Aplinkos apsaugos katedros vedėjas prof. habil. dr. Pranas Baltrėnas dažnai bendradarbiams sako, jog negalima per dienas miegoti, nes reikia dirbti. Ir tai ne šiaip sau gražūs žodžiai. Kada beužsuki į profesoriaus kabinetą, jo šeimininką visada randi arba įsigilinusį į knygą, įvairius raštus, arba beposėdžiaujantį. Ir į dukros Editos atmintį iš vaikystės įsirėžė darbštaus, susikaupusio, amžinai skubančio tėvelio paveikslas.

- Šiuos bruožus iš tiesų paveldėjau. Abu jie buvo nepaprastai darbštūs. Ir mus, vaikus, iš mažens lenkė prie darbo. Tačiau mamos įtaka buvo didesnė. Galima sakyti, kad aš - mamos vaikas, - neskuba kategoriškų išvadų daryti pašnekovas.

Nemėgstanti darbo, besitvarkanti, kaip sakoma apie tinginius, pagal “tiap–liap” principą, šeima nebūtų įsitvirtinusi 60 hektarų ūkyje.

- Mano tėvelis buvo vyriausias vaikas šeimoje, todėl ir liko Savitiškio vienkiemio ūkyje. O senelio šeima buvo gausi, - prisimena profesorius.

Senelio šeimoje augo šešiolika vaikų. Tačiau tik aštuoni užaugo: keturi broliai ir keturios seserys. Pranas irgi ne vienas augo – turėjo brolį ir dvi sesutes. O Baltrėnų giminė gana plati ir gausi. Ruošdamasis jos susitikimui, kuris birželio pradžioje įvyko Smilgių miškelyje, gimtinės pašonėje, profesorius nubraižė išlapojusį daugiašakį geologinį medį. O jeigu tektų schemaiškai pavaizduoti giminės likimus, gyvenimo vingius, tai medis būtų dar šakotesnis.

- Pusbrolis buvo miško brolis, - lyg tarp kitko užsiminė sukaktuvininkas. Tačiau šis gyvenimo faktas labai iškalbingas, nepaprastai daug pasakantis. Ir dar - Panevėžio rajone, Smilgių valsčiuje, Savitiškyje, gerai tvarkomas šešiasdešimties hektarų ūkis! Šie faktai nulėmė ir per 1948 m. gegužinę: Baltrėnų šeima ne savo noru, bet mėlynkepurio saugoma ir raginama, išsiruošė į nemielą, tolimą kelionę, į Krasnojarsko kraštą. Gal trečią – ketvirtą valandą nakties nekviesti svečiai apsupo Baltrėnų namus. Aiškino, jog į sodybą užsuko gerais tikslais: susipažinti su šeima. Todėl ragino dirbti įprastinius ryto ruošos darbus, tvarkytis, eiti melžti karvių. Tačiau užteko nuovokos, pajutusiems pavojų, pasprukti iš čia pusseserei, pusbroliui, kol paaiškės tikrieji tikslai. Ginkluotieji “svečiai” tuoj ėmė mėtyti laukan daiktus, pradėjo mušti tėvuką, pasakė, kad yra išvežami.

- Drabužius, maistą, įvairią mantą, rakandus mama grūdo į maišus, o mes juos nešėme ir krovėme į kieme stovėjusius ratus. Greta stovėjo ne mažesni liaudies gynėjų ratai, į kuriuos jie patys iš mūsų ratų įsimesdavo tai, kas patiko. Matyt, kad palengvintų mums kelionę. Tokios pirmosios tremties akimirkos ryškiai įsirėžė į vaiko atmintį.

Pranas Baltrėnas nelinkęs anos varginančios, kupinos nerimo ir skausmo kelionės prisiminimais aitrinti širdies. Jų vargai, išgyvenimai gyvuliniame vagone niekuo nesiskyrė nuo tų, apie kuriuos jau papasakota ne viename rašinyje, prisiminimų knygoje. Tik prasitarė, jog giliai atmintin įstrigo vagono prietemoje nuolatos pašnabždom tariami tremiamiesiems būdingi spėliojimai: kur veža, ar išgyvens, ar nuveš gyvus… ne, tikriausiai pakelyje sušaudys, o gal … Ko gero, šitos abejonės paskatino vagone patiems krikštyti ne itin stiprios sveikatos pusės metų kūdikį. Jo krikšto tėveliu tapo aštuntuosius metus bebaigiantis Pranas.

