuodėmėlė? O pasakojimų personažai gyvi, ryškūs, įsimintini – ir pamokantys, kaip nevilčiai nepasiduoti, kaip rietenoms atsispirti.

Skyrelis “Cha – cha – cha” gal ir atklydėlis iš pašalės, nors ir niūruolį prunkštelėti privers. O tema aktuali: gydytojai ir pacientai. Bent šitaip judinama ir sveikatos apsaugos reforma.

J. Elekšiui linkime šviesių kūrybos valandėlių, kurių, anot knygos pristatymo vakaro vedėjo, “Vyturio” vyr. redaktoriaus (knygos ir lyros žemaičio) S. Kavaliausko, autorius nuolat ilgis, nes tenka uoliai tarnauti ir mokslo visuomenei, ir “Medikų žinias” puoselėti.