j1.gif - 2682 Bytes

MAŽOJI LIETUVA

Kelionė į praeitį

Apsilankius buvusioje Prūsijoje

Pabaiga. Pradžia Nr. 13, 14

Laimutė Vasiliauskaitė


Tilžė

Riedame senuoju buvusios M. Lietuvos sostinės – kadaise skalvių centro – grindiniu. Opiausia problema – namas, kuriame gyveno Vydūnas, 1989 m. pažymėtas bareljefine lenta (iki tol buvo be bareljefo), tačiau įrengti jame muziejų vis dar nesiseka, nes jame gyvenantys žmonės nenori išsikelti, nepaisant to, kad Lietuva jiems pastatė porą Alytaus tipo namelių… O ir vietos valdžia nenusiteikusi geranoriškai. Labai įdomios architektūros vienoje buvusioje bažnyčioje – fabrikas… Jau nebėra ir Vokiečių, arba Miesto, bažnyčios, Lietuvių bažnyčios. Dėkui Dievui, jau pastatyta (Lietuvos Respublikos lėšomis) nauja moderni Katalikų bažnyčia, kurioje dar suspėjame pamatyti Karaliaučiaus vaikų sekmadieninės mokyklėlės vaidinimą „Eglė – žalčių karalienė“. Jo pasirodymą simboliškai pratęsia „Eglės“ choras. Jaunas kunigas Andrius Eidintas maloniai kvietė visus ateiti į bažnyčios pašventinimą.

Ragainė (dab. Neman)

Šioje kadaise taip pat skalvių svarbioje gyvenvietėje 1883 m. išėjo Didžiajai Lietuvai skirto žurnalo “Aušra” pirmasis numeris. XIX a. antroje pusėje buvo įkurta antroji (po Karalienės, dab. Zelionyj Bor) M. Lietuvos mokytojų seminarija, kur buvo dėstoma ir lietuvių kalba, rengiami lietuvių pedagogai. Aplankome ant Nemuno kranto pastatytos vienos didžiausių kryžiuočių pilių griuvėsius, nuo kurių, kaip manoma, M. Mažvydas žiūrėdavęs į anapus Nemuno esantį Šventąjį Rambyną. Ji stebina savo dydžiu, deja, taip pat visų užmiršta ir pasmerkta išnykti. Pasirodo, ji nebuvo visiškai sugriauta tikriausiai dėl legendos, neva čia kadaise kalėjęs vokiečių komunistų partijos lyderis Ernstas Telmanas… Aplankome bažnytėlę, kurioje dabar cerkvė (yra ir kampelis, skirtas katalikams), žmonių butai ir lietuviška biblioteka. Joje kunigavo pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“, (išleistos 1547 m. Karaliaučiuje) autorius Martynas Mažvydas. Tai knygai ir jos autoriui atminti (1547–1997) 1998 m. pakabinta memorialinė lenta. Kažin, ar kada čia bus pastatytas jau senokai sumanytas paminklas lietuvių raštijos pradininkui?

Ar Mažoji Lietuva turės ateitį?

Ši visų apleista žemė, nepaisant įvairiausių pastangų, atrodo taip, tarsi būtų niekieno. Kažkokiu būdu išlikusiu autentišku gamtos grožiu ir graudenančiomis paukščių maldomis ji tarsi tikisi pagaliau sulaukti ne tik dvasinės pavienių ekskursijų paramos, bet ir didelių finansinių investicijų. Šis „rojaus“ kampelis (nepaisant visur sutinkamų senųjų griuvėsių ir dirvonuojančių laukų) jau ima vilioti artimiausius mūsų kaimynus. Iš Vidurinės Azijos jau traukia naujakurių Pavolgio vokiečių šeimos, kurioms įsikurti padeda Vokietija. Daliai jų šis kraštas – savotiškas tiltas, jie paskui tikisi persikelti gyventi į savo gerovės šalį. Žinoma, statyti yra geriau negu griauti. Daugelis vietinių gyventojų (po karo čia įsikūrusių sovietinių kareivių, kovojusių su naciais, šeimos) jau nebejaučia priešiškumo vokiečiams, jų vaikaičiai įkyriai gretinasi prie turistų ir pramokę keletą frazių vokiškai prašo kokių nors lauktuvių – saldumynų, markių ar dolerių. Vokiečiai dosnūs, būdami turtingi, jie negaili atliekamų pinigų ateities investicijoms. Rusija, išgyvendama gilią ekonominę ir dvasinę krizę (kilusią ir dėl karo su Čečėnija), pirmiausia rūpinasi duona, o ne svetimomis dainomis, vargu ar ji puls rūpintis svetimos šalies kultūros paveldu, kuris reikalauja stulbinančių investicijų. Gerai jau tai, kad ji supranta ir nekliudo kaimyninei Lietuvai savo lėšomis atkurti bei neleisti sugriūti svarbiausiems mūsų baltų kultūros židiniams – istoriniams paminklams, tik, deja, neatsako už jų išsaugojimą. Lietuva ekonomiškai taip pat nėra tokia stipri, kad pagaliau iš esmės atgaivintų savo senosios kultūros lopšį. Ji greičiau primena ką tik gimusią, dar tik besistengiančią savarankiškai stovėti telyčaitę, kuriai pačiai reikia pieno, kad užaugtų, sustiprėtų , o ateityje galėtų dosniai jį dalinti kitiems. Čia gyvenančių lenkų, baltarusių, ukrainiečių, armėnų, azerbaidžaniečių tėvynės taip pat ne kažin kuo gali padėti.

Šia proga norėčiau pacituoti rašytojo ir antropologo Carloso Castanedos knygos vietą, kur indėnas donas Chuanas kalba apie savo buvusį norą atkeršyti tėvų žudikams ir pavergėjams meksikiečiams: „Daugelį metų laikiau šį pažadą savyje. Dabar jis jau pakeistas. Man neberūpi niekieno sunaikinimas. Aš nejaučiu neapykantos meksikiečiams. Niekam nejaučiu neapykantos. Supratau, kad visi keliai, kuriuos mes kertame, yra vienodi. Galiausiai engiamieji ir engėjai susitinka, ir tada abiem pusėms dominuoja tik vienas dalykas – kad gyvenimas visiems buvo per trumpas. Šiandien aš liūdžiu ne todėl, kad mano motina ir tėvas būtent taip mirė, o todėl, kad jie buvo indėnai, niekada nesupratę, kad visų pirma jie buvo žmonės“.