Šitaip teigia JAV leidžiamo žurnalo “Physical Review” vyriausiasis redaktorius prof. Bernd CRASEMANN, kuris yra ir Amerikos fizikų draugijos Tarptautinių mokslo reikalų komiteto pirmininkas. Jį kalbina “Mokslo Lietuvos” vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas. Prof. B. Crasemann Lietuvoje lankėsi liepos mėn. pradžioje, kai Vilniuje vyko 32-oji Europos atomų spektroskopijos konferencija EGAS.

“Physical Review” redakcijos principai

Yra šalių, kuriose esti kitokios tradicijos. Štai šveicarų mokslininkai iš Europos branduolinių tyrimų centro (CERN) spausdindavo savo darbus žurnale “Nuclear Physics”. Tai olandų ir vokiečių žurnalas, kuriame spausdinami straipsniai anglų kalba. Didžiosios Britanijos fizikai spausdina savo darbus “Institute of Physics” leidiniuose. Mūsų konkurentai taip pat yra “Journal of Physics”, B serija - “Atomic and Molecular Physics”, kuris spausdinamas Anglijoje.

O “Physical Review” yra tarptautinis žurnalas, jame spausdinami daugelio šalių fizikų straipsniai. Beje, tik 23 proc. straipsnių yra iš JAV, 33 proc. - iš Vakarų Europos, o likusioji dalis - iš kitų šalių. Taigi iš JAV yra mažiau negu trečdalis visų publikacijų.

Negi planuodami numerius stengiatės į tuos skaičius taip tiksliai “tilpti”?

Šiuo metu “Physical Review” kasmet gauna 2350 straipsnių - kiekvienais metais vis daugiau. Tačiau atsiranda problemų, nes sumuodami statistinius duomenis naudojame šalį to autoriaus, kuris su mumis susirašinėja. Dėl to skaičiuojant gali būti šiokių tokių netikslumų.

Kokiais principais vadovaujasi Jūsų redakcija, atrinkdama straipsnius? Matyt, norint išspausdinti straipsnį, maža, kad straipsnis būtų geras. Veikiausiai dar reikia, kad autorius dirbtų pripažintoje laboratorijoje, priklausytų autoritetingai mokslinei mokyklai. Ar į atsitiktinį ir nežinomą autorių nežiūrite įtariai?

Man pirmiausia patenka straipsniai iš kvantinės mechanikos pagrindų. Dar turime tris kitus redaktoriaus padėjėjus, kurie kuruoja po kelias fizikos sritis (kvantinė optika ir pan.). Kiekvienam rankraščiui peržiūrėti skiriama po 15 min. Per tą laiką nusprendžiama, kas galėtų straipsnį recenzuoti. Vienas, du, trys recenzentai skiriami pagal kompiuteryje esantį sąrašą - jame jau yra 14 tūkst. pavardžių. Taigi naudojame kompiuterinius algoritmus, norėdami rasti kuo geresnius atitikmenis. Žinoma, remiamės ir savo asmenine patirtimi. Taip pat vertiname atsiliepimo kokybę, rašydami recenzentams pažymį. Į tuos, kurie mūsų reikalavimų neatitiko, daugiau nesikreipiame. Kartais autorių iš Europos būdavome kaltinami, esą iš anksto esame nusiteikę jų atžvilgiu. Tačiau atlikę išsamią statistinę analizę įsitikinome, kad jokių tyčinių nukrypimų nuo vidurkio nėra.

Apie mokslo mokyklos svarbą

Įvairiai. Iš mano kuruojamos srities atmetama gana daug straipsnių, kadangi aš, pvz., gaunu visus straipsnius, kuriuose mėginama teikti reliatyvumo teorijos pataisas. Teorija gyvuoja jau per 100 metų, o gaunami straipsniai dažniausiai visai nepriimtini. Tačiau kitų redaktorių kuruojamose srityse, pvz., iš kvantinės optikos, daugiau atrenkama spausdinti tinkamų straipsnių. Vidutiniškai priimame ir spausdiname apie 50 proc. visų straipsnių.

Dar noriu pridurti. Esame įsitikinę, kad sprendimas apie pateiktus rankraščius priimamas atsižvelgiant tik į tų rašinių mokslinę kokybę, bet jokiu būdu ne į pateikimo šalį ar autorių grupę. Vis dėlto iš Kinijos priimame 22 proc. rankraščių, o štai iš Danijos - tie straipsniai labiausiai kotiruojami - priimama net 58 proc. pateiktųjų straipsnių.

Kaip paaiškintumėte tokią danų fizikų sėkmę?

