Tikriausiai ne visi net ir prof. Jurgio Brėdikio kolegos žino, kad jis buvo Lietuvos sunkumų kilnojimo rekordininkas (1948-1954), o laisvalaikiu ir dabar mielai slidinėja, medžioja, buriuoja burlente. Jei dar priminsime, kad profesorius yra ir klasikinio džiazo mėgėjas, tai nesunku bus suvokti, iš kur šio žmogaus gyvybingumas, energija ir veiklumas. Gali atrodyti, kad pernai iškilmingai paminėtas J. Brėdikio 70-metis - tai tik nedidelė mokslininko, ambasadoriaus, Lietuvos MA ir Rusijos medicinos mokslų akademijos tikrojo nario gyvenimo tarpstotė. Nedidelis atokvėpis - ir vėl į įvykių verpetą.

Šalia 13 monografijų ir vadovėlių, 63 išradimų, daugiau kaip 800 publikacijų nuo šiol galėsime pasidžiaugti ir dar viena šį rudenį pasirodysiančia prisiminimų ir publicistinių apmąstymų J. Brėdikio knyga “Gyvenimas klinikoje”. Skaitytojas daug naujo sužinos apie medicinos mokslą ir praktiką, apie širdies ritmo grėsmingų sutrikimų naujų chirurginio gydymo būdų taikymą, plėtojimą ir jų panaudojimą neretai dramatiškose situacijose. Autoriui yra tekę daug bendrauti su tiksliųjų mokslų atstovais, biofizikais ir inžinieriais, todėl knygoje atsispindi naujos medicinos technikos kūrimo klausimai, jos eksperimentinio ir klinikinio aprobavimo problemos, inžinierių santykių su medikais ir ligoniais etiniai ir kiti klausimai. Ilgame mokslinių ieškojimų kelyje profesoriui neišvengiamai ir nuolat tekdavo susidurti su klausimais – kas yra mokslinis darbas ir kaip jį įvertinti, kokiomis savybėmis turi pasižymėti mokslininkas, jo laisvės, atsakomybės, profesinės etikos ir kitais dalykai.

Prieš spausdindami naujosios knygos ištrauką, neatsispyrėme pagundai ir pakalbinome autorių prof. Jurgį Brėdikį - Europos kardiotorakalinės chirurgijos ir Pasaulio chirugijos draugijos narį, Pasaulio širdies elektrinio stimuliavimo ir elektrofiziologijos draugijos direktorių valdybos narį, beje, ir du kartus Respublikinės premijos mokslo srityje laureatą. Skaitytojui gal bus įdomu sužinoti, jog šis pokalbis buvo įrašytas Vilniaus oro uoste, gaudžiant kylantiems ir nusileidžiantiems lėktuvams. Vienu iš jų per Kopenhagą į Čikagą pas tėvus turėjo išskristi trylikametis profesoriaus vaikaitis, taip pat Jurgis. Išskrido vienas – atėjusiems drąsuolį išlydėti tai atrodė visai natūralus dalykas: tegul pratinasi prie būsimojo amžiaus gyvenimo tempo. Štai tų palydėtuvių metu su prof. Jurgiu Brėdikiu ir bendravome.

Sėti gėrio grūdus

Mano knygos pavadinimas - “Gyvenimas klinikoje”. Šitaip iš tiesų lyg ir atsiriboju nuo savo politinės veiklos, bent jau apie savo darbą būnant sveikatos apsaugos ministru (1993-1994 m.) ir Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Čekijos, Turkijos ir Vengrijos respublikose (1995-1998 m.) knygoje nerašau. Juk iš tiesų mano pagrindinis darbas - gydytojo chirurgo - taigi ir gyvenimas vyko klinikoje. Ten tekdavo bendrauti ir su technikos mokslų atstovais, ten darydavau savo mokslinius darbus.

Ar tai reiškia, kad iš visų gyvenimo kelių, jeigu tektų rinktis iš naujo, rinktumėtės tą, kuris vis tiek vestų į kliniką?

Klausimas gana savotiškas. Džiaugiuosi savo likimu ir tuo, kad teko eiti mediko keliu. Kita vertus, net jei būčiau patekęs ne į mediciną, tai vis viena mano neramus charakteris neleistų ramiai priimti tik tai, kas yra sukurta ir padaryta iki manęs. Visada ieškojau to, kas nauja, būtent tokioje srityje ir troškau dirbti. Tačiau man atrodo, jog ir kitoje srityje dirbdamas būčiau nemažai padaręs.

