|
Simpoziumas tai protų puota (3)Pradžia Nr. 13, 14 |
Kalbos tvirtovėje tauta įgyja pasitikėjimą
Nors dėl šitokio gimtosios kalbos paisymo tuose renginiuose ir atsisakydavo dalyvauti kai kurie paskaitininkai, bet šitokio principo laikytasi per visą simpoziumų rengimo laikotarpį. Kad lietuvių kalbos ugdymo ir plėtojimo reikalai ir šiandien yra vienas svarbiausių rūpesčių, patvirtino ir XI simpoziumas. Svarbu ne vien tai, kad pranešimas apie valstybinės kalbos praktiką Lietuvoje buvo įtrauktas jau į pirmojo plenarinio posėdžio dienotvarkę. Gal reikšmingiau yra tai, kaip Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės doc. Danguolės Mikulėnienės pranešimo Kalba ir valstybė klausėsi auditorija. Klausėsi ne tik dėmesingai, bet ir kartsykiais nešykštėdama aplodismentų. Taip mūsų akademinė bendruomenė ir išeivijos atstovai patvirtino, kad pritaria šalies valstybinės kalbos politikai, kuri vykdoma civilizuotai, ramiai, pagal Europos Sąjungos reikalavimus.
Ką duoda Valstybinės kalbos įstatymas
Priminsime, kad 1988 m. lapkričio 18 d. tuometinė Konstitucija buvo papildyta straipsniu, lietuvių kalbai suteikusiu valstybinės kalbos statusą. Valstybinės lietuvių kalbos vartojimas viešajame šalies gyvenime buvo įteisintas Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymu. Juo reglamentuojama valstybinės lietuvių kalbos apsauga, kontrolė ir atsakomybė už pažeidimus. Įstatymas numato valstybinės kalbos vartojimą įstaigų, įmonių ir organizacijų veikloje, teismuose, oficialiuose renginiuose, švietimo ir kultūros įstaigose, ženkluose, informacijoje. Kartu įteisinta ir valstybinė globa tyrinėjant lietuvių kalbą, ugdant, saugant lietuviškus tikrinius vardus. Tos globos būdus ir priemones nustato Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo. Ši Komisija aprobuoja ir lietuvių kalbos normas.
Būtina atkreipti dėmesį, kad Valstybinės kalbos įstatymas nevaržo neoficialaus kalbos vartojimo, tautinių mažumų veiklos ar siekio mokyti gimtąja kalba.
1995 m. vasario 7 d. buvo priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo.
Žinoma, sunkumų šioje veiklos srityje daug, bet tai natūralu, antraip nereikėtų ir valstybės svertų. Kokius svarbiausius sunkumus bei problemas akcentavo pranešėja?
Kaip įgyvendinamas įstatymas
Priėmus Valstybinės kalbos įstatymą, visoms šalies institucijoms, įmonėms bei organizacijoms tapo privalomi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimai. Tačiau ligi šiol kai kuriose net valstybinėse institucijose dar pasitaiko darbuotojų, kurie kaip reikiant nemoka valstybinės kalbos, neturi dokumentų, įrodančių šios kalbos mokėjimą. Tai akivaizdus pažeidimas.
Antai tikrinant Snoro banką paaiškėjo, kad nemažai darbuotojų ligi šiol ignoravo reikalavimą bent minimaliai pramokti valstybinę kalbą. Trylika šio banko darbuotojų Kalbos inspekcija įpareigojo iki rugsėjo 15 d. išlaikyti valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą.
Šalyje veikiant Valstybinės kalbos įstatymui, atsirado galimybė patvirtinti ir kai kurias labai reikšmingas programas. Viena jų Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 m. programa. Jai vykdyti iš valstybės iždo skiriama lėšų: 1996 m. 2,8 mln. Lt, 1997 m. 3,2 mln. Lt, 1998 m. 3,8 mln. Lt, o 1999 m. 3,2 mln. Lt. Gana solidūs skaičiai, tačiau tik vieną kartą 1997 m. visi numatyti pinigai pasiekė programos vykdytojus. Mat Finansų ministerijoje ši programa pažymėta tuo pačiu kodu, kaip ir mokslo bei švietimo institucijos. O šioms praėjusieji keleri metai buvo labai sunkūs. Rėžiant po 22 proc. nuo aukštųjų mokyklų finansavimo biudžeto, lygiai to paties procento lėšų neteko ir Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo programa.
Vėl sugrįšime į dvikalbystės laikus?
