“Buvo daug darbo. Tačiau tas darbas toks malonus, įdomus ir neparastas”, - savo atsiminimuose rašė Marija Šlapelienė (1880-1977), pirmoji M. Petrausko operos “Birutė” svarbiausio vaidmens atlikėja, puiki dainininkė, nutarusi savo gyvenimą susieti ne su muzika, o su knyga. Ji tapo garsiausio ir ilgiausiai Vilniuje veikusio lietuviško knygyno savininke, jo organizatore, vedėja ir darbuotoja. Šiemet minime 120-ąsias jos gimimo metines.

Kaip vertinga dovana jos gimtadieniui, pasirodė darbštaus Lietuvos bibliografo ir knygotyrininko prof. Vlado Žuko veikalas* apie šios gabios ir taurios moters knygininkės darbus, jos knygyną.

Kruopščiai parengtoje mokslinėje studijoje prof. V. Žukas rėmėsi labai gausia archyvine medžiaga. Jis paskelbė vertingų archyvinių duomenų, sumaniai juos atrinkdamas, klasifikuotai susistemindamas. O atrinkti buvo iš ko.

Didelis M. Šlapelienės archyvas ilgus metus gulėjo mažai naudojamas. Kadaise viena jo dalis pateko į Vilniaus universitetą, kita atsidūrė Knygų rūmuose, trečioji liko artimųjų rankose. Esu tvarkiusi šį archyvą. Iš Knygų rūmų gautoji dalis, kurią išsaugojo tų rūmų direktorius A. Ulpis (1904-1981), buvo suniokota per kraustymus ir laikui bėgant. Ją sudarė šūsniai supainiotų su kitomis kolekcijomis, pabirų rankraščių: korespondencijos atvirlaiškių, lituanistinių veikalų ir kitokių knygų sąrašai, knygyno sąskaitos, pervežamų knygų siuntų lydraščiai, leidybiniai bukletai, smulkiausi finansinės apskaitos dokumentai (sutvarkius susidėstė per 1000 vienetų). Tarp jų – J. Basanavičiaus, J. Jablonskio, L. Giros, P. Galaunės ranka rašyti rašteliai, viena kita J. Lindės-Dobilo sąskaita, Marijos ir Jurgio Šlapelių laiškai, atsiminimų nuotrupos. Tarp nereikšmingų juodraščių kartais blykstelėdavo netikėtai užrašyta gili mintis, būsimų sumanymų ir užmojų metmenys. Čia skleidėsi tauriausi Mariją ir Jurgį Šlapelius sieję saitai, jų bendri išgyvenimai ir siekiai. Šis dvasinės patirties lobis šiandien tampa kiekvienam prieinamas. Prof. V. Žukas, ištyrinėjęs visas išskaidyto archyvo dalis, iš atokių foliantų į dienos šviesą iškėlė gausybę įvykių, veiksnių, asmenų ir tuos pabirus rankraštinių žinių krislus lyg mozaiką sudėliojo, pagrįsdamas ją rimtomis išvadomis, paaiškinimais, pastebėjimais, pastebėdamas vertybėmis. Pavieniai faktai, susipynę į darnią visumą, gyvai ir rišliai papasakojami. Šią faktografinę knygą skaityti lengva ir įdomu.

Veikalas apima keturis M. ir J. Šlapelių knygyno gyvavimo laikotarpius, nuo jo įkūrimo 1906 m. iki uždarymo 1949 m. Autorius, aptaręs Marijos ir Jurgio Šlapelių visuomeninę bei kultūrinę veiklą, apsistoja ties jų knygynu, veikusiu skirtingais istoriniais, politiniais laikotarpiais. Čia galime sužinoti apie knygyno kūrimą, jo patalpas, leidinius, knygų asortimentą, jų kainas, įrišimus, kelią į skaitytoją. Knygyno sėkmę iš dalies lėmė M. ir J. Šlapelių sugebėjimas užmegzti ir palaikyti ilgalaikius ryšius su daugeliu Lietuvos ir kitų šalių knygynais, su atskirais mokslininkais, visuomenės ir kultūros veikėjais. Veikale daug vietos skirta pirkėjams ir prekybos partneriams. Per konkrečius knygų užsakymus tyrinėtojas mums atskleidžia knygų pirkimo ir pardavimo sąlygas, veiklos operatyvumą, leidžia įsigilinti, kokias knygas M. ir J. Šlapeliai platino Lietuvoje ir užsienyje. Knygas pirkdavo ne tik kaimyninės šalys. Jos pasiekdavo Besarabiją ir Krymą, Kaukazą, Vidurinę Aziją, Tolimuosius Rytus. Didelės jų siuntos keliavo į Ameriką, Angliją, Vakarų Europos valstybes. Atsirasdavo pirkėjų net Pietų Afrikoje, Kinijoje. Intensyviai prekiauta su JAV lietuviais, ypač ankstesniais knygyno gyvavimo metais. Prekybos partneriais čia buvo čikagietis Antanas Olšauskas, Juozas Paukštys, broliai Juozas ir Antanas Baltrušaičiai. Prekyba vyko ir savame krašte. Autorius surado žinių, nurodančių, kad 1905-1917 m. didžiausią paklausą Lietuvoje turėjo Maironio poezija, P. Vaičaičio eilės, J. Lindės-Dobilo romanas “Blūdas”, Vydūno knygos. Prie M. ir J. Šlapelių knygyno buvo įkurta bibliotekėlė, vadinamas skolinamasis knygynėlis, kur skaitytojai, palikę knygos vertės užstatą ir 10 proc. knygos kainos, galėdavo ją mėnesiui pasiskolinti. Lenkų okupacijos metais knygynas nenutraukė prekybos su nepriklausoma Lietuva: daugiausia bendradarbiavo su “Dirvos” bendrovės, Šv. Kazimiero draugijos, “Spaudos fondo” knygynais. Tarp privačių pirkėjų Kaune minėtinas prof. K. Būga, I. Jonynas, F. Kemėšis. Savo leidinius (tarp jų ir J. Šlapelio žodyną) M. ir J. Šlapeliai atskiriems asmenims (Antanui Smetonai, G. Petkevičaitei-Bitei, Mykolui ir Vaclovui Biržiškoms) padovanodavo.

