|
Simpoziumas tai protų puota (2)Pradžia Nr. 13 |
Pirmą kartą į Simpoziumą užjūriuose
Lūžis mokslo ir kūrybos simpoziumų istorijoje įvyko 1989-aisiais. Sąjūdžio sparnų pakylėta Lietuva išgyveno didžiulį dvasinį pakilimą. Įvyko tiesiog neįtikėtinas dalykas: į Čikagą, VI mokslo ir kūrybos simpoziumą išvyko net 114 mokslininkų ir kūrėjų iš Lietuvos (šmaikštūs liežuviai plakė, kad baigiamojoje puotoje buvo dar daugiau). Su džiaugsmo ašaromis juos sutiko mūsų tautiečiai, o to Simpoziumo tarybos pirmininkas archit. Albertas Kerelis kiekvieną kartą prisimena, jog būtent tada iš pirmojo Lietuvos lietuvio lūpų viešai, iš simpoziumo tribūnos, buvo pareikšta, kad Lietuva turi būti ir bus laisva, o išeivija turinti prisidėti prie nepriklausomybės siekio. Tai prof. Vytauto Landsbergio drąsiai pasakyti žodžiai, o tokie dalykai nepamirštami. Lemtinga riba buvo peržengta, žmonių širdyse Lietuva jau buvo laisva, teliko laisvę iškovoti ir įtvirtinti realiame gyvenime.Nesunku įsivaizduoti VI simpoziumo dalyvių ir svečių nuotaiką - Sąjūdžio dvasia suvienijo šiapus ir anapus Atlanto esančią Lietuvą. Tačiau toks teiginys kai kam gali atrodyti ir kiek perdėtas. Pastebėkime visas gyvenimo spalvas ir šešėlius: juk ne visiems patiko ir prof. V. Landsbergio kalba iš Simpoziumo tribūnos Čikagoje. Kai kam tai buvo ne laiku mestas iššūkis. Juk tiesa ir tai, kad į Simpoziumą iš Lietuvos išvyko toli gražu ne vien Sąjūdžio dvasia ir idėjomis gyvenantys veikėjai. Buvo ir tokių, kurie mielai būtų pristabdę tą vis greičiau įsisukantį istorijos ratą. Žinia, ir tarp mokslo nomenklatūros buvo žmonių, nuoširdžiai suinteresuotų, kad Lietuva išsivaduotų iš svetimos valstybės pančių, lietuvių tautos ateitį siejo tik su Nepriklausomos valstybės idėjos įgyvendinimu. Tačiau buvo ir kitokio kirpimo žmonių: vieni ausis suglaudę tikėjosi išlaukti aiškesnių laikų, kiti gūžčiojo pečiais, nesuprasdami, kas čia Lietuvoje darosi, o susitikę savo bendraminčius (dažniausiai iš tos pačios nomenklatūros) guosdavosi, jog šiais keistais laikais pienburniai ne tik kalba, kas šauna į galvą, bet ir įgauna galios daryti sprendimus, kurie, suprantama, galėjo būti tik kvaili. Reali valdžia beviltiškai slydo iš nomenklatūros rankų, nors jos įtaka dar buvo akivaizdi.
Simpoziumas ir sovietinė nomenklatūra
Keletas asmeninės patirties pastebėjimų, kurie taip pat, tegu ir netiesiogiai, siejosi ir su Simpoziumais. Redakcijoje, kurioje tuo metu teko dirbti, iš Čikagos gavome prašymą žurnale išspausdinti Kvieslį, kuris kvietė į VI mokslo ir kūrybos simpoziumą, vyksiantį Čikagoje. Kaip tik ir teko tą Kvieslį šiek tiek redaguoti, priartinti prie mūsų žurnalo kalbos. Redakcijoje kaip sykis buvo steigiama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Anoks ir steigimas: kas nori galėjo savo pavardę įrašyti į sąrašą. Pageidavo įsirašyti beveik visi kūrybiniai darbuotojai, išskyrus du - priešakyje su šefu (taip vadinome savo vyriausiąjį redaktorių, nors jis ir pageidavo, tegu pusiau juokais, kad jį vadintume bosu). Buvo sušauktas redakcijos susirinkimas, kuriame norintys turėjo į sąrašą įsirašyti. Šefas, suprantama, stojo piestu: kam steigti kažkokias grupes, jeigu galima stoti į Žurnalistų sąjungą - rekomendacijas kad ir tą dieną šefas visiems žadėjo duoti. Žodžiu, šefas rangėsi kaip žaltys, mėgindamas atšaldyti neapgalvotus sprendimus. Tai labai priminė 1988 m. birželio 3 d. įvykius Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje, kai buvo renkama Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o pirmininkaujantis tam priešinosi visais įmanomais būdais.
