Mokslininkų rūmai ir Lietuvos mokslų akademija šiai sukakčiai paminėti surengė vakarą, kurio metu savo prisiminimais dalijosi įvairių sričių meno žmonės, vienaip ar kitaip prisidėję įprasminant M. K. Čiurlionio atminimą. Tarp kalbėtojų buvo televizijos žurnalistė Laima Pangonytė, kino operatorius ir režisierius Aloyzas Jančoras, skulptorius prof. Vladas Vildžiūnas ir Lietuvos MA narys korespondentas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys Lionginas Šepetys, kuris minint M. K. Čiurlionio 100-metį buvo Jubiliejaus respublikinės organizacinės komisijos pirmininkas, kaip tuometinis Lietuvos kultūros ministras. Vakarą vedė Lietuvos MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis.

Regis, jokio kito savo tautos menininko nesame taip išpopuliarinę, išgarsinę kaip Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Todėl kartais patys pradedame tikėti, kad mūsų iškilųjį kūrėją, dailininką ir kompozitorių, vieną iš menų sintezės pradininkų visame pasaulyje žino, pažįsta ne prasčiau kaip ir mes patys. Tai klaidinga iliuzija, ir į ją atkreipė dėmesį akad. A. Gaižutis. Daug kas iš tiesų M. K. Čiurlionio nuopelnus žino ir pripažįsta, didžiai vertina, bet užtenka atsiversti daugybę pasaulyje leidžiamų meno istorijai, menotyrai, dailininkams ir dailei skirtų enciklopedijų bei leidinių ir įsitikinsime, kad apie mūsų įžymybę ten gali būti tik vienas kitas sakinys arba tik žodis. Neretai net ir iš tų skurdokų tekstų visai neišryškėja ne tik M. K. Čiurlionio - menininko - savitumas ir jo kūrybos vertingumas, bet ir pats mūsų kūrėjas klaidingai pateikiamas kaip sekėjas, o ne naujų kelių mene tiesėjas.

Nepriklausomos valstybės sąlygomis, atrodytų, įgijome ligi tol neturėtų galimybių visapusiškai tyrinėti ir propaguoti savo tautos genijaus kūrybą, jos savitumo ištakas. Ko gero, naujos kartos menotyrininkai tą sėkmingai ir daro. Prof. A. Gaižutis priminė šiais metais meno istorikės Rasos Andriušytės-Žukienės apgintąją disertaciją, kurioje autorė parodo, jog M. K. Čiurlionio kūrybai įtakos turėjo ne vien Peterburgo dailininkų sambūris “Meno pasaulis”, bet ir lenkų, net tam tikros skandinavų modernaus meno pajėgos. Nėra abejonių, kad kuo platesniame Europos kultūros ir meno istorijos areale regėsime M. K. Čiurlionį, tuo jo kūryba atrodys universalesnė ir reikšmingesnė, taip pat ir kitoms tautoms.

Štai kodėl propaguojant M. K. Čiurlionį geros ir sveikintinos visos priemonės ir renginiai, jeigu jie tik gali patraukti ir sudominti žmones - mokslinės konferencijos, kūrybos aptarimai, pagaliau ir mėginimai giliau pažinti kūrėją per įvairias kitas meno sritis. Minimas vakaras kaip tik ir buvo numatytas siekiant aptarti M. K. Čiurlionio 100-mečiui skirtą dokumentinį filmą “Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją”, taip pat buvo parodytas ir dokumentinis filmas “Seserys”.

Deja, tarp abiejų filmų kūrėjų nebebuvo svarbiausio asmens – kino režisieriaus Roberto Verbos. Jau šešeri metai, kai subtilusis mūsų psichologinės kino dokumentikos meistras iškeliavęs Anapilin. Negalėjo renginyje dalyvauti ir aktorius Donatas Banionis, kuris tuo metu filmavosi Sankt Peterburge.

Slaptažodis

Šiandien jaunosios kartos skaitytojui gal net sunku būtų paaiškinti, jog anuo metu vien domėjimasis tuo, kuo domėtis neragino “partija ir vyriausybė”, buvo ir gana akivaizdi nepritarimo oficialiajai ideologijai forma, gal net savyje slepiamo tam tikro dvasinio disidentizmo apraiška, bent jau akivaizdus nepritarimas tam, kas tuo metu mūsų šalyje vyko. Pabrėžtinas domėjimasis visu tuo, kas lietuviška, tautiška, buvo ne tik netoleruotinas, bet ir gerokai įtartinas dalykas. Tą patį ideologinės priespaudos presą patyrė ir kitų “plačiosios tėvynės” tautų atstovai, todėl su jais bendraujant jau pats vardas - Čiurlionis - skambėjo kaip tam tikras slaptažodis, tarpusavio supratimo ir užsimezgančio dvasinio bendrumo simbolis. Tokių simbolių, bendravimo ženklų buvo ne vienas: tai ir Pirosmanis, Nikolajus Rerichas, rašytojas Michailas Bulgakovas - vardyti galima būtų ilgai.