Šių metų balandį Vyriausybė patvirtino naują Lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2000-2006 m. programą. Siekiant narystės Europos Sąjungoje, norima, kad visi dokumentai, labiau paplitusios programos būtų verčiamos į lietuvių kalbą. Šitaip yra Ispanijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Norėdami išlikti daugiatautėje Europoje, turime pasirūpinti, kad mūsų kompiuteriai taip pat mokytųsi lietuvių kalbos. Pasak pranešėjos D. Mikulėnienės, visų pirma to imtis reikia LR Švietimo ministerijos nurodymu šalies mokyklose diegiant kompiuterius. Jeigu moksleiviai neįgus dirbdami kompiuteriu bendrauti lietuvių kalba, tai labai atsakinga mūsų gyvenimo sritis liks nuošalėje nuo gimtosios kalbos apie kokį tada valstybinės kalbos statuso įgyvendinimą galima kalbėti? Jeigu neatkreipsime į tai dėmesio ir neįžvelgsime čia kylančio pavojaus, tai labai greitai sugrįš jau mūsų patirtos dvikalbystės (tik pavojų dabar jau kelia anglų kalba), o kai kam gal ir trikalbystės laikai.Siekdama išsaugoti lietuvių kalbos tarmes, užkirsti kelią į lietuvių kalbą plūstančioms svetimybėms Valstybinė lietuvių kalbos komisija Vyriausybei teiks dar du projektus. Tai Tarmių bei etninių vietovardžių apsaugos 2001-2010 metų programa ir Svetimžodžių keitimo lietuviškais atitikmenimis įgyvendinimo tvarka. Jose numatyti svarbiausi darbai, kuriuos reikės atlikti pirmiausiai. Iš kalbos vartojimo ir ugdymo programos lėšų remiami kompiuterinio terminų banko bei kompiuterinio kalbos konsultacijų ir rekomendacijų banko sudarymo darbai. Beje, terminų bankas kuriamas kartu su Matematikos ir informatikos instituto mokslininkais.
Tokios kalbos konsultacijų bazės dar niekas neturi
Priminsime, jog Vilniuje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Kaune veikia konsultacijų telefonu punktai, teikiantys operatyvią informaciją įvairiais valstybinės kalbos taisyklingo vartojimo klausimais. Dažniausiai kylančius klausimus ir kvalifikuotus atsakymus į juos tų punktų darbuotojai dabar įrašo į kompiuterius. Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriuje susisteminti šio skyriaus ir minėtų konsultacijų punktų duomenys, sukurtas kompiuterinis Lietuvių kalbos konsultacijų bankas. Netrukus jis bus prieinamas internetu. Netolimoje ateityje elektroninio ryšio priemonėmis bus galima iš kalbininkų gauti pasiūlymus, kaip taisyklingai reikėtų vartoti vieną ar kitą terminą, žodį ar sakinio konstrukciją. Pasak D. Mikulėnienės, tokios konsultacijų bazės Europoje dar niekas neturi. Vadinasi, bent jau valstybinės kalbos taisyklingo vartojimo srityje galime būti tarp pirmųjų.Reikia pasidžiaugti, kad Valstybinė kalbos komisija užsimojusi į mūsų vartoseną sugrąžinti daugelį tradicinių vietovardžių, taip pat ir esančių kitose valstybėse. Jau patvirtintas Karaliaučiaus srities vietovardžių sąrašas: Švietimo ir mokslo bei Susisiekimo ministerijos įpareigotos vartoti šiuos vietovardžius vadovėliuose, mokymo priemonėse, sugrąžinti juos į susisiekimo priemonių tvarkaraščius, braižant kelio ženklus, sudarant žemėlapius, tvarkant rodykles ir pan.
Žodynų bado laikai baigsis
Juda reikalai rengiant ir leidžiant įvarius terminų žodynus. Tai džiugina, nes būtent šis veiklos baras sovietmečiu buvo ypač apleistas. Antai jau spėta išleisti net tris informatikos žodynus. Maloniai nuteikė Komisijos pirmininkės tolerantiškumas: ji pripažįsta ir tam tikrą vartotojo laisvę pasirenkant vieną ar kitą vartotiną informatikos terminą. Mat įsitvirtinant naujiems terminams, tobulinant kai kuriuos senesnius terminus neįmanoma išvengti tam tikros sinonimijos, tačiau tauta atsirinks, o laikas sudėlios viską į vietą. Skubėti čia gal ir nereikėtų.