Sąjūdžio iniciatyvinė grupė redakcijoje vis tik buvo sudaryta ir priklausančių tai grupei pavardės kabojo redakcijos skelbimų lentoje. Nors bent kiek ryškesnių žygdarbių ir nebuvo atlikta, bet pats pasiryžimas priklausyti Sąjūdžiui, remti jo idėjas ir siekius tuo metu buvo gana reikšmingas dalykas. Pakako ir naivumo. Iškilus paprasčiausiam skyriaus redaktoriaus ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo darbo konfliktui, vyriškai apsišaudžius rinktiniais žodžiais, pavaduotojas pagrasino sušaukti redakcijos susirinkimą ir pašalinti jam nelojalų darbuotoją iš
Sąjūdžio. Jau tada kai kas įsivaizdavo, kad Sąjūdis gali būti kone asmeninė nuosavybė, o Lietuvą mylėti galima buvo leisti arba uždrausti.
Rudenį šefas paskelbė vyksiąs į Čikagą - į Simpoziumą. Ne koks nors Sąjūdžio žmogus, bet tuometinės nomenklatūros išbandytas karys, visais įmanomais būdais mėginęs Sąjūdžio grupelės kūrimą redakcijoje pažaboti. Ar reikia stebėtis, jog iš Simpoziumo sugrįžęs šefas, nors ir naudojęsis mūsų tautiečių Amerikoje svetingumu, kiek galėdamas šaipėsi iš politikavusio profesoriaus, kuris iš Simpoziumo tribūnos Čikagoje skelbė nepriklausomybę ir kitokias nesąmoningas idėjas. Naujai iškeptas politikas ir dar sėdintis prie fortepijono, anot šefo, atrodo visiškai kvailai. Toks buvo tuometinės nomenklatūros santykis su visu tuo, kas nauja, neįprasta ir kas tuo metu vyko Lietuvoje ir Užatlantėje. Žinoma, šefas nė žodžiu neužsiminė apie redakcijai Amerikos lietuvių padovanotą kompiuterį, kurį jis atsivežė į Lietuvą, bet kuris į redakciją taip ir neatkeliavo. Šie negražūs dalykai išaiškėjo daug vėliau, kai kompiuterį padovanojęs tautietis, atvykęs į Lietuvą, panoro pats pamatyti, kaip jo dovana redakcijoje naudojama
Toks tad buvo šių eilučių autoriaus pirmasis asmeninis santykis su Mokslo ir kūrybos simpoziumais. Daugeliui mūsų kartos žmonių Simpoziumai, pradedant Šeštuoju, neatsiejami nuo Sąjūdžio idėjų raiškos. Nuo 1989 m. tie renginiai gali būti vadinami Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumais, kadangi juose jau pradėti nagrinėti ne vien išeivijai, bet ir visiems lietuviams kūrėjams aktualūs dalykai. Nuo šiol prie tautos kamieno pradės glaustis atskiros šakos, sudarydamos vieną tautos gyvybės medį.
Pirmą kartą Lietuvoje
Kitas reikšmingas įvykis Simpoziumų raidoje - 1991-ieji metai, kai VII pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas pirmą kartą vyko Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Pilnutėlėje Vilniaus sporto rūmų salėje vyko įspūdingas Simpoziumo atidarymas. Orūs žilagalviai iš Užatlantės aiškiai skyrėsi nuo vietinės publikos - nematyti veidai, girdėtos ir visai negirdėtos pavardės.