Apskritai iš Europos išspausdinama 56 proc. visų atsiųstųjų straipsnių, taigi tas danų procentas neišsiskiria. Manau, jog tai geros Nilso Boro fizikų mokyklos įtaka. Galiu pastebėti, kad iš Prancūzijos gauname gana daug fizikių moterų straipsnių - ko gero, tai Marijos Kiuri įtaka. Netgi iš tokių nedidelių valstybių, kaip Suomija, Vengrija ar Lietuva, spausdiname gana daug straipsnių. Taip yra dėl Jūsų šalies geros atominės fizikos mokyklos. Žinome prof. Zenono Rudziko, profesoriaus pareigas einančio Romo Karazijos ir kitų lietuvių fizikų darbus, jie žinomi ir pasaulyje. Iš Lietuvos daugiausia gauname teorinių, kiek mažiau eksperimentinių darbų. Fizikų eksperimentatorių įranga yra gana brangi, todėl galima suprasti, kodėl jūsų šalies eksperimentatoriai mažiau gali reikštis.

Iš to, ką pasakiau, matyt, aišku, jog fizikos mokslo kokybė nepriklauso nuo valstybės dydžio. Mokslas yra tarptautinis reiškinys, ir mes neturėtume leisti, kad valstybių sienos ar politinės priežastys trukdytų tarptautiniam mokslininkų bendradarbiavimui. Amerikos fizikų draugija turi parengusi specialų projektą, kaip remti keitimąsi mokslininkais ir informacija. Esu šios Draugijos komiteto, kuris sprendžia apie tokį bendradarbiavimą, patarėjas. Dirbame pagal bendrus projektus, pvz., su Pietų Amerikos valstybių fizikais, o prieš tris savaites teko lankytis Kuboje, kur susitarėme, kad 10 tos šalies fizikų atvyks į JAV už lėšas, kurias Draugija gauna iš privačių šaltinių.

Bendradarbiavimas neturi virsti tik labdara

Šis mano vizitas į Lietuvą nėra oficialus, bet buvau paprašytas susitikti su Jūsų šalies fizikais ir išsiaiškinti, kokios čia fizikų reikmės ir galimybės. Turite žinoti, ką Amerikos fizikų draugija gali padaryti, kad galėtume stiprinti ryšius su Baltijos valstybių fizikais. Todėl man jau yra tekę susitikti taip pat ir su Latvijos bei Estijos fizikais. Tačiau mes norime, kad toks bendradarbiavimas būtų abiejų šalių labui ir nebūtų vien tik kurios nors šalies teikiama labdara.

Mokslininkams lygiavertis bendradarbiavimas turbūt yra labiausiai geidžiamas. Bet Lietuvos ekonominė situacija, švelniai tariant, kebli. Kokia JAV ir Lietuvos fizikų bendradarbiavimo forma šiuo atveju, Jūsų nuomone, yra įmanoma?

Skatinsime į JAV atvykti jau subrendusius mokslininkus, žinomus savo darbais, pvz., metams. Žinoma, kyla “smegenų nutekėjimo” pavojus. Bet ar šiais laikais žmogui galima nurodinėti, kurioje šalyje jam gyventi ir dirbti?

Tačiau pripažinkite, kad JAV kaupia didžiulį intelektinį potencialą visų pirma kitų valstybių sąskaita. Nėra gerai, kai stipriausią pasaulio valstybę intelektu “peni” ekonomiškai daug silpnesnės šalys. Juk ateis metas skolą grąžinti. Ką apie tai manote?

Laikui bėgant šie procesai kinta. Paskutiniaisiais metais į JAV atvyksta labai daug su kompiuterių mokslais ir technika susijusių specialistų iš Indijos. Bet dabar tie atvykėliai jau grįžta į Indiją, nes programavimo industrija toje šalyje intensyviai plėtojama. Mano asmeninė nuomonė tokia: mūsų valioje žmonėms teikti geriausias galimybes dirbti tą darbą, kurį jie moka, kuriam pasirengę. Kokių nors kitų siekių čia nereikėtų ieškoti.

Bet Jūs esate teisus, kalbėdamas apie skolos grąžinimą. Pvz., suomiai jau grįžta į savo tėvynę - kas iš patriotizmo, kas turėdamas kitų sumetimų. Bet uždrausti žmonėms išvykti į vieną ar kitą šalį - tai ne mūsų politika.

Amerikoje fizikais tampama iš meilės

Manau, kad geriausių mokslininkų galvose daugiausia vietos užima meilė mokslui. JAV mokytis fizikos - tai tam tikra prasme veikti iš meilės, kadangi fizikai neuždirba tiek, kiek medikai, teisininkai ar verslo sričių atstovai. Tačiau aš, ko gero, ne visai atsakiau į Jūsų klausimą. Tikriausiai turėčiau Jus suprasti šitaip: europiečių patriotizmas pasireiškia daug ryškiau negu amerikiečių?

Noriu pasakyti, kad ypač mažų valstybių ir tautų atstovams tautinės vertybės yra labai svarbios, nes norime išsaugoti savo tautinį tapatumą, tai, kas mus skiria nuo kitų tautų. Bijau, kad amerikietis ne visai tiksliai supras, ką noriu pasakyti.