Taigi mūsų kartos žmonėms Čiurlionis reiškė daugiau negu vieno menininko - tegu ir didžio - esybė ir jo kūryba. Tai buvo apskritai kūrybinės laisvės, nesusitaikymo su sovietmečio intelektiniais ir dvasiniais varžtais įvaizdis.

Čiurlionis populiarėjo ir per turizmą

Kiekvieną dieną prie M. K. Čiurlionio galerijos Kaune spiesdavosi kelios dešimtys autobusų, kiekviename po 30 turistų. Vienos grupės maldaudavo ekskursijų vadovą jas vesti į “Velnių muziejų”, kaip buvo vadinama Antano Žmuidzinavičiaus memorialinio muziejaus dalis, o kiti galėdavo patekti į M. K. Čiurlionio svajonių simbolių, vizijų ir jausmų pasaulį. Iš tolimiausių Sibiro, Rusijos pramoninių centrų darbininkai ir tarnautojai, beveik visų to meto sąjunginių respublikų gyventojai, atvykę į Lietuvą su profsąjungos kelialapiais, neretai pirmą kartą pasijusdavo patekę į keistų ir nesuprantamų čiurlioniškų vizijų pasaulį, kuris labai skyrėsi ir nuo socialistinio gyvenimo realybės, ir nuo to, ką tuo metu tarybiniame mene toleravo socialistinio realizmo ideologai.

Pirma buvo “Seserys”

Tris mėnesius labai įtemptai kino scenarijų apie M. K. Čiurlionį kūrė Vytautas Žalakevičius. Galop metė. Po daugelio metų jis A. Jančorui prisipažino supratęs, jog Čiurlionis jam liekąs nepasiekiama viršūnė, todėl scenarijaus parašyti neįstengęs. Matyt, ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir V. Žalakevičiaus didelis reiklumas sau. Vėliau buvo parašytas Juozo Glinskio scenarijus “Toliau - begalinė diena”, pagal kurį kino filmą rengėsi statyti Raimondas Vabalas. Bet reikalai pakrypo kita linkme ir pilnametražio dokumentinio filmo apie M. K. Čiurlionį kūrybos ėmėsi Robertas Verba. Jo pavardė kartu su Laimos Pangonytės ir Donato Banionio vardais yra tarp filmo “Seserys” scenarijaus autorių.

Subtilusis mūsų psichologinio dokumentinio kino menininkas R. Verba siekė įsiskverbti į Čiurlionio, menininko ir filosofo, kūrybos, minčių ir jausmų pasaulį. Norėjo sukurti dokumentinį filmą, kuriame veiktų ir aktorius. Jo vizijos, išgyvenimai, žvelgiant į Čiurlionio paveikslus, klausant jo muzikos ir cituojant laiškų ištraukas, žiūrovą turėjo vesti į tą trapų kaip pienės pūkas vaiko rankose menininko pasaulį. Netenka stebėtis, kad šį sumanymą įgyvendinti režisierius Robertas Verba pasitelkė jaunąjį Aloyzą Jančorą, kuris tik ką (1973 m.) buvo baigęs sąjunginį kinematografijos institutą Maskvoje. Abu jau turėjo ir bendro kūrybinio darbo patirtį, kuriant ir dokumentinį filmą “Seserys”. Šis filmas buvo A. Jančoro, kaip operatoriaus, diplominis darbas (scenarijų rašė A. Lileikis ir R. Verba).

Tai filmas apie M. K. Čiurlionio seseris - Valeriją Čiurlionytę-Karužienę ir Jadvygą Čiurlionytę, uolias brolio kūrybos tyrinėtojas ir propaguotojas. Taigi šį dokumentinį filmą po daugelio metų vėl buvo proga išvysti. Laikas - negailestingas teisėjas, bet visa, kas tikra, išlieka. Supasi spalvotas varpas, kiti ne mažiau sudėtingi režisūriniai ir operatoriaus darbo efektai, matyt, turintys žiūrovą priartinti prie Čiurlionio simbolių ir vizijų pasaulio. Bet ne kažin ką naujo pasