Mūsų pašnekovas - istorikas Rimantas JASAS. Skambiais mokslo laipsniais, vardais neapdovanotas, bet retos erudicijos žmogus ir istorikas, visą gyvenimą plėšęs šio mokslo dirvonus. Ir dabar Lietuvos MA bibliotekos skaitytojai gali matyti bibliotekos laiptais lipantį Rimantą Jasą. Labai nelengvai lipantį, nes likimas atėmė iš jo beveik paskutinius regėjimo likučius. Baltoji lazdelė - dabar jo nuolatinis palydovas ir vedlys. Tačiau Rimantui tas ketvirtis etato, kuris jam skirtas bibliotekoje (jai jis atidavė kelis savo gyvenimo ir veiklos dešimtmečius), šiandien - didelė moralinė ir šiokia tokia materialinė paspirtis. Kai kurios R. Jaso mintys, kritiškas požiūris į daugelį mūsų gyvenimo reiškinių gali ir suerzinti mūsų skaitytojus.Teisybė dažnai turi kartumo prieskonį. Šis pokalbis vyko skverelyje prie neveikiančio fontano priešais Lietuvos nacionalinio muziejaus rūmą, ir prasidėjo jis paties Rimanto Jaso klausimu: kuo taip sudomino jo persona, kad atsivedžiau į šią vietą kalbinti?

Prabėgusi sekundė virsta istorija

Lietuviai, kaip ir lotynų amerikiečiai, turi įprotį viską atidėlioti rytdienai – “manjana”. Todėl visada ir visur pavėluoja. Tas, kuris nori ką nors padaryti, pasiekti, visada turi daryti nedelsdamas, tą pačią sekundę.

Šiek tiek neįprasta iš istoriko lūpų girdėti apie sekundės vertę. Juk istorikai laiką matuoja epochomis, amžiais, metais.

Tai skirtingi dalykai. Kas praėjo - jau nepasikeis. Kai sekundė praeina - virsta istorija, išeina iš laiko ribos ir tada jau nebesvarbu. Praeitis yra už laiko ribos.

Kita vertus, kalbant apie praeitį taip pat negalima delsti. Dėl ko? Mat jei šaltiniai apie praeitį šiandien yra, tai rytoj jų gali ir nebūti. Galiu pateikti du skaudžius pavyzdžius. Buvo grafų Tyzenhauzų-Pšezdeckių giminės kelių šimtų metų archyvas Rokiškyje. Ši giminė (o prieš ją keletą šimtų metų Tyzenhauzai) valdė Rokiškį, Kupiškį ir visą tą kraštą. Matyt, XIX a. pab. tas archyvas buvo tvarkomas. Veikiausiai buvo pasamdytas pakankamai kompetentingas žmogus, kuris ir padarė įdomiausių dokumentų išrašų knygas. Deja, iš gausaus ir labai vertingo Tyzenhauzų-Pšezdeckių archyvo beliko viso labo tik tos dvi išrašų knygos. Gal šiek tiek dokumentų yra likę Rokiškio kraštotyros muziejuje - man sunku pasakyti, nes jų matyti neteko. O visa kita buvo pergabenta į Varšuvą, nes visa mūsų šviesuomenė, bajorai orientavosi į Lenkiją, kur sąlygos buvo kitokios negu Lietuvoje. Taigi tie Lietuvos giminių archyvai buvo perduodami įvairioms Lenkijos kultūrinėms organizacijoms, muziejams, bibliotekoms, archyvams. Varšuvoje buvo Pšezdeckių biblioteka, t. y. ir minėtasis archyvas nukeliavo į šios didikų giminės rūmus. Niekas iš istorikų prieš Antrąjį pasaulinį karą to archyvo nenaudojo, nesusidomėjo, o juk jame - kokių 300 metų Šiaurės Lietuvos istorija. 1944 m. naciai degino Varšuvą ir viskas sudegė, kartu ir puikiausiai sutvarkytas archyvas.

Štai ką reiškia sekundė. Buvo sekundė, kai reikėjo tuo archyvu kažkam pasidomėti, patyrinėti. Deja, Lietuva tuo metu nepalaikė diplomatinių santykių su Lenkija, ir štai kuo viskas baigėsi.

Apie pirmą sėkmės garantiją

Vadinasi, ir į istorijos šaltinius negalima žiūrėti kaip į nuolat būsiančią vertybę. Reikia skubėti tyrinėti, o mūsų dabartiniame gyvenime - ypatingai. Viską reikia daryti tą pačią sekundę. Tačiau gera kalbėti ir labai sunku įgyvendinti. Štai šiandien man reikėjo nukopijuoti kelis sakinius apie A. Janulaitį ir išsiųsti į Suvalkiją, bet visai iš galvos išgaravo, reikės atidėti kitai savaitei, o žmogus laukia - negerai. Darymas visa ko intensyviai yra pirmoji sėkmės garantija.

Kas suka gyvenimo ratą?