Nepriklausomybę paskelbusiai Lietuvai savo valstybingumą dar reikėjo realiai įtvirtinti pirmiausia ekonomikos ir politikos srityse. Nors ir teko išgyventi ekonominę blokadą, bet euforijos dar pakako, todėl dr. Algirdo Brazausko iš Simpoziumo tribūnos perskaitytas pranešimas daug kam buvo kaip šaltas dušas. Prelegentas skaičių kalba parodė, kiek Lietuvoje jau artimiausiais metais mokėsime už įvežtinius energetinius išteklius ir kiek apskritai kainuos ta ekonominio gyvenimo pertvarka. Skaičiai nedžiugino. Kai kam tai panašu buvo į Kasandros pranašystes. Atmintyje neišliko, ar pranešėjas siūlė, kaip reikėtų amortizuoti būsimus sunkumus, kad valstybės ir žmonių gyvenimas būtų palengvintas, tačiau ir sausa skaičių kalba darė įspūdį. Žinoma, tiems, kurie norėjo klausytis ir sugebėjo kalbėtojo argumentus išgirsti.
Praėjus tiek laiko dabar akivaizdžiai matyti, kad į ekonomikos pertvarkos verpetą metėmės iš tiesų kaip nuogi į dilgėles (prisimenant chrestomatiniu tapusį vieno akademiko posakį), neturėdami nei strategijos, nei ilgalaikių planų (jau pačią sąvoką planas atmetę kaip įgrisusios sovietinės sistemos atgyveną). Blogiausia, kad už visas klaidas mokėti teko paprastiems tautiečiams. Už ekonominį ir politinį gyvenimo pradžiamokslį, kurį reikia įsisavinti mūsų valstybės vairininkams, tautai tenka mokėti didelę kainą - didėja nedarbas, materialines netektis lydi moralinis ir dvasinis pakrikimas. Natūralu, kad už patirtį privalu mokėti, tik ar kaina nėra pernelyg didelė?
Prisimenant tiek VII mokslo ir kūrybos simpoziumą Vilniaus sporto rūmuose, tiek vėliau vykusius, galima teigti, kad mokslo žmonės niekada nestovėjo nuošalyje nuo valstybei iškylančių problemų. Tik ar visada būdavo girdimas jų balsas?
Nepriklausomybės kelias
Vargu ar kas nors glausčiau ir tiksliau apibūdins visus ligi šiol vykusius Mokslo ir kūrybos simpoziumus, kaip tą padarė archit. Albertas Kerelis. Galima tik pasidžiaugti, kad daugelio renginių organizatorius bei dalyvis, ilgametis Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos pirmininkas šių Simpoziumų apžvalgą pasiūlė išspausdinti būtent Mokslo Lietuvoje (ML, Nr. 13).
Todėl pats laikas grįžti prie XI simpoziumo renginių. Jo organizatoriai neslėpė, kad šį kartą pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į plenarinius posėdžius, kuriems pranešimus rengė kviestiniai autoritetai. Temos parinktos labai atsakingai: Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui - 10 metų, Lietuvos mokslas ir šalies ūkio konkurencingumas, Mokslas ir energetikos strategija, Mokslo ir kūrybos vaidmuo ugdant šalies intelektinį potencialą. Iškart po iškilmingo Simpoziumo atidarymo pirmininkaujantys Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius prof. Antanas Pakerys ir šio Universiteto prof. Kazimieras Pyragas, beje, šio Simpoziumo programinio komiteto pirmininkas, pakvietė į pirmąjį plenarinį posėdį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui - 10 metų.