Nuvažiavo. Nesušaudė. Taigos platybėse, netoli Tuvos autonominės respublikos esantis Micos kaimelis buvo Baltrėnų šeimos tremties vieta. Ir ne jų vienų. Čia keturiasdešimt aštuntaisiais per prievartą apgyvendino daugiau kaip pusantro tūkstančio lietuvių, kelis šimtus rusų ir vokiečių, keletą latvių šeimų.

- Gyvenvietė buvo įsikūrusi prie Minos upės. Ja, ledams išėjus, plukdydavo į Jenisiejų tremtinių – tėvų, paauglių-per žiemą iškirstą medieną. Upė primena ir mūsų pačių tremties vasaras. Tėvai kasdien dirbo valdišką darbą, todėl mes, vaikai, likdavome ruošti žiemai šieno. Nušienaudavom didžiulius plotus – reta žolė, džiūvanti vasaros karščiuose, tarsi tirpte ištirpdavo. Gindamiesi nuo uodų, išsitepdavome riebalais arba degutu. Velniškas darbas - ir tokia pat išorė … Todėl atokvėpio minutėmis su malonumu puldavome į Minos glėbį…

Čia, Minoje, prasidėjo būsimojo profesoriaus kelias į mokslo aukštumas: rudenį, dar kaip reikiant neapsipratus su nauja aplinka, pirmą kartą pravėrė mokyklos duris. Berniukas rūpestingai mokėsi, stengėsi, ir nei tėvai, nei mokytojai neturėjo vargo. Ir nepajuto, kaip jauniausia Baltrėnų šeimos atžala 1958 metais baigė vidurinę mokyklą ir gavo brandos atestatą, kuriame buvo vos ne visi penketai. Kur toliau? Jaunuoliui gerai sekėsi visi vidurinės mokyklos programose numatyti mokomieji dalykai. Ir daug kas jį domino. Bet mašinos, įvairūs mechanizmai bene labiausiai traukė Praną. Po ilgų svyravimų, visapusiškų apmąstymų bei tėvams pritarus, vaikinas pasirinko laivų mechaniko specialybę Krasnojarsko sukarintoje upeivystės mokykloje. Tai reiškė, jog Pranui teks iškeliauti į krašto sostinę, centrą, esantį daugiau kaip už trijų šimtų kilometrų nuo namų. O namus, tėvus galės aplankyti tik per atostogas. Pasirinkimą lėmė buitinės – socialinės aplinkybės: mokyklos auklėtiniai buvo rengiami, maitinami, o griežta tvarka, vos ne karinė drausmė, tėvams patiko, kad vaikai nenueis šunkeliais, neišklys iš doros kelio. Ilgo išsiskyrimo liūdesį, namų ilgesį šiek tiek kompensavo tai, kad toli važiuoja ne vienas. Į minėtą mokyklą įstojo dar du lietuviai.

Pasirinktos specialybės mokslai Pranui nekėlė jokių rūpesčių. Viskas sekėsi kuo puikiausiai. Ir jis neprisimena atvejo, jog dėl nepažangumo, elgesio ar drausmės poilsio dienomis nebūtų gavęs leidimo išeiti į miestą. Ir tik vienintelis ketvertukas paįvairino mokyklos baigimo diplomą.

Gražius prisiminimus paliko praktikos. Vieną mėnesį prakaitavo Chabarovsko karinėje stovykloje. Ir keturias vasaras plaukiojo Jenisiejumi. Nuo Krasnojarsko iki Dudinkos ir atgal - tai su tūkstančio tonų talpos krovininiu laivu, tai su vilkiku, kuris tempdavo dvidešimt – dvidešimt penkias baržas. Ir šitaip per visą vasarėlę - iki lapkričio pradžios, kai Sibiro upę pradėdavo kaustyti ledai, būsimasis specialistas triūsdavo laivo, vilkiko mašinų skyriuje prie motorų. Kelis reisus vaikinas talkino vairininkui.

