Profesoriau Algirdai, ar lengvai Jums sekėsi organizuoti Baltijos šalių organinės sintezės konferenciją “BOS–2000”?

Norint surengti konferenciją – mažą ar didelę – gerai organizuoti, visada reikia daug dirbti, apgalvoti, gerus chemikus pakviesti ir numatyti visas smulkmenas.

Nieko nepasakėte apie, mūsų manymu, svarbiausią dalyką – finansus.

Taip, žinoma, reikia kalbėti apie finansus. Mums neblogai išėjo. Jeigu turi gerą programą ir gerus pranešėjus, tai daugelis ir nori ten būti. Mes sugebėjome pasitelkti labai gero tarptautinio lygio chemikų – iš Japonijos, Šveicarijos, JAV, Kanados – kai kurie jų darbai jau beveik galėtų būti vertinami skiriant Nobelio premiją. Tokiu atveju galima klausti firmų, ar jos nori savo atstovus siųsti į tokią konferenciją. Jeigu sutinka siųsti, tai galima pradėti kalbą ir apie finansus. Mes taip ir padarėme.

Bet tam, kad Jūsų žodis būtų išgirstas, turėjote išsikovoti didelį autoritetą tiek tarp organinės chemijos sintezės, tiek tarp šios srities firmų darbuotojų? Juk tam ir skyrėte savo gyvenimo ne vieną dešimtmetį.

Apie tai visai negalvoju. Mano pirma idėja buvo tokia, kad reikia ką nors padaryti čia, Lietuvoje. Kad užsienio atstovai pamatytų, jog pas jus yra gerų chemikų, gero darbo ir būtina užmegzti glaudesnius ryšius su lietuviais chemikais. Norėjome parodyti, kad Baltijos šalyse verta plėtoti chemijos mokslą ir taikomuosius tos srities darbus.

Būtent dėl to ir susidėjome mes, du lietuviai – aš su Jonu Vytautu Duncia – ir estas Jaan Pesti. Beje, aš pats esu pusiau lietuvis, pusiau estas (motina estė). Jei ėmėmės šito darbo, taigi ir padaryti reikėjo gerai. Kolega Jaan Pesti ėmėsi tvarkyti biudžeto reikalus ir tai padarė užtikrintai.

Galima pasakyti, kad konferenciją “BOS-2000” organizavo pusantro esto ir tiek pat lietuvio?

Kodėl gi ne.

Tačiau juk organizavote ne visai tuščioje vietoje? Gal Ryga ir didesnis organinės chemijos centras, bet kai kas šioje srityje daroma Vilniuje?

Matote, niekas apie Vilnių šioje srityje nežinojo – kad čia yra gerų chemikų. Štai prof.  Albertas Eschenmoseris, kuris šiuo metu iš Šveicarijos išvykęs dirbti į Kaliforniją, JAV, arba Ryoji Noyori iš Nagojos universiteto Japonijoje – abiem kaip tik visai nedaug reikia padirbėti, kad būtų paskirta Nobelio premija. Šie Vilniaus svečiai prisipažino patyrę didelį siurprizą, radę tvirtus pagrindus čia plėtoti gero lygio chemiją. Tačiau tai tik pirma tokia konferencija Vilniuje. Jeigu jos medžiagą publikuosime solidžiame žurnale, tai kitų šalių chemikai jau žinos, kas čia vyko. Jei kitą kartą vėl teks kviesti į panašią konferenciją, tai neabejoju, kad bus dar daugiau norinčių atvykti.

Tai ir savotiška reklama. Ar šiandienos mokslą įmanoma kurti nesireklamuojant?

Reklama visada reikalinga. Matote, ta reklama yra visokia – elektroniniu paštu, faksu ir kt. Problema ta, kad ir informacijos apie įvairias konferencijas pernelyg daug - neįmanoma į viską reaguoti. Kad ir ši konferencija: žmonės pasižiūri į užrašą “Balticum” – ir jei nieko daugiau apie šią konferenciją nežino, tai žiūri į kito renginio elektroninį adresą. Žinovai renkasi garsesnį ir geriau žinomą renginį. Bet jei sugebėjome Vilniaus konferenciją surengti patraukliai, tai ir kitą kartą čia atvyks pasaulio chemikai.

Tačiau pripažinkite, kad per konferencijas neišsprendžiamos visų mūsų problemos. Lietuvos chemikams svarbu gauti užsakymų, integruotis į tarptautinius ryšius, tarptautines programas. Tik tada pavyks įgyti šiuolaikinės aparatūros, reagentų ir visa, ko reikia normaliam laboratorijų darbui. Šiandien realybė tokia, kad valstybė universitetams neskiria lėšų aparatūrai atnaujinti, deja, tą patį galima pasakyti ir apie mokslo institutus. Jei mokslo institucija susirūpinusi tik tuo, kaip išgyventi, kaip išmokėti darbuotojams atlyginimus, tai apie normalią mokslinę veiklą sunku kalbėti. Ką apie tai pasakytumėte?