Pirmasis pranešėjas - Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas ir Simpoziumo tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis. Jo pranešimo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo kelias tekstą, profesoriui maloniai sutikus, spausdinome Mokslo Lietuvoje (Nr. 13), todėl išsamiau nekomentuosime. Ateityje veikiausiai tai padarys istorikai ir politologai, kuriems straipsnyje išsakyti teiginiai galės būti labai svarbūs, apmąstant Lietuvos politinės minties pokyčius. Tai konceptualus straipsnis, iš kurio skaitytojas, dirbantis gal nuo politinių mokslų nutolusiuose baruose, sužinos, kodėl Lietuva pasirinko būtent tokį Nepriklausomybės atkūrimo kelią - parlamentinį, nesmurtinį, politinį, be sukilimo ir revoliucijos. Autorius apmąsto, kas buvo Lietuvos valstybė (ir ar buvo iš viso) nuo 1940-ųjų iki 1990-ųjų metų, kaip suvokiame nepanaikinto suvereniteto sąvoką, kaip vertintina to laikotarpio Lietuvos diplomatinių tarnybų veikla ir kaip mūsų šaliai primestos svetimos valstybės struktūros. Atsiradus galimybėms jos nuo 1988-ųjų metų buvo panaudotos tautos suvereniai valiai reikštis ir siekti visiškos Nepriklausomybės.
Ar Marijos žemė krikščioniška?
Dr. Paulius Subačius pranešimą Krikščionybė Lietuvoje amžių sandūroje pradėjo nuo teiginio, jog XXI a. prieangyje Lietuvos krikščioniškumas tebėra civilizacinė konstanta, mūsų sąsajų su Vakarais svarbiausioji grandis. Tačiau net ir neabejojantiems konstantų pastovumu, neišskiriant nė paties pranešėjo, jau iškyla klausimas, ar Lietuva krikščioniška? Klausimas, kuris dar prieš pusę amžiaus būtų atrodęs grynas nesusipratimas.
Išties galima sutikti su kalbėtoju, kad dabartinėje posovietinėje epochoje krikščionybė suvokiama kaip didi pastovumo jėga, kuri padėjo išgyventi totalitarizmus ir įveikti antižmogiškas ideologijas. Tačiau apie krikščionybę, pasak pranešėjo, galima kalbėti ir kaip apie didelę XX a. netektį, patyrusią giliausią eroziją visuomeninėje kultūrinėje Lietuvos sanklodoje. Suvokdamas šį egzistencinį krikščionybės dramatizmą, P. Subačius mėgina krikščionišką savivoką interpretuoti kaip stiprią egzistencinę atramą, visuomenės tęstinumo laidą dabarties iššūkių akivaizdoje.
Žinoma, galima būtų prelegento paklausti, kokią visuomenę jis turi mintyje ir kas slypi šioje sąvokoje? Kas apskritai yra mūsų dabartinės Lietuvos visuomenė? Susikalbėti, ypač skirtingų mokslų ir sričių atstovams, svarbu, o pradėti, kaip ir visada, matyt, geriausia nuo susitarimo, kaip suprantame vienas ar kitas sąvokas. Žinoma, tai joks priekaištas pranešėjui, veikiau priminimas, kaip svarbu vieniems kitus teisingai suprasti.
P. Subačius apžvelgė svarbiausius šio dešimtmečio Katalikų bažnyčios pasikeitimus - jų dėka bene labiausiai sovietmečiu niokota socialinė struktūra Bažnyčia - atgavo autentišką pavidalą. Apaštalų Sosto valia sureguliuota įsisenėjusi ir įsiskaudėjusi bažnytinės provincijos valdymo bei jėgų problema - Vilniaus ir Kauno metropolijų teritorija dabar sutampa su šalies sienomis. Tuo pačiu metu buvo konsekruoti keturi nauji vyskupai, okupacinei valdžiai neretai paklusnūs administratoriai buvo pakeisti ordinarais. Pradėjo normaliai veikti Lietuvos vyskupų konferencija ir jos komisijos, kunigų tarybos. Buvo atkurtos Vilniaus ir Telšių kunigų seminarijos bei tikybos dėstymas mokyklose. Šiaulių miesto raidai svarbus Septintosios vyskupijos įsteigimas. Per dešimtmetį sukurtos ar atkurtos šešios tikybos mokytojų bei teologų rengimo įstaigos, įsteigta keliolika parapijų miestuose, visų vyskupijų bei dekanatų katechetikos, šeimos, jaunimo centrai. Galima tik pritarti Katalikų bažnyčios pastangoms amortizuoti šalyje ekonominių pertvarkų padarinius, todėl svarbūs buvo daugkartiniai Vyskupų konferencijos ir ortodoksų vyskupo Chrizostomo raginimai susilaikyti nuo aštrių ir negatyvių reakcijų per sunkmetį.
