Iškilmių kaltininkas istorikas Bronius Dundulis Gerontologijos ir reabilitacijos centro salėje sėdėjo krėsle priešais sceną ir didelį baltą ekraną, viena ranka laikydamasis už krėslo atkaltės, o kita tvirtai spausdamas lazdos rankeną. Šalia stovėjo stalelis su įspūdinga gėlių puokšte. Rankose gėles laikė ir daugelis susirinkusiųjų, tarp kurių buvo žymūs mūsų istorikai, kitų sričių mokslo žmonės. Suprantama, iškilaus lietuvių istoriko pagerbimo iškilmėse dalyvavo fizikos mokslų granitą kirtusios prof. habil. dr. Broniaus Dundulio dukterys Daiva ir Ieva su savo šeimų nariais, kitais artimaisiais. Pakviestųjų asmenų nebuvo daug: pagal susitarimą su Prancūzijos ambasada prof. B. Dundulio dukterys galėjo pakviesti tik 15 svečių. Tarp šių kviestinių buvo ir “Mokslo Lietuvos” atstovas - tokį dėmesingumą labai vertiname. Būtų nedovanotina, jeigu pamirštume paminėti, jog ant prof. Broniaus Dundulio krūtinės puikavosi Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas, kuriuo mūsų istorikas buvo apdovanotas 1998 metais. Dabar, liepos 5-ąją - Valstybės dienos, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse - mokslininkui įteiktas Prancūzijos Nacionalinis nuopelnų komandoriaus ženklo ordinas.

Neleidęs pamiršti, kad esame europiečiai

Vertinant veikalą, reikia paminėti, jog autorius pasinaudojo gausiais Prancūzijos archyvų fondais: Nacionalinio, Užsienio reikalų ministerijos ir Karo ministerijos, taip pat įvairiose šalyse paskelbtų šaltinių rinkiniais ir amžininkų atsiminimais. Kaip nurodyta B. Dundulio veikalo pratarmėje, jo disertacinio darbo moksliniu konsultantu buvo žymus prancūzų revoliucijos ir Napoleono laikų žinovas, Sorbonos universiteto profesorius Žoržas Lefevras (G. Lefebvre). Lietuvių istorikas dažnai su dėkingumu prisimena savo buvusį darbo vadovą. Vykstant Antrajam pasauliniam karui, B. Dundulis kaip daugelis neliko Vakarų Europoje, o grįžo į mylimą Tėvynę, nors ir sovietų okupuotą.

Napoleonmečio temą B. Dundulis tyrė ir grįžęs iš Paryžiaus į Lietuvą, parašęs studiją “Lietuva ir Napoleonas 1807 metais”, kuri paskelbta 1941 m. leidinyje “Lietuvos praeitis” (t. 1, sąs. 2).

Deja, kitą savo išspausdintą knygą lietuvių istorikas išvydo tik praėjus kone 20 metų, kai 1960 m. pasirodė veikalas “Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje”. Visa tai, kas demokratinių šalių istorijos moksle buvo laikoma privalumu, objektyviu istorinės tikrovės tyrinėjimu, sovietmečiu įgijo kitokios prasmės. Nors Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto mokslinė taryba 1944 m. pab. patvirtino Paryžiuje suteiktą daktaro laipsnį, tačiau Maskva jo nepripažino, esą knyga parašyta ir apginta buvo pagal “buržuazinio” istorijos mokslo kriterijus. Mokslininkui pasiūlyta parengti naują disertaciją pagal “marksistinę lenininę metodologiją” ir ją apginti, B. Dundulis atsisakė.

Laimei, vakarietiškų pažiūrų B. Dundulis ir pokario metais galėjo dėstyti Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas), tęsė pamėgtąjį istorinių tyrinėjimų darbą. Studentai mėgo plačios erudicijos, nuoširdų, kartu ir paprastą dėstytoją (kaip, beje, ir jo žmoną etnologę prof. Pranę Dundulienę). Jis jiems buvo tarsi ateivis iš kito, ideologinių varžtų ir klasinių prietarų nesuvaržyto, pasaulio. Daugeliui pokario kartos žmonių jau pačios sąvokos - Paryžius, Sorbona, Napoleonas - skambėjo kaip šaukiniai iš kitos dvasinės galaktikos. Priminsime, kad istorijos mokslų kandidato disertaciją B. Dunduliui teko parašyti ir gintis 1955 m., o istorijos daktaro temą “Lietuvos kova dėl valstybinio savarankiškumo XV a.” – 1967 m.; profesoriaus vardas jam suteiktas tik 1969 metais.