Esate labai energingas žmogus ir šią savybę išlaikėte ligi šiol, nors praėjusiais metais ir atšventėte gražų jubiliejų. Ir vis tik, kaip Jums atrodo, kokiai veiklos sričiai geriausiai tiktų Jūsų temperamentas, būdo savybės? Ką patartumėte savo anūkui, jeigu jam jau dabar tektų rinktis gyvenimo kelią? Ko gero, ir šiandien jame matote savo atvaizdą?

Pirmiausia siūlyčiau pagalvoti apie gyvenimo tikslą. Kai man teko rinktis specialybę, tai apsisprendžiau gyventi taip, kad niekam netektų daryti bloga, o jei įmanoma - tai daryti ir gera. Tada ir įsitikinau, kad geriausiai šias nuostatas įgyvendinti galėčiau būdamas mediku. Ir anūkui patarčiau: nebūtinai būk mediku, bet siek tokios profesijos, kad būtum naudingas visuomenei ir pats jaustum pasitenkinimą.

Klausydamasis Jūsų pagalvojau, kad mediko profesija iš tiesų gal kaip jokia kita atitiktų budizmo principus: nedaryti bloga, sėti gėrio grūdus.

Panašūs principai būdingi daugeliui pasaulio religijų ir tikėjimų, ne vien budizmui. Mediko profesija šia prasme yra gal kiek dėkingesnė už kitas, nes tenka pasikliauti ne vien žodžiais, bet būtina imtis ir veiksmų. Apskritai žodžiuose gali būti daug klaidinimo ir apgaulės. Juk apie tai kalba įvairių religijų šventieji bei išminčiai, pabrėžiantys ne kalbų, bet darbų vertę.

Chirurgijoje rezultatyvus tik veiksmas

Mediko žodis ligonį gali veikti gydymo metu, bet mano sritis - chirurgija, kur tik veiksmas, konkretus darbas gali būti rezultatyvus, nuo to priklauso ligonio sveikata ar net gyvybė. Tai dėkinga sritis, kurioje savo darbu gali įrodyti, kad tikrai nori ir sieki žmonėms gero.

Gyvenime teko sutikti chirurgų, kurie atrodo gana tiesmuki, rūstūs, piktoki, gal net ir grubūs. Operacijų metu - čia jau remiuosi liudininkų ar dalyvių įspūdžiais - kai kurie chirurgijos švietalai apšaukia savo asistentus ir padėjėjus, kartais net į kampą šveičia ne tą ar ne taip paduotą instrumentą. Suprantu, tai nuo didžiulės nervinės įtampos, normalaus poilsio stokos. Juk chirurgas dirba neretai ekstremaliomis sąlygomis. Ar Jums taip pat sudėtingų operacijų metu būdavo būdingi tokio pykčio, staigaus įtūžio trūkiai? Kaip pats save suvokiate?

Savo knygoje gana plačiai dėstau, kokios savybės reikalingos chirurgui. Viena jų - savitvarda. Dar studijuodamas matydavau ir vieną iš savo mokytojų, kuris keikdavosi ir visai be reikalo (taip man dabar atrodo), teko matyti ir tokių, kurie operacinėje mėtydavo instrumentus. Tas nesusivaldymas man tiesiog keldavo alergiją. Kai vėliau tekdavo veikti panašiomis aplinkybėmis, įsitikinau, kad nesusivaldymas - tai reiklumo sau stoka.

Negaliu tvirtinti, kad visais atvejais išlikdavau ramus. Būdavo ir dramatiškų situacijų, kai ramią operacijos eigą staiga pakeisdavo nenumatytos aplinkybės ir tekdavo pakelti balsą. Kritiškais atvejais neturi būti jokių diskusijų ir chirurgui tenka imtis ryžtingo ir griežto vadovavimo. Bet apskritai stengdavausi valdytis ir, manau, jog daugeliu atveju man tai pasisekdavo.

Stresas žmogui netgi reikalingas

Mano darbe rutinos buvo nedaug. Nebuvau linkęs tapti amatininku. Deja, daugelis chirurgų iš tikro kartoja vis tą pačią operaciją ir tampa rutinos vergais. Man teko veikti, kai širdies chirurgija visame pasaulyje dar nebuvo itin išvystyta. Gal šiuo atveju neblogai tinka žodis “improvizuoti”, bet teko ir tai daryti operacijos metu. O taikant naujus metodus - elektrinį širdies stimuliavimą, per daug dažną ritmą (tachikardiją), taip pat reguliuodavome chirurgijos priemonėmis - ir pirmą kartą pasaulyje juos įdiegiant mūsų operacijose, suprantama, apie rutiną nėra ko nė kalbėti. Ten buvo daugiau stresinių situacijų. Beje, kiekvieną kartą įeinant į operacinę esama ir tam tikro streso – to išvengti neįmanoma.