Dvasinės, intelektinės, organizacinės ir medžiaginės krikščionių bendruomenių pastangos, pasak pranešėjo, buvo sutelktos į tris svarbiausias sritis. Pirmoji - ikisovietinės veiklos erdvių, formų ir organizacijų atkūrimas. Antroji - sakralinių ir bendruomeninių pastatų tvarkymas bei naujų centrų kūrimas išaugusiuose miestuose. Trečioji sritis - šiuolaikiškų mūsų dienų modernios informacinės ir ne visiškai paisančios religijos normų visuomenės poreikius atitinkančios sielovados evangelizacija, šalpos ir edukacijos iniciatyvų plėtotė.
P. Subačius pripažįsta, jog religinis mąstymas, ypač katalikiškas mentalitetas, kartais įvardijamas kaip modernizacijos bei kapitalizmo suklestėjimo trukdis. Pranešėjas veikiausiai netapatino kapitalizmo ir modernizacijos sąvokų, nors buitinėje plotmėje taip atsitinka.
Regis, P. Subačiui nekyla jokių abejonių, kad krikščionybė ir toliau yra fundamentalus dvasinis ir socialinis veiksnys. Kultūriniuose procesuose ji reiškiasi kaip tapatybių tęstinumo bei civilizacinių kontaktų vėjarodė, socioekonominėse pertvarkose - kaip pozityvi organizuojanti jėga, o etninėje plotmėje - kaip nuosekliausia vertybinės niveliacijos oponentė.
Bet ar iš tiesų taip yra gyvenimo tikrovėje? Ar šitaip tvirtindami, geidžiamo nepriimame už esamą, idealus siekis nesutapatinamas su gyvenimo realybe? Jeigu P. Subačius kalbėtų tariamąja nuosaka, pvz., vietoj krikščionybė reiškiasi sakytų turėtų reikštis, turėtų būti tautos, valstybės ir būtent toks visuomenės dvasinio gyvenimo veiksnys - būtų puiki programinė nuostata, veiklos orientyras. Deja, šiandien realiame gyvenime Bažnyčios didesnės įtakos būtent ir pasigendame tiek valstybės kultūriniuose procesuose, tiek - ypač - vykstant socioekonominėms pertvarkoms, tiek ir etninėje plotmėje. Kyla didelė abejonė, ar dabartinis Lietuvos katalikų bažnyčios bent jau intelektinis potencialas šiandien pakankamas, kad tuos išvardytus procesus bent kiek paveiktų.
Beje, jeigu tas potencialas ir būtų nepakankamas - tai neturėtų būti suprasta, kaip dūris pirštu į silpną ar skaudžią vietą. Visos gyvenimo sritys yra mažakraujės, kaip po didelio mūšio - mokslas, bažnyčia, kaimas, visa tauta per paskutinius 60 metų išgyveno didžiules fizines ir dvasines netektis. Nuopuolis, deja, tęsiasi, įgyja naujas formas, ir to nematyti būtų didžiausia ir nedovanotina klaida. Todėl ir tikrojo pragaro reikėtų ieškoti ne prisimenant tremtį ir lagerius, kurių mūsų tautai nepašykštėjo istorija, bet veikiausiai mūsų pačių sielose, kurios dažnai kurčios išgirdusios kitaminčio argumentus, karčius tiesos žodžius, sielose, kuriose daug nemeilės ir rusena ne kūrėjo žiežirba, bet liepsnoja visanaikinantis pasaulio gaisras. Kaip neperžengti ribos, kada tarnystė idėjai užgožia artimo meilę, kai už sąvokos šydo nebelieka gyvo žmogaus veido?
Bet tai jau mintys, kurias gali žadinti tik išties geras, koks ir buvo P. Subačiaus, pranešimas.