Šių eilučių autoriui yra tekę klausytis žymiausių aštuntojo ir devintojo dešimtmečių lietuvių istorikų paskaitų ar net jų ciklų. Drįstu teigti, kad prof. B. Dundulio paskaitos ypatingos buvo dėl kelių dalykų. Visų pirma traukė pačios temos - Napoleono asmenybė ir napoleonmetis Lietuvoje, mėginimai atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę 1812 m. prasidėjus Napoleono žygiui į Rusiją. Ne mažiau vaizduotę kaitino B. Dundulio paskaitos apie lietuvių ir kitų baltų tautų kovas dėl Baltijos jūros, ypač su kryžiuočiais, normanų (vikingų) antpuoliai į baltų kraštus IX-XI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Lenkija, Krymo totoriais, karai su Rusia, Švedija. Istorikas parašė 12 knygų. Kokius ideologinius minties ir išvadų viražus tais klausimais bebūtų dariusi oficialioji sovietinė istoriografija, jau pačios šios temos ir nagrinėjami įvykiai nepaneigiamai rodė reikšmingą Lietuvos valstybės tarptautinę reikšmę to meto Europos įvykių sūkuriuose, mūsų protėvių europietiškumą ir siekį rasti savo valstybei deramą vietą tarp kitų Senojo žemyno valstybių.

Klausantis įkvėptai savo dalyką dėstančio B. Dundulio, nebuvo jokio reikalo dėlioti visų taškų į jiems deramas vietas, kadangi visi jautėmės esą tam tikros rūšies sąmokslininkai - profesorių suprasdavome ir iš pusės, o dažnai ir iš neištarto žodžio. Toks buvo gyvenimas SSRS pavergtoje Tėvynėje ir tokios buvo žaidimo taisyklės, intelekto ir gyvenimo nuostatų brandinimo vienintelės įmanomos sąlygos. Mokslininko monografijos sovietmečiu kėlė pasididžiavimą garbinga Lietuvos valstybės praeitimi, stiprino lietuvių tautinę savimonę, visuomenei teikė laisvės ir nepriklausomybės viltis. Žavėjo pati prof. B. Dundulio asmenybė, spinduliavusi žmogišku gerumu, nuoširdumu, sugebėjimu įsijausti į aptariamos epochos dvasią, kadaise gyvenusių ir veikusių asmenybių siekius ir jų pasirinktus kelius tiems siekiams įgyvendinti.

Teisus istorikas enciklopedistas dr. Algirdas Matulevičius, kuris profesorių Bronių Dundulį vadina savo Mokytoju ir paskutiniuoju didžiuoju Lietuvos istorijos mohikanu. Tai iš tiesų paskutinis iš gyvųjų mūsų prieškario istorijos didžiavyrių, iš tos kohortos, kuriai priklausė Zenonas Ivinskis, Antanas Šapoka ir kiti žymiausi lietuviai istorikai.

Praėjusių metų lapkritį B. Dunduliui sukako 90 metų, tačiau į šiai sukakčiai paminėti surengtą mokslinę konferenciją Lietuvos istorijos institute ir pagerbimą Vilniaus universitete (jame dėstė 1941-1992 m.) garbusis senolis atvykti negalėjo - sveikata neleido. Todėl buvo labai džiugu, kad profesorius ganėtinai žvalus ir net šmaikštavo Valstybės dienos išvakarėse, kai Prancūzijos ambasados Lietuvoje iniciatyva buvo surengtos Nacionalinio nuopelnų komandoriaus ženklo ordino įteikimo šiam Lietuvos istorijos patriarchui iškilmės.

Prakalbos ir prancūziškas šampanas

“Gerbiamasis Profesoriau, ponai ir ponios,

Man didelė garbė įteikti Jums šį apdovanojimą, paskirtą Prancūzijos Vyriausybės už Jūsų žymius nuopelnus istoriografijos mokslui ir ypač už Jūsų darbus ir publikacijas, skirtas Napoleono kampanijai ir jo žygiui į Lietuvą.