Tarp kitko dėl streso turėjau savo požiūrį, kitokį negu streso hipotezės arba teorijos autoriaus H. Seljė. Man atrodo, kad visai be streso gyventi žmogui netgi pavojinga. O išgyventi substresines situacijas man tekdavo visą gyvenimą, būdavau pasirengęs bet kuriuo metu būti iškviestas iš atostogų, naktį vykti į kliniką ir pan. Žodžiu, visą laiką būdavau apimtas substresinės būsenos. Ir tai užgrūdina žmogų. Žinoma, jeigu jis dar anksčiau neiškrenta, nes išliekama natūralios atrankos būdu. Pasirengęs, įpratęs prie nuolatinio streso žmogus grūdinasi ir naujus išmėginimus priima amortizuodamas. Toks mano požiūris.

Operacinėje jausdavosi kūrėju

Nelabai keikdavausi. Turiu pakankamai išvystytą pareigos ir atsakomybės jausmą. Tas aukojimasis tapo tarsi gyvenimo būdu, norma. Daug kartų tekdavo ir teatro bilietus išmesti, atidėti keliones ir keisti sumanymus, bet kito kelio neturėjau, nes tai ir buvo mano gyvenimas.

Ir dabar į daugelį gyvenimo reiškinių esu pratęs žvelgti kaip mokslo žmogus. Visada pradedu vertinti: ar negalima patobulinti, pagerinti, pakeisti? Šia prasme gyvenau ir tebegyvenu kūrėjo gyvenimą. Kaip ir meno kūrėjai, ne mažiau ir aš patirdavau kūrybinio džiaugsmo, kai pavykdavo operacijos, kai matydavau naujo metodo efektyvumą. Tas dvasinis pasitenkinimas kompensuodavo visus nepatogumus, lyg ranka nuimdavo fizinį nuovargį ir psichologinę įtampą.

Tačiau ir geriausi norai kartais slopsta, susidūrus su nesupratimu, abejingumu, nenoru padaryti daugiau negu įprasta. Ar susidurdavote su panašiomis situacijomis?

Be abejo. Atradus ką nors naujo, ypač po to, kai jau buvo įrodyta elektrostimuliavimo metodo nauda, maniau, jog man paspaus ranką ir padėkos tie, kurie atsako už sveikatos apsaugą, priešakyje su ministru, ir sieks naują metodą diegti kuo plačiau visų žmonių labui. Tačiau taip neatsitiko, ir to niekada nebuvo. Pakankamai daug mačiau inertiškumo. Suvokiau ir tai, kad šiais laikais negalima visą gyvenimą laukti savo sėkmės valandos, kol tavo metodą ar išradimą pastebės, pripažins ir įdiegs. Globaliame pasaulyje mokslo žmogus turi būti aktyvus, energingas – tai būtinos šiuolaikinio mokslininko savybės. Nieko nebus, jeigu pats mokslo žmogus savo išradimo, naujo metodo ar kitos naujovės nesieks įdiegti.

Didžiausia gyvenimo kliūtis - pavydas

Sutinku, kad tam tikro inertiškumo išvengti gal ir neįmanoma. Tačiau didžiausia kliūtis, kurią savo gyvenimo kelyje sutikau, - tai pavydas. Susidurdavau ne tik su pasyviu pavydu, bet ir su pačiu aktyviausiu. Būdavo sudaromos net atskiros grupuotės, kad jos sukompromituotų naujoves.

Ar to pavydo sutikote daugiau chirurgo, mediko darbe, o gal būdamas sveikatos apsaugos ministru ar dirbdamas diplomato darbą?

Daugiausia toje aplinkoje, kurioje teko nuolat dirbti. Pavydo garbūs kolegos turėjo pakankamai.

Sakoma, kad pavydas - nuolatinis talentingų asmenybių palydovas. Gal tai ir savotiškas kūrybinės veiklos skatintojas?

(Juokiasi.) Kai apgyniau mokslų daktaro (habil.) disertaciją, manęs kažkas paklausė: kas prie tos mano sėkmės daugiausia prisidėjo? Atsakiau: daugiausia prisidėjo tie, kurie nuolat kliudė, kadangi privertė dar kartą viską patikrinti, būti atsargiam ir atsakingam.

Ar kaip ir anksčiau dalyvaujate daugelyje konferencijų, o gal jau tapote išrankesnis, kruopščiau renkatės?

Dalyvauju daugelyje konferencijų, tik gal mano vaidmuo pasikeitė. Seniau būdavau dažniausiai pranešėjas, dabar dažniau tenka vadovauti mokslininkų pranešimų atrankos komitetams, pirmininkauti posėdžiams ir pan.