Knygelė gausiai iliustruota dar išsaugotomis politinių kalinių, tremtinių, o ir partizanų – kovojančių ar jau nužudytų ir išguldytų Panemunio miestelio “išniekintoje aikštėje” (V. Šavelis) fotonuotraukomis.

Rinkiniui apie laisvės netekties metus daug istorinės ir estetinės vertės suteikia ir pluoštelis partizanų, tremtinių ar jų artimųjų eilėraščių. Negandų metais eilėraštis kaip niekad būna paveikus kaip ir atsišaukimas ir išplinta vos ne šviesos greičiu. Čia rasime partizanų poetų D. Glemžaitės, P. Liauškos, A. Baniulio ir kt., taip pat ir pokario tremčių liudininkų – Panemunio poetų V. Šavelio ir V. Četkauskaitės-Baranauskienės eilėraščius. Jų kalba autentiška, netaisyta.

Ypač sujaudina partizanės poetės Dianos Glemžaitės-Bulovienės likiminės priesaikos. Poetė žuvo Plunksnočių girioje kartu su savo vyru Juozu, “Gedimino” partizanų būrio vadu. 1994 m. D. Glemžaitės eilės pasirodė atskiru rinkiniu “Mes mokėsim numirt”. Užtektų pacituoti tik vieną strofą: “Jei mokam mes giedrai ramiai gyventi,- / Mokėsim kautis iki pat mirties. / Ir švęs dar kartą pergalingą šventę / Naujas žmogus naujosios ateities” (“Atėjūnams”, 1949. VIII).

Didžiulę istorinę vertę knygai suteikia “Priedai” (136-166 p.). Išties menkutis vadinamųjų stribų (“Liaudies gynėjų”) sąrašėlis. Užtat net 145 Panemunio valsčiaus partizanų ir jų artimųjų ar globėjų, žuvusių pokario metais, sąvadas (glausti kovos ir žūties apibūdinimai). Pavyzdžiui, šiame sąraše 98-uoju numeriu pažymėta: Zemlickas Vladas, Antano. Naujasodės kaimas, g. 1921 m. Žuvo 1947 02 25 Zablačiaus kaime (partizanų bunkeryje). Kartu su keturiais savo bendražygiais. Jis buvo politinės dalies vadovas P. Bliekos (“Vyties” apygardos vado pavaduotojas, Lietuvos kariuomenės vyr. leitenantas) partizanų būryje.

Nr.47. Gužas Vytautas, Romo. Sičiūnų km., g. 1922 m. Žuvo 1949 m. 19998 11 13, po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Arba štai – knygos prieduose Nr. 140 pažymėtas Tinkūnas Viktoras, Viktoro. Slapyvardis – Ąžuolas. Čedasų miest., g. 1908 m. Žuvo Slabodos kaime 1949 01 11. “Vyžuonos” partizanų būrio vadas. Jis žuvo Aukštrupio vienkiemyje. Ten, po grindimis, buvo bunkeris. Iš tiesų nemažas žygdarbis, kurį atliko knygos autorius A. Varanauskas – net šie gana šykštūs ir kartu kraupūs istorinės tiesos atkūrimo duomenys. Kraupus pats “numeravimas”. Deja, tokia statistikos kalba.

Tautos ir Valstybės istorijai vertingas ir Panemunio valsčiaus tremtinių sąvadas (gimimo metai, kada ir iš kur ištremtas, kada buvo paleistas ar tremties vietoje žuvo ar mirė). Čia yra ir “baltų dėmių” – 118 žmonių tarsi dingę be žinios, jų lemtis kol kas nežinoma. Tiksliai žinoma – 77 žmonės numirė arba žuvo tremty, 118 dingo. O tai – trečdalis ištremtųjų.

Šiaip ar taip, daugiau buvo būtent pokario tremtinių, t. y. 1947-1948 metų. Šiuos neįkainojamus tautos genocido istorijos duomenis surinko buvęs politinis kalinys ir Vorkutos tremtinys (1949-1956 m.) Alfonsas Varanauskas, kuris andai buvo nuteistas kalėti net 25 metus.

Pasakojimų rinkinio apie Panemunio krašto rezistentus ir buvusių tremtinių prisiminimai sudaro šios knygos esmę – tarsi papildo ir praplečia R. Kauniečio knygą “Aukštaitijos partizanų prisiminimai” (Vilnius, Vaga, 1996).

Iš naujosios knygos apie rezistenciją ir tremtinius, kuri pasirodė tiesiog Gedulo ir Vilties dienos išvakarėse, o buvo brandinama ne vieną dešimtmetį, ypač išsiskiria pasakojimas apie kun. Vlado Mirono, 1938-1939 m. Lietuvos Ministro Pirmininko, tragišką lemtį.

Knyga išleista Rokiškio rajono savivaldybės lėšomis.

Netekties metų liudijimai virsta naujomis istorinėmis ir moralinėmis atrastimis.