Manau, kad tai, ką sakote, yra teisinga. Klausimas toks: ar labiau verta jaunus žmones išleisti mokytis į vieną ar kitą šalį, nebūnant užtikrintiems, kad jie tikrai sugrįš atgal, ar laikyti griežtai suvaržytus? Tokia tad šiandien problema.

Tačiau grįžkime prie mūsų projekto, skirto bendradarbiavimui. Pirmoji jo dalis - tai keitimasis mokslininkais. Čia jau jums patiems spręsti, kaip veikti, gal iš pradžių vertėtų į JAV siųsti tuos žmones, kurie tikrai turėtų grįžti. Tačiau yra ir antroji projekto dalis - tai dėl informacijos pasikeitimo. Ir čia mes tikrai daug galime padėti, suteikdami už nedidelį ar gerokai mažesnį mokestį kad ir mūsų žurnalo prenumeratą. Turiu mintyje elektroninį žurnalą, skirtą mokslo institucijoms ir atskiriems asmenims.

Išeitis – kompaktiniai diskai?

“Physical Review” leidžiame ir kompaktiniuose diskuose. Pvz., viename diske telpa pusės metų žurnalo vienos serijos publikacijos. Panašiai daroma ir su “Physical Review Letters”, taip pat ir su kitų serijų žurnalais. Iš viso leidžiamos 5 žurnalo serijos: A serija – skirta atomų fizikai, B - kieto kūno fizikai, C - branduolinei fizikai, D - elementariosioms dalelėms, E - termodinamikai, statistinei mechanikai ir klasikinei fizikai.

Minėti kompaktiniai diskai, nors išleidžiami ir kiek pavėluotai, palyginti su įprastu žurnalu, galėtų būti prieinamesni įvairioms mokslo institucijoms ar aukštosioms mokykloms.

Kiek kainuotų toks vienas kompaktinis diskas?

JAV fizikų draugijai vieno disko savikaina yra 25 doleriai, bet Triesto mieste, Italijoje, esame sudarę sutartį su ICTP (The Abdus Salam International Centre for Theoretical Physic), taip pat galimi ir kitokie susitarimai (ir jų yra), kai tų kompaktinių diskų leidyba yra remiama. Taigi galima pasiūlyti nuolaidas ir tada vieno disko kaina tampa nedidelė.

Mokslas – universalus reiškinys

Čia sutikau energingus, ryžtingai nusiteikusius fizikos mokslų atstovus, kurie skatinami ir patriotinio nusiteikimo. Jie pasiryžę vykdyti savo tyrinėjimus, tačiau eksperimentams trūksta lėšų, ypač sudėtingai aparatūrai įsigyti. Tačiau dėl to jūsų fizikų ryžtas nemenkesnis. Todėl esu tikras, kad čia esama neblogų fizikos mokslo galimybių ir jomis reikėtų pasinaudoti. Pasikeitus politinėms aplinkybėms šioje Europos dalyje, atsiveriant naujoms galimybėms, manau, ir mokslo ateitis šiame regione gerės. Tada ir mūsų pagalba čia galėtų būti konkretesnė.

Tikiuosi, kad neįsižeis fizikai teoretikai, jeigu pasakysiu: fizika - tai ir labai praktiškas mokslas, galintis ir privalantis valstybei teikti didelės materialinės, ekonominės naudos. Tačiau kartais galima išgirsti esą Lietuvoje per daug rengiama fizikų, o trys šios srities institutai - tai jau aiškiai per daug. Fundamentiniai mokslai - fizika ir chemija - tai iš tiesų yra technologinių taikymų pirminis šaltinis. O be technologijos, nebus ir ekonominės gerovės. Daugelio šalių gerovė ir priklauso nuo to, kaip jose išvystyta technologija. Pakaktų prisiminti tranzistorius ar lazerius, kad įsitikintume, kaip juos sukūrus pasikeitė visų mūsų gyvenimas. Tai, kuo kasdieniame gyvenime naudojamės, sukurta būtent fundamentinių mokslų pagrindu. Tai Jums ir atsakymas.

Žinoma, mes norėtume, kad, pvz., fizikos laimėjimai kuo greičiau pasiektų visuomenę, būtų plačiai naudojami. Deja, tos naujovės visuomenę pasiekia pavėluotai.

Baigdamas noriu pastebėti, jog mokslas yra ne tik tarptautinis, bet ir universalus reiškinys. Nėra lietuviško, rusiško ar amerikietiško mokslo. Būtent tas mokslo universalumas ir padarė žmonijos gyvenimą lengvesnį ir džiaugsmingesnį. Šito neturėtume pamiršti.

Dėkoju už atsakymus ir galimybę bendrauti.

P.S. Redakcija dėkinga Teorinės fizikos ir astronomijos instituto moksliniam sekretoriui dr. Andriui Bernotui, padėjusiam anglų kalba bendrauti su prof. Bernd Crasemann.