Istoriko karjerą, kurios dėka tapote žymus Lietuvos mokslininkas, pradėjote studijomis Sorbonos universitete. Šiame Universitete 1940 m. apsigynėte^* daktaro disertaciją pavadinimu “Napoleonas ir Lietuva”, ji tais pačiais metais buvo išleista Paryžiuje prancūziškai.

Sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus universitete dėstėte šiuolaikinės Prancūzijos istoriją ir vėliau nepabūgote sovietinio režimo persekiojimų, kuris nepripažino mokslinio laipsnio, suteikto vadinamam “buržuaziniam” istorikui. Tačiau Jūs atsilaikėte ir tęsėte savo darbus nepaisydamas vėjų ir potvynių, ir per daugelį metų paskelbėte įspūdingą publikacijų skaičių. Jūsų sąskaitoje šiandien yra 173 darbai ir publikacijos. Pasirinkus studijų objektu Lietuvos istorinius ryšius su Europos valstybėmis ir ypač su Prancūzija, Jums pavyko tiksliai ir teisingai pavaizduoti istorijos puslapius, pasakojančius apie Napoleono armijos žygį į Lietuvą.

Jūs atsidėjote šiam svarbiam ryšių tarp mūsų šalių istorijos periodui, kuris anksčiau nebuvo rimtai tyrinėjamas, ir užpildėte vieną svarbiausių spragų, be šių žinių Lietuvoje buvo sunkiau pažinti XIX amžių, o šis amžius yra esminis mūsų šalių likimui.

Jūsų vertingas įnašas į istorijos mokslą buvo aukštai įvertintas Jūsų šalies valdžios, kuri apdovanojo Jus Gedimino ordinu. Mūsų ambasada norėjo pridėti ir mūsų šalies pripažinimo liudijimą. Tai įvyko šiandien ir aš tuo ypatingai didžiuojuosi”.

Labai įdėmiai išklausęs ambasadoriaus kalbą, prof. B. Dundulis pasakė: “Grand mersi”, paskui - “Vive la France”, o po trumpos pauzės svariai prancūziškai užbaigė: “Tegyvuoja Lietuvos ir Prancūzijos draugystė”. Istorikas panoro tarti padėkos žodį, kurį perskaitė iš popieriaus lapo taip pat prancūziškai:

“Aš esu labai laimingas, priimdamas šį ordiną iš Prancūzijos ambasadoriaus p. Mišelio Tureno rankų. Man taip pat labai malonu, kad šioje ceremonijoje dalyvauja Vilniaus universiteto rektorius akad. Rolandas Pavilionis, kuris yra didelis frankofilas. Aš linkiu visiems sėkmės, taip pat noriu pasakyti, kad ryšiai tarp Prancūzijos ir Lietuvos visados buvo geri ir draugiški, ir ateityje bus dar glaudesni. Tegyvuoja Prancūzija ir Prancūzijos ambasada Lietuvoje”.

Prie prof. B. Dundulio prieina Vilniaus universiteto rektorius R. Pavilionis. Pagerbdamas rektorių istorikas mėgina kilti iš savo krėslo, ir tai jam kainuoja didelių pastangų, todėl greta stovėję Prancūzijos ambasados aukštieji pareigūnai puola profesorių prilaikyti ir mėgina jį sodinti atgal į krėslą. Prof. R. Pavilionis pasako trumpą prakalbą, kreipdamasis į prof. B. Dundulį:

“Man labai malonu dalyvauti šia proga čia. Aš labai susijaudinau, kai gavau kvietimą atvažiuoti. Trupučiuką pavėlavau. Žinau Jus, pažįstu Jus kaip nepaprastai kilnų žmogų, labai nusipelniusį Universitetui, nepaprastai nusipelniusį Lietuvai, ypatingai mūsų ryšiams su Prancūzija. Jūs buvote prie mūsų Asociacijos kūrimo ištakų. Jūs buvote pirmasis, kuris perskaitė nuostabų pranešimą Lietuvos-Prancūzijos asociacijos konferencijoje. Ir visi žino, kad iš tikrųjų šios Asociacijos patriarchas esate Jūs. Linkiu Jums geros sveikatos, mes visi stengiamės būti panašūs į Jus.