Ne. Net ir buitinius darbus atidėliodamas taip pat dažniausiai tik prarandi.

Ir vis tik nuo buities reikalų aš Jus norėčiau labiau lenkti prie istorijos. Tuo labiau, kad istorijos ratas sukasi vis greityn.

Taip, tai priklauso nuo civilizacijos raidos, technikos pažanga greitina gyvenimo vyksmą.

O žmogaus sąmonė - ar ji keičiasi, sugeba prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių?

Sąmonė nesikeičia, visą laiką atsilieka nuo gyvenimo tempo. Man regis, tai viena streso priežasčių, kuri žmogų vargina, alina. Dėl to kyla nervų ligos. Žmogus negali prisitaikyti prie greitėjančio tempo, jis nuolat yra tarsi prievartaujamas. Normali žmogaus būsena - gyventi ir veikti pagal gamtos jam diktuojamą ritmą. Saulės patekėjimas ir nusileidimas, metų kaita, augalų gyvenimas - štai to normalaus gamtos ritmo tėkmė. Žmogus šį ritmą suardė. Kai tik atsirado pirmoji mašina, gal net dar anksčiau - kai buvo pritaikytas ratas, jau laikas buvo pagreitintas. Nors ratas dar veždavo tokiu greičiu, kokiu arklys įstengdavo traukti, taigi dar nuo pačios gamtos diktuojamo greičio žmogus nebuvo atitrūkęs.

Kai atsirado dirbtinis, mechaninis “arklys”, ir prasidėjo visa ši didžiausia nesąmonė. Jos rezultatas tas, kad žmonija atitrūko nuo gamtos pasaulio.

Štai lyg ir išeitų: jeigu gamtos pasaulį sukūrė Dievas, tai mašiną, techniką ir visą didį technologijų pasaulį sukūrė nelabasis. Jis suka savo mechaninio, elektroninio, o dabar gal jau informacinio gyvenimo smagratį ir greitina gyvenimo bei istorijos ratą. Argi ne taip?

Jeigu žmogus nori būti Dievo žmogumi, jis turi rasti būdą, kaip su tuo kovoti. Kai man, lietuviškos parapijos gyventojui, tekdavo nuvažiuoti į Maskvą, matydavau pagrindine M. Gorkio gatve plūstant minias žmonių - visi bėga, lekia pirkti, suvažiavę priemiestiniais traukiniais, reikia skubėti, rasti, stovėti eilėje, gauti ir dar suspėti grįžti. Aš sakydavau sau: o kur tu bėgi su visais? Vardan ko turiu bėgti? Ir kur nubėgsiu? Sustok… Sustoju prie sienos ir žiūriu. Aš galiu leisti sau stovėti, aš - laisvas žmogus. Kiekvienas turime save stabdyti.

Noras valdyti pasaulį – šėtono troškimas

Prisitaikyti prie antrosios gamtos neįmanoma. Kaip tai, kas natūralu, gali prisitaikyti prie nenatūralaus? Dirbtinis pasaulis niekada neatitiks natūralaus pasaulio - tai neįmanoma.

Tačiau kokią išeitį galima pasiūlyti? Žmogų priveržia kasdienio gyvenimo dienotvarkė, keliami reikalavimai, nuolatiniai aplinkos iššūkiai. Tenka paklusti, įsitraukti į tą gyvenimo ritmą, kurį Jūs taip akivaizdžiai stebėjote didmiestyje, ir kuriam norite pasipriešinti.

Iš tiesų, galų gale kam visi mes paklūstame? Vardan ko visa tai vyksta? Galiu atsakyti: vardan pasaulio valdymo. Tai šėtono troškimas - valdyti pasaulį. Kad šitai sugebėtume - turime užkariauti tą pasaulį. O tam tenka išrasti tokias priemones ir ginklus, kurie ir padėtų visa tai įgyvendinti. Ir visi civilizacijos laimėjimai būtent šiam tikslui tarnauja. Užkariavimui. Taip kuriama civilizacija, kuri iš esmė yra karo civilizacija, bet žmonėms nuo viso to tenka likučiai, trupiniai. Juk ir sovietinė imperija galop subyrėjo dėl pralaimėtų ginklavimosi varžybų - žvaigždžių karų technologijos kainavo pernelyg brangiai.

Bent vienu atveju šėtonas pralaimėjo varžybas. Juk pradėjęs nuo šeštadalio planetos sausumos, gviešėsi užvaldyti visą pasaulį - pasaulinės revoliucijos keliu.

Argi ne toks tikslas buvo keliamas nuo amžių, pradedant nuo šūkio “Trečiajai Romai nebūti”? Buvo laikai, kai Romos imperija valdė pasaulį, paskui atėjo “Antrosios Romos”, t. y. Bizantijos imperijos laikai. O “Trečiosios Romos” istorinė misija turėjo tekti Maskvai. Ir keletą amžių iki pat mūsų dienų tos “misijos” padarinius akivaizdžiai matėme.