- Ne visas dienas praleisdavau žemutinėje laivo dalyje. Turėjom pakankamai laiko ir nuo viršutinio denio pasižvalgyti po apylinkes, pakrančių gyvenvietes, po neaprėpiamus taigos ar tundros tolius – kol kraudavo laivą, pavaikščiodavau ir po miestus, buvo progų susitikti ir pasikalbėti su jūrininkais, net kitų šalių, – pasakojo profesorius.

Po savaitę ir ilgiau išstovėdavo Dudinkos uoste. Čia priverstinės atokvėpio minutės ir buvo bene turtingiausios susitikimų, pokalbių su jūreiviais ir vietiniais gyventojais. Nemažai teko bendrauti ir su į šį uostą bei jo apylinkes ištremtais lietuviais.

Per vasarų praktikas būsimasis profesorius iki soties prisivalgė įvairiausios žuvies. Ir šiandien jis mėgsta žuvį, jos patiekalus. Tačiau žvejyba, pats žvejojimo procesas netraukė, nedomino. Todėl ir dabar laisvalaikiu jubiliatas neima į rankas meškerės. Jam kur kas geriau patinka padirbėti darže, sode ar pasisukinėti apie avilius.

- Kartą plaukdami per Karačenskij porogy vos nenuskendome. Nuo nelaimės išgelbėjo dvigubas laivo dugnas. Kai ištempė mus į krantą, tai pusę vasaros remontavomės,- kaip nepamirštamą nuotykį prisiminė pašnekovas.

Per keturias vasaras Pranui Baltrėnui daugiau šunybių Jenisiejus lyg ir neiškrėtė. Todėl praktikų dienas geruoju prisimena. Gal net norėjo, kad ilgiau jos tęstųsi. Tačiau 1962 m baigė mokyklą ir prasidėjo rūpesčiai, kaip grįžti į Lietuvą. Tėvukai, močiutė jau prieš metus paliko Sibirą. Tik senelis čia atgulė amžino poilsio. Sugrįžę tėvai apsigyveno Jurbarke, įsidarbino nedidelėje laivų remonto įmonėlėje, kuriai vadovavo geraširdis, kitų nelaimes atjaučiantis (nesvarbu, kad kartais tik už butelaitį ir priedus) rusas. Jo rūpesčiu Krasnojarsko upeivystės mokyklą pasiekė Nemuno laivininkystės valdybos reikalavimas skirti tris jaunus specialistus. Šitaip su draugais už valdiškus pinigus pagal paskyrimą sugrįžo į tėvynę. Atrodo, neseniai, O šiemet P. Baltrėnui sukako 60 metų. Veiklą Lietuvoje jis pradėjo vilkiko “Raudonoji žvaigždė”, kuris plaukiojo nuo Kauno iki Klaipėdos, Kaliningrado ir gabeno žvyrą, skaldą, mechaniku. Tačiau per rudenį ir vasarą šoktelėjo bent dviem karjeros laipteliais aukštyn – tapo vyriausiuoju mechaniku, kapitono padėjėju. O kitą rudenį po patikrinimo išgirdo nemažai pagiriamųjų žodžių, pelnė premiją ir buvo paskirtas grupės mechaniku. Dabar jo žinioje daugiau kaip trisdešimt laivų ir laivelių, žemsiurbių. Vasarą jo pečius slėgė šios technikos eksploatavimo, o žiemą – remonto rūpesčiai.

Jubiliatui neteko ilgai plaukioti Nemunu: buvo perkeltas dirbti į laivininkystės valdybą. Be to, 1963 m. įstojo į Leningrado vandens transporto instituto Laivų mechanikos neakivaizdinį skyrių. Dabar visos laisvalaikio valandos, visos vasaros ėjo su vadovėliu, knyga rankoje. Dar gerai, kad leista egzaminus laikyti Kaune, Politechnikos institute. Tačiau už trečią kursą atsiskaityti teko Leningrade. Šito pageidavo neakivaizdinis skyrius. Leningradas Praną Baltrėną sutiko savo nuostabiomis, nepakartojamomis baltosiomis naktimis ir … sužavėjo. Bet nesutrukdė per keturiasdešimt dienų sėkmingai už visus mokslo metus išlaikyti vienuolika egzaminų, atlikti visus laboratorinius bei kitus praktikos darbus. Ir atsisveikino su Vandens transporto institutu. Tų pačių metų rudenį perėjo į KPI Mašinų gamybos fakulteto vakarinį skyrių. Čia irgi gana sėkmingai yrėsi į priekį.

- Nė vieno egzamino neteko laikyti pakartotinai, - sako profesorius, mintyse perbėgęs savo studijų metus. – Tik braižomosios geometrijos dėstytojo pamoksliuką bei patarimą kruopščiau braižyti gavo. Ir, aišku, antrą kartą teko susitikti su dėstytoju, kad braižomoji geometrija būtų įskaityta.

- Tai gal per tas knygas ir į merginas nesižvalgėte, ir įsimylėti neturėjote kada?

- Gal ir taip … Draugai eidavo į šokius, į kavinę, o aš užsidaręs savo kambaryje iki išnaktų sėdėjau prie knygų. Ne kartą buvo kilusios abejonės, ar nereikėtų viską mesti. Kai studijavau, o ir vėliau, net ramaus poilsio neturėjau. Net prie jūros vykdavau su didžiuliu portfeliu knygų.

Bet tai buvo akimirkos abejonės. Baigęs KPI, dėstytojo paragintas, jubiliatas ėmėsi dar sunkesnio, sudėtingesnio jungo: pradėjo dirbti žinybinėje darbo apsaugos laboratorijoje prie KPI Darbo apsaugos katedros. Ir tuoj pat iškilo esminis klausimas – ko imtis, į ką nukreipti savo skvarbų žvilgsnį. Virpesiai, triukšmas jau visapusiškai ištyrinėti ir moksliniuose straipsniuose, knygose jų rezultatai išguldyti.

Pasiryžusiam pasinerti į mokslo platumas pačiu laiku patarė akademikas Kazimieras Ragulskis: dulkės – nauja ir niekieno nenagrinėta tema. Į ją ir įsikibo Pranas Baltrėnas, sulaukęs iš akademiko ir konkrečių patarimų, kaip gilintis, kokia reikalinga technika, aparatūra, kaip įsirengti tyrimų stendus. Ne vienerius metus tęsėsi tekstilės pramonės gamyklų, fabrikų oro užterštumo tyrimai. Po keturių įtempto darbo metų būsimasis profesorius Ivanovo tekstilės institutui įteikė kandidatinę (dabar sakytume, daktaro) disertaciją, kurią 1974 m. sausio 17 d. sėkmingai apgynė.

- Ar ne per lengvai jums viskas sekėsi?

- Lengvai?! – nustebo pašnekovas. – Net septynis kartus lankiausi Ivanove, kol priėmė darbą ginti.

Dar po penkiolikos metų Pranas Baltrėnas Leningrade apgina daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją. Tačiau iki to laiko jis atsisveikina su Kaunu ir persikelia į Vilnių, įsidarbina VISI Technologijos katedroje ir dėsto darbų saugą, pradeda gilintis į aplinkos apsaugą. Ne be jo rūpesčio ir iniciatyvos, prie Darbo saugos katedros 1989 metais įkuriama Aplinkos apsaugos ir darbo sąlygų mokslo laboratorija. Profesoriui turime būti dėkingi, kad 1993 m. Aplinkos inžinerijos fakultetas praturtėjo įkūrus Aplinkos apsaugos katedrą.

Profesorius greit galės paminėti trisdešimtmetį, kai jį patraukė aplinkosaugos tematika, kai į ją pasinėrė, nepasilikdamas sau nė laisvalaikių. Jo gyvenime nėra akimirkų, kad neplanuotų, negalvotų apie darbą, apie savo naująjį pomėgį - aplinkosaugą. Ir ne pats tuo gyvena, bet visur ir visada panaudoja net pačią menkiausią progą populiarindamasi aplinkosaugą, informuodamas apie šį darbą, skleisdamas šios veiklos žinias, idėjas. Net ir dukra nuo mažens susiviliojo ir tapo ištikima aplinkosaugos riterė, nuoširdi tėvelio talkininkė.

- Atrodo, mokiausi devintoje klasėje, kai su biologijos mokytoja rašiau darbą apie ekologiškai švarų butą, namą, oro bei vandens taršą ir būdus, kaip ją sumažinti. Naudojausi tėvelio knygomis, ataskaitomis. Gal tai paskatino rinktis aplinkos apsaugos specialybę. Neslėpsiu, tėvelis irgi turėjo įtakos, padėdamas man pasirinkti, nes sugebėjo įdiegti domėjimąsi gamta, jos užterštumu ir aplinkos apsauga. Šioje specialybėje buvo ir yra šis tas naujesnio, - aiškino atsidėjimo aplinkosaugai motyvus Edita.

Pašnekovas dar prasitarė, jog ir dabar daug bendrauja su dukra, įtraukia į tiriamąjį darbą ir nemažai pagelbsti jam. O ir pati ne kartą dalyvavo konferencijose kaip pranešimo bendraautorė. Profesoriaus nuomone, jaunam žmogui labai naudingas toks vyresniųjų dėmesys: įpranta sistemingai dirbti, išmoksta ne tik planuoti savo laiką, bet ir turiningai jį leisti, nebelieka kada šlaistytis be reikalo bei nuklysti nuo gražaus kilnaus tikslo.

- O kiek jūs parašėte straipsnių, parengėte pranešimų konferencijoms šitaip intensyviai dirbdamas?

Pranas Baltrėnas į šį klausimą neatsakė. Priėjo prie spintos ir paėmė neploną knygelę, kurią padėjo prieš akis. Tai jo mokslinės veiklos literatūros rodyklė. Joje įrašyti dešimties monografijų, kelių knygų pavadinimai, vadovėlis “Aplinkos apsauga” ir keli šimtai straipsnių, pranešimų bei jų santraukos, kuriuos išspausdino šalies bei užsienio mokslo žurnaluose, konferencijų leidiniuose. Čia neužmiršti ir išradimai. Pirmasis – 1973 m. sukurtas dujų valymo įrenginys. Šiandien profesorius jau gali didžiuotis 65 išradimais. Pirmoji monografija parašyta 1987 m. kartu su prof. G. Marčiukaičiu apie oro valymą statybinių medžiagų įmonėse. Statybos industrijų įmonių aplinkos ir oro apsaugos klausimai gvildenami ir kitoje kartu su prof. A. Primaku parašytoje monografijoje, kuri išleista Kijeve. Mminėta tematika nagrinėjama ir kitose vėliau išleistose monografijose, knygose. Jose apibendrinti ilgalaikiai profesoriaus Prano Baltrėno tyrimai, 1994 m. įvertinti Lietuvos valstybine mokslo premija.

- Jei ilgai miegotum, tai ar spėtum tiek daug padaryti? – retoriškai paklausė pašnekovas.

Vietoj atsakymo belieka išduoti nedidelę paslaptį: Aplinkos apsaugos katedros vedėjas prof. Pranas Baltrėnas gerokai prieš aštuonias įžengia į savo kabinetą, o iš jo bei iš laboratorijos išeina, kai laikrodžio rodyklės artėja prie vakaro septintos valandos, o neretai ir vėliau. Jis randa laiko ir profesorių klubui vadovauti. O pailsi, atsigauna, kai nuvažiuoja į savo žmonos tėvų susigrąžintą žemę Zapyškyje, Smilgiuose, kur veši rūpestingai prižiūrimas sodas, kur rikiuojasi avilių eilės.