Žinoma, dėkoju Prancūzijos ambasadoriui p. M. Turenui ir jo kolegai p. P. Donabedianui bei Prancūzijos Prezidentui už tai, kad taip gražiai pagerbtas lietuvių istorikas. Esu labai sujaudintas ir dar kartą labai nuoširdžiai Jus sveikinu”.

Prof. B. Dundulį pasveikino Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas dr. Aivas Ragauskas:

“Gerb. Profesoriau, Lietuvos istorijos draugijos vardu noriu pasveikinti Jus šio garbingo apdovanojimo proga. Jūs buvote pirmasis atkurtosios Lietuvos istorijos draugijos pirmininkas ir taip simboliškai atkūrėte tarpukario Lietuvos ir šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos tęstinumą. Nuo savęs pridursiu, kad būdamas vaikas, būdamas mokinys, būdamas studentas nuolat skaičiau Jūsų knygas - tai buvo man istoriografijos etalonas. Vėliau, bendraujant su Jumis, man buvo malonu klausytis apie Jūsų studijas Sorbonoje, apie Jūsų klausytas analų mokyklos autorių paskaitas. Sveikinu, gerbiamas Profesoriaus, dar kartą nuoširdžiai”.

Priminsime, kad prof. B. Dundulis yra ir Lietuvos istorijos draugijos, ir Lietuvos-Prancūzijos draugijos garbės pirmininkas. Su gėlėmis jį aukšto apdovanojimo proga sveikino jo kolegos, buvę mokiniai, jau tapę daktarais, profesoriais bei docentais, istorikai Irena Valikonytė, Antanas Tyla, Stanislovas Lazutka, Vytautas Urbanavičius, Algirdas Matulevičius, gydytojai Čeponienė, Alekna ir kiti, norėję paspausti garbaus istoriko ranką. Beje, A. Matulevičius B. Dunduliui, savo disertacijos apie Mažąją Lietuvą oponentui, įteikė karaliaus Mindaugo vėliavos spalvų gėlių puokštę, sudarytą iš baltų, raudonų ir geltonų žiedų.

Pasveikino savo kolegą Bronių Dundulį ir istorikas Vincas Trumpa - abu kartu studijavo Paryžiuje ir 60 metų nesimatė. V. Trumpa džiaugėsi, kad B. Dundulis žvaliai atrodo, pasakė gerą kalbą ir neblogai laikosi. Pats V. Trumpa daugelį metų gyveno JAV, ten studijavo Lietuvos ir Prancūzijos santykių problematiką Napoleono laikais. 1973 m. Čikagoje išleista jo knyga “Napoleonas. Baltija. Amerika”. Jau kelerius metus V. Trumpa gyvena Vilniuje, žadėjo aplankyti ir studijų draugą B. Dundulį.

Ambasadorius p. M. Turenas siūlo į prof. B. Dundulio sveikatą pakelti šampano taurę - žinoma, prancūziško. Sunku pasakyti, ar daug to šampano teko ragauti mūsų istorikui, kai jis studijavo ir tobulinosi Sorbonoje, bet norisi tikėti, kad teko. Ir šį kartą jis šauniai susidaužė taurėmis su ambasadoriumi ir visais, kurie to pageidavo. Sėdėdami vienas šalia kito su šampano taurėmis rankose, istorikas ir ambasadorius prancūziškai persimesdavo viena kita fraze, bendravo gana ilgai.

- Vive la France, - kelia aukštyn taurę profesorius B. Dundulis.

- Vive la Lituanie, - tuo pačiu judesiu atsako ambasadorius M. Turenas.

Visiems suprantami ir reikšmingi tostai. Kiek atokiau kukliai stovi Prancūzijos ambasados Kultūros centro direktorius Patrikas Donabedianas, nesitaikantis patekti į kamerų objektyvus. Tačiau be šio kuklaus ir darbštaus savo valstybės atstovo vargu ar būtų buvęs įmanomas ir visas šis gražus renginys. Gal nebūtų prisiminti ir lietuvių istoriko nuopelnai, kuris savo garbinga moksline veikla taip reikšmingai suartino dviejų gal ir skirtingo istorinio likimo valstybių istorikus ir visus, kam rūpi istorija ir geri lietuvių ir prancūzų tautų santykiai.

P. S. Publikacijos autorius dėkoja istorikui dr. Algirdui Matulevičiui, kuris rašinį patikslino, praturtino vertingomis žiniomis.