Man sunku komentuoti. Aš nuolat girdžiu, jog Lietuvos mokslininkams sunku, kad neskiriama lėšų. Dėl to ir surengėme šią Vilniaus konferenciją, tikėdamiesi, kad šitaip bent šiek tiek galėsime pagelbėti. Diskusijos metu kaip tik ir nagrinėjome, kaip galima būtų pradėti kad ir mažą farmacinių preparatų gamybą Baltijos šalyse. Išvada akivaizdi: reikia Baltijos šalims padėti specializuotis, kad atsirastų, pvz., toks padalinys, kokio niekur kitur daugiau nepavyktų rasti. Argi ne taip pradėjo japonai elektronikos srityje? Išsimiklinę pasiekė įspūdingų laimėjimų. Panašiai veikė Singapūras, kitos modernias technologijas perėmusios valstybės.

Suprantu, jog chemijos srityje būtina turėti gerą aparatūrą, reagentus, be kurių sunku ką nors įspūdingo nuveikti. Diskusijos metu vokiečių firmų atstovams ir kitiems stengiausi pabrėžti, jog apie tai reikia ne tik kalbėti, bet ir padaryti vieną kitą praktišką žingsnį šia linkme. Iš pradžių duokime daugiau ir pažiūrėkime, kas iš to išeis. Vienas estas replikavo: mes padarysime, savo pasieksime bet kuriuo atveju – padės mums Vakarai ar nepadės… Tai irgi geras atsakymas.

Reikia didelio noro, energijos?

Taip, ir reikia abipusiško reiklumo – apie tai ir kalbėjau diskusijoje.

Beje, kas buvo tos diskusijos dalyviai? Įtakingi firmų veikėjai, o gal tokie pat mokslo darytojai, grantų laukiantys, kaip dieviškos manos iš dangaus?

Tai buvo pramonės firmų atstovai, kurie rūpinasi savo projektais, ir jie turi dirbti, nes visa tai ir siejasi su pinigais. Jeigu farmacijos srityje nesukursi naujo junginio, neužtikrinsi jo konkurencingumo, tai firma smuks. O akademinės srities žmonės visada turi rūpintis gauti grantus.

Vilniaus konferencijoje dalyvavo pasaulyje garsių firmų “Merck”, “DuPont” ir kitų atstovai. Kaip jie vertina Baltijos cheminės sintezės srities galimybes? Iš aukšto, kaip į beviltišką mokslo provinciją? O gal ir galingiausioms, labiausiai pripažintoms firmoms būtinas šviežias kraujas? Juk netikėtos ir naujos idėjos gali gimti ne tik didelėse šalyse ir ne tik pripažintose laboratorijose?

Labai gerai pasakėte. Tokius dalykus matome. Štai Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prof. Eugenijaus Butkaus studentai išvyko mokytis ir tobulintis į užsienio šalių laboratorijas. Neabejoju, kad jie daug išmoks, tik ar visi grįš į Lietuvą? Problemų esama. Bet pasaulio firmoms svarbu parodyti, kad tokių vyrų čia esama. Dabar tos firmos mato, kad čia yra cheminės sintezės plėtojimo tolesnių galimybių. Kur bus generuojamos naujos idėjos, ten telksis ir jaunimas.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad “BOS-2000” Baltijos valstybių organinės sintezės žemėlapio baltas dėmes šiek tiek nudažė žalia vilties spalva?

Tikrai taip – ką čia bepridursi.

Tačiau Jūs kaip sykį ir galite pridurti, kadangi prieš šį pokalbį būtent ir užsiminėte apie pasaulyje vis labiau plintančią “žaliąją” chemiją?

Visame pasaulyje ji plinta, vis daugiau knygų, žurnalų apie tai išleidžiama. Firmoms vis daugiau tenka sukti galvas dėl to, ką jų įrenginiai išleidžia į vandenis ir atmosferą. Gamyba turi būti ekologiška, taip pat ir žmonių požiūris į aplinką. Prieš kokius 30 metų apie tai juk beveik negalvojome. Jeigu firma į aplinką išmes tik vieną toną valgomosios druskos (NaChl), tai juk jau bus problema. O juk kai kurių metalų, pvz., paladžio, išvis negalima į aplinką išmesti, nes jis pernelyg brangus. Tenka rūpintis, kad tas gamybos ciklas būtų grįžtamas.

Paladį paminėjote neatsitiktinai, nes, matyt, jį naudojate losertono, svarbaus širdies vaisto, gamybai?