Daug duomenų rasime apie knygų pirkėjus Vilniuje ir Vilniaus krašte 1920-1939 m. Kraštas stokojo lietuviškų vadovėlių, grožinės ir kitokios literatūros. Ją parūpindavo M. ir J. Šapeliai. Knygos būdavo siunčiamos “Ryto” draugijos išlaikomoms pradžios ir vidurinėms mokykloms. Daug jų įsigydavo Vilniaus Vytauto Didžiojo, Švenčionių gimnazijos. Kai kurias visuomeninio turinio knygeles knygyno savininkai išdalydavo nemokamai. (J. Šlapelis jomis aprūpindavo savo mokinius Vytauto Didžiojo gimnazijoje). Knygos pasiekdavo atokiausias Vilnijos vietas. Pvz., Matas Untulis, rinkdamas tautosaką, platindavo jas kaimuose. Knygas išvežiodavo gimnazistai ir studentai, vykdami atostogų į nuošalias sodybas bei miestelius. Žmonės ir patys prašė jų atsiųsti į savo viensėdijas. Autorius suskaičiavo apie 30 išlikusių tokių paprastų kaimiečių laiškelių, rašytų neišlavinta rašysena. Į knygyną kreipdavosi ir dėl informacijos, norėdami gauti žinių apie spaudą, knygų autorius, leidėjus.

M. ir J. Šlapeliai prekiavo ir su Vilniaus lenkų knygynais, S. Batoro universiteto biblioteka, atskirais profesoriais (yra likęs prof. J. Otrębskio užsakymas). Daugiausia knygų pirkdavo Vrublevskių biblioteka. Ji pageidaudavo svarbiausių lietuvių kalbos, literatūros, Lietuvos istorijos, teisės, dailės veikalų. Knygynas palaikė ryšius su S. Stankievičiaus baltarusių knygynu, Vilniaus lietuvių knygynais.

Autorius nurodo, kad lenkų valdžios metais būta ir sunkių dienų. M. ir J. Šlapelių knygynas būdavo sekamas ir tikrinamas. Ne kartą jame, kaip ir Šlapelių namuose, darytos kratos, ieškota nelegalių lietuviškų leidinių. Žinota, kad Vilniaus kraštui, o ir visai Lietuvai šis knygynas buvo tikras lietuvybės ir lituanistikos skleidimo žiburys. Didelis jo vaidmuo švietimo darbe.

Per šio knygyno veiklą prof. V. Žukas atskleidė plačią Lietuvos visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo panoramą. Joje Marijos ir Jurgio Šlapelių asmenybės iškyla visu didingumu, savo pasiaukojamu darbu nusipelniusios pagarbos ir pripažinimo.

Knygoje gausu iliustracijų. Iš jų į mus žvelgia jaunyste spindintys Marijos ir Jurgio Šlapelių veidai, jų šeima vėlesniais metais, atskiri jos nariai; čia ir Šlapelių literatūrinių bendradarbių bei bičiulių portretai. Tekstą paįvairina daugelio visuomenės veikėjų, rašytojų autografų faksimilės; spalvingi anų laikų šventinių atvirukų atvaizdai. Skelbiamas Šlapelių sūnaus Skaistučio Šlapelio sudarytas Lietuvos sienų žemėlapis. Yra leidėjų, spaustuvių, knygynų rodyklė.

Knygos pristatymas bei aptarimas vyko M. ir J. Šlapelių knygyno pastate, dabar name-muziejuje, kuriam sumaniai vadovauja to muziejaus direktorė Alma Gudonytė. Kalbėtojai pastebėjo, kad šią prof. V. Žuko studiją, kaip svarią Lietuvos knygininkystės dalį, pelnytai galėtume pavadinti enciklopediniu M. ir J. Šlapelių knygyno žinynu ir metraščiu. Ją atitinka ir M. Šlapelienės mintys. “Viso aš išsižadėčiau, - rašė ji. – Viską išmesčiau, tik nei vienos knygos. Jose visas džiaugsmas, nusiraminimas, paguoda…” Ir pridūrė: “Aš patenkinta savo gyvenimu ir darbais, visais išgyvenimais ir sunkumais, kurių nestigo, bet visa tai lyg pasaka – ilga, nuostabi, neišsakyta, kuri svaigina ir dabar” (414-415 p.).