Šiuo metu išleisti didelės apimties penkiakalbiai elektronikos, radioelektronikos terminų žodynai, rengiami ir leidžiami kitų mokslo ir technikos sričių žodynai. Kai turėsime sutvarkytą ir kompiuterinių terminų banką, galėsime tarti, kad esame atlikę didelį darbą.
Pranešėja pasidžiaugė pradėtuoju rengti bendrinės lietuvių kalbos žodynu bus pirmasis visapusiškai apsvarstytas žodynas. Numatytas išleisti ir naujas tarptautinių žodžių žodynas, aptarti jo rengimo principai. Žodyno sudarytojai rūpinasi, kaip sustabdyti ne tarptautinių žodžių plūsmą į lietuvių kalbą, kadangi ne kiekvienas anglų kalbos žodis, atėjęs į lietuvių kalbą, įgyja tarptautinio žodžio statusą.
Kokia kalba kalba teisininkai?
Kalbininkams sunku sukontroliuoti visas kalbinės raiškos sritis, be to, reikia atsižvelgti į skirtingus funkcinius stilius. Nepajėgdami vienu metu aprėpti visų veiklos sričių, Valstybinės kalbos komisijos ekspertai dabar daug dėmesio skyrė rengiamam naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso tekstui. Pastangų reikalaujantis darbas, kai net labiausiai įgudęs kalbininkas, bandydamas įkirsti teisinių terminų granitą, ne juokais rizikuoja nusilaužti ne vieną dantį. Žinant, jog mūsų teisinė terminija iš esmės juk buvo nelietuviška, šio darbo sunkumai ir svarba visiškai suprantami.Teisė į pavardę
Svarbi užduotis kalbinės visuomenės ugdymas. Ne paslaptis, jog būta griežtų reikalavimų lietuvinti visas pavardes. Pasak doc. D. Mikulėnienės, kartais pamirštama, kad pavardė taip pat yra nuosavybė ir kad ją reikėtų gerbti. Informacinių technologijų laikais kitų kalbų asmenvardžių perrašinėjimas bei iškraipymas nėra toleruotinas.
Komentuodama kitų tautų atstovų pavardžių rašymo reikalus, pranešėja D. Mikulėnienė iš simpoziumo tribūnos kreipėsi ir į užsienyje gyvenančius lietuvius, kad jie dažniau aptartų šiuos klausimus mūsų spaudoje, išreikštų savo nuomonę. Docentė švelniai pasiguodė, jog aptariamus dalykus geriausiai nušvietė ne Lietuvos spauda, bet savo laidose Laisvės radijo lietuvių programų redakcija. Mat Lietuvos žurnalistams ši tema pasirodė, matyt, ne itin svarbi.
Regis, gyvename laikais, kai kalbininkai nebenori jaustis mentoriai, vien tik visuomenės mokytojai, nenorintys girdėti jokių kitų nuomonių ir prieštaravimų. Vis dažniau kalbininkus pastebime siekiančius tartis, norinčius bendrauti su platesne auditorija. Tačiau pastaruoju metu ar tik nepradėjo menkėti ryšiai su visuomene, anksčiau buvę daug glaudesni? Štai Lietuvos televizija dėl lėšų stokos buvo priversta atsisakyti mūsų kalbos valandėlių. Skaudu, kad dėl netinkamo ūkininkavimo bankrotą patyrė žurnalas Gimtoji kalba. Kalbos komisija, pasak D. Mikulėnienės, sieks atgaivinti minėtą žurnalą ir šitaip pratęsti prieškario tradiciją. Bet tam reikėtų ir visuomenės atitinkamos nuostatos. Kalbėtoja priminė faktą: pokario metais Gimtąją kalbą skaitė daugiausia mokytojai ir kalbininkai, na, dar spaudos darbuotojai, o prieškario Lietuvoje šis žurnalas puikavosi ir ant save gerbiančio karininko stalo.
Žodis ne žvirblis
Apgailestaujant, kad šalies verslininkai ar pramonininkai dar neskuba materialiai paremti valstybinės kalbos reikalams skirtų programų, galima pasidžiaugti bent tuo, kad atsirado reklamos agentūra, kuri pasiūlė miesto reklamos stendus, kai nėra kitų užsakovų, panaudoti Kalbos komisijos teikiamiems pamokymams. D. Mikulėnienė sakosi jau sugalvojusi ir reklaminio stendo pavadinimą: Žodis ne žvirblis. Gal bent šitaip pavyks užkirsti kelią kaip skėriai plūstančioms iš Vakarų svetimybėms. Tačiau vargu ar šios pastangos bus bent kiek reikšmingos, jeigu svetimybėms nesugebėsime pasiūlyti taisyklingų ir gražių lietuviškų atitikmenų. Bet ir to maža. Lygiai kaip šiandien jau nebepakanka šalies aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose nuo 1996 m. skaitomų kalbos kultūros ir specialybės kalbos kursų. Reikia siekti ugdyti šalyje kalbą išmanančią aukštuomenę, - įsitikinusi D. Mikulėnienė. Jos atstovai turėtų būti pirmiausia mūsų diplomatai, valstybės tarnautojai. Žinoma, reikalaudami, kad jie dirbtų vakarietiškai, naujoviškai, turime nepamiršti ir jų vartojamos valstybinės kalbos kultūros. Kas per tarnautojas, tuo labiau, jei jis valstybei atstovaujantis diplomatas, o vos išmekena sakinį, apie kurio taisyklingumą sunku net kalbėti. Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė neslepia, jog svajoja, kad taisyklinga ir gražia lietuvių kalba kalbėtų ir mūsų vadinamasis politinis elitas Seimo nariai, partijų atstovai. Deja, kol kas tai tegali būti tik gražus pageidavimas.Jeigu viso to nepadarysime, sunku tikėtis, kad po keliasdešimties metų mūsų vaikai ir vaikaičiai, susirinkę į panašius simpoziumus, šnekės gražia ir taisyklinga lietuvių kalba. Tačiau tam, kad lietuvių kalba savojoje Tėvynėje nesijaustų svetimkūnė, reikės didelių sutelkto darbo pastangų. Kalbininkai sakosi darbo nebiją, bet prašo sudaryti šitam darbui sąlygas ir laukia geranoriškos talkos.
Per poterius į kalbos praeitį
Stebėtina prof. Z. Zinkevičiaus savybė - dažnai net ir akademinę tyrinėjimų temą paversti visiems aktualia ir nepaprastai patrauklia. Bet kurios mokslų srities atstovas, pasiklausęs profesoriaus ypač platesnei auditorijai skirtų paskaitų, paprastai nelieka abejingas klausytojas, nes patiria malonių atradimų džiaugsmą.
Kas gi senuosiuose lietuvių poteriuose ir žegnonėje patraukė mūsų darbščiojo kalbininko akį, ko ligi šiol nežinojome ar į ką išvis nebuvome atkreipę deramo dėmesio?
Jeigu tikinčiajam poteriai yra pagrindinė malda, tai kalbos raidos tyrinėtojui svarbus dokumentas, iš kurio galima daug pasakyti apie mūsų tautos ir valstybės krikščioninimo raidą, pagaliau ir apie lietuvių kalbos pokyčius amžiams bėgant. Tyrinėtojams ypač vertingos poterių ir žegnonės tekstų ankstyviausios fiksacijos. Deja, Mindaugo laikų tekstų neišliko, bet Z. Zinkevičius sugebėjo atlikti jų rekonstrukcijas, remdamasis išlikusiais vėlesnių amžių tekstais bei pritaikydamas dėsnius, pagal kuriuos laikui bėgant keitėsi pati lietuvių kalba.. Mėginsime apžvelgti tik svarbiausias pranešėjo padarytas išvadas.
Išvados, priverčiančios mąstyti
Pirmoji išvada. Poteriai į lietuvių kalbą buvo verčiami Mindaugo laikais, Lietuvos valdovui ir jo aplinkos žmonėms rengiantis krikštytis. Poteriai buvo verčiami iš vokiečių kalbos, o tą darbą veikiausiai atliko vienuoliai pranciškonai. Matyt, verčiant buvo lyginama, nors nedaug, ir su lotynišku tekstu. Knygos skaitytojai ras tų seniausiųjų lietuviškų poterių rekonstrukciją, registruotas pirmykščio vertimo liekanas vėlesniuose tekstuose. Įdomu tai, kad tų reliktų esama ir mūsų dienų poteriuose. Štai lietuviškoje žegnonėje yra žodis Dievas - to kitos tautos neturi, išskyrus tas, kurias krikštijo vokiečių vienuoliai.
Antroji išvada. Mindaugo laikų poteriai Lietuvoje krikščionių, tegu ir negausių, buvo vartoti ir po Mindaugo žūties. Tai tęsėsi iki pakartotinio Lietuvos krikšto 1387 m. Matyt, ir po šio Jogailos su Vytautu įvykdyto krikšto tie poteriai dar buvo vartojami, tačiau į jų tekstą jau buvo įtraukiami lenkiškų poterių skoliniai, sintaksinės konstrukcijos ir pan.
Trečioji. Ligi šiol išlikusių seniausių poterių užrašymai turi daug lenkiškų elementų, nors tekstuose yra ir ryškių vertimo iš vokiečių kalbos požymių. Vadinasi, dar neišnyko Mindaugo laikais atliktojo vertimo pėdsakai. Štai kodėl poterių tekstai yra gilios praeities paminklas, lietuvių krikščioninimo ir apskritai istorijos dokumentas.
Ketvirtoji išvada. Pirmykščio vertimo pėdsakai ryškiausi Vilniaus vyskupijoje vartotuose poteriuose. Mat juos vartoti ir fiksuoti baigta XVIII a. pr., kai Vilniaus krašto šviesuomenė sulenkėjo.
Penktoji. Žemaičių vyskupijoje, kuri įsteigta vėliau, 1413 m., poteriai iš naujo nebuvo verčiami - panaudotas Mindaugo laikų tekstas. Tačiau žemaičių vartotoji kalba skyrėsi nuo mindauginės, tad senojo vertimo kalbinė raiška buvo sulenkinta.
Šeštoji išvada. Nuo XVIII a. Žemaičių vyskupijos poteriai pradeda plisti po visą Lietuvą, taip pat ir po Vilniaus vyskupiją. Dėl kalbos skirtumo paprastiems žmonėms tie poteriai nebuvo lengvai suprantami, ir būtent tai, Z. Zinkevičiaus manymu, prisidėjo prie liaudies polonizavimo. Liovėsi egzistuoti Vilniaus regiono lietuviškoji raštija - didžiulis nuostolis lietuvių kalbai.
Septintoji išvada. Kryžiuočiai savo pavergtiesiems vakarų lietuviams ir prūsams poterių išvis neparūpino. Akivaizdu, jog jiems svarbiausia buvo ne tautų, gyvenusių prie Baltijos jūros, krikščioninimas, bet pavergimas. Prūsijos lietuviai lietuviškus poterius įgijo, pasak Z. Zinkevičiaus, veikiausiai tik reformacijos laikais, kai tuos poterius iš Lietuvos valstybės į Prūsiją atvežė Martynas Mažvydas ir kiti protestantų išeiviai. Vėliau čia vartotuose poteriuose ėmė daugėti naujų vokiškų elementų. Prūsų lietuviai vokietėjo panašiai kaip lenkėjo Vilniaus vyskupijos ir kitų LDK vietovių gyventojai, o poteriai - akivaizdus šių procesų liudytojas.
Tautos atgimimas ir poteriai
Prisiminėme toli gražu ne visas Z. Zinkevičiaus išvadas, kurias kalbininkas padarė tyrinėdamas seniausių ir vėlesnių laikų lietuviškų poterių tekstus. Tačiau dar vieną aplinkybę tiesiog būtina priminti - kaip tautos atgimimas atsispindėjo poteriuose.
Vadinasi, būtina prisiminti ir prelatą Juozą Laukaitį, kuris pirmasis susirūpino dėl mūsų bažnytinės kalbos ir poterių likimo. 1909 m. vasarą jis į Seinus, to meto lietuvybės židinį, pasikvietė geriausius gimtosios kalbos mokovus - Joną Jablonskį, Kazimierą Būgą, Juozą Balčikonį ir Jurgį Šlapelį. Jie visi ir turėjo atlikti lietuvių poterių ir apskritai bažnytinės kalbos reformą. Ji buvo pratęsta jau po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrusioje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.
Bet tai dar nebuvo pabaiga, ir vargu ar kada bus - bent kol tauta gyva. Bolševikmečiu, maždaug apie 1965 m., liturginės kalbos ir lietuviškų poterių naują reformą parengė kun. Vaclovo Aliulio vadovaujama liturginė komisija.
Ateityje tiek poterius, tiek liturginę kalbą dar ne kartą reikės tobulinti, tikslinti, nes kalba - nuolat kintantis, gyvas organizmas. Tad ir poteriai negali sustabarėti, antraip virstų tik maginiais užkeikimo burtažodžiais, kai žmonės nebesupranta jų reikšmės.