Losertoną gamina firma “DuPont”. Mes Kanadoje, Kingstono universiteto laboratorijoje, taip pat paladį naudojame, bet tik miligramus. O “DuPont” firmoje to paladžio reikia, kaip vienas kalbėtojas šiandien minėjo, tūkstančio kilogramų. Ir tenka rūpintis grįžtamu gamybos ciklu, kad nebūtų prarasti brangieji metalai.

Žmogaus organizmas tampa vis labiau priklausomas nuo įvairių sintetinių produktų (vaistų, maisto priedų, fermentų ir pan.). Ar neatsitiks taip, kad ilgainiui žmogaus organizmas taps dar labiau nesusijęs su gamta ir bus visiškai nepritaikytas gyventi gamtoje? Žmogus bus priverstas gyventi dirbtinėje aplinkoje.

Toks galvojimas pasaulyje yra įprastas, būdingas. Kaip chemikas, galiu tvirtinti, jog viskas pasaulyje keičiasi ir negalima sakyti, kad visa, taip pat ir žmogus, degraduoja. Neįmanoma grįžti į natūralią gamtą. Neabejoju, kad gyvenimas ir toliau keisis. Mokslas suranda fundamentinių dalykų apie žmogaus DNR, genomą. Mes save pažįstame biologiškai vis geriau, tačiau ką mes su šia informacija darysime? Tai didelis klausimas. Manau, tai toks klausimas, kurį palyginti galima nebent su radioaktyvaus urano savybių atskleidimu. Kaip žinia, tie tyrimai galop paskatino sukurti atominę bombą. Manau, kad biologiškai mes dabar esame kiek panašioje padėtyje. Yra apie ką ir gerai pagalvoti. Tai ne vien chemikų, bet ir įvairiausių sričių atstovų problema, norint atsakyti kad ir į tą klausimą, kurį keliate. Tai atsakomybės žmonijai klausimas. Turime atsakingai mąstyti, jeigu norime užtikrinti gerą ateitį.

Norėtųsi kiek daugiau sužinoti apie Jūsų gyvenimą Kanadoje. Ar tenka dalyvauti lietuvių bendruomenės veikloje?

Su Kanados lietuviais glaudesnių ryšių neturiu ir niekada neturėjau. Kai su tėvais apsigyvenome Albertoje, ten buvo trys ar keturi lietuviai. Taigi augau gana toli nuo lietuvių, su lietuvaitėmis šokti neteko, bet nepaisant to tėvas sugebėjo man įdiegti supratimą apie lietuvių kultūrą, kalbą ir sielą.

Kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę, atsirado galimybių čia atvykti – nuo to meto lietuviai man čia tikri giminės, net artimesni už tuos, kurie buvo išvykę iš Tėvynės.

Po Vilniaus konferencijos skubėsite atgal į Kanadą, o gal ilsėsitės Lietuvoje?

O ne, chemikams nėra kada ilsėtis. Iškart vykstu į Lenkiją, kur numatyta dar didesnė apie organinę sintezę skirta konferencija. Taip pat šiek tiek padėjau ją organizuoti, bet neabejoju, kad Vilniaus renginys dalyviams paliks didesnį įspūdį. Kaip sakė prof. A. Eschenmoseris: jis visada žinojo, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys – tai Europa, ir visada norėjo pamatyti Lietuvą, kad geriau suprastų. Dabar buvo puiki proga apsilankyti.

Vyresniosios kartos Europos inteligentai atsimena, kas įvyko Baltijos šalyse ir jaučia gal net tam tikrą atsakomybę. Bet kitas dalykas – jaunimas.

Visada galima pasakyti, kad jaunimas kažko nesupranta taip, kaip mes manome. Bet ir mes turime suprasti, kaip jie galvoja. Komunikacija su jaunimu kartais nėra pakankama. Jeigu sugebėsime jauniems žmonėms įrodyti, kad jie turi geriau suprasti mūsų kartos istoriją, kultūrą, tai jie ir pradės domėtis. Bet ar jiems bus įdomu - nuo mūsų pačių ir priklauso.

Suprantu, profesoriau, kad diena Jums buvo sunki ir sudėtinga. Todėl dėkoju už šį pokalbį. Tikiuosi jis ne paskutinis.

Ačiū ir Jums. Į tokius klausimus, į kokius dabar atsakinėjau, ne kiekvieną dieną galiu atsakinėti. Todėl man labai miela, kad tokios galimybės atsiranda. Ir kad atsiranda Lietuvoje, nes visa tai man padės geriau suvokti ir save patį, savo darbą. Manau, kils daugiau minčių, kaip galima būtų padaryti daugiau gero ir savo gimtinei.

Dar kartą labai Jums dėkoju ir linkiu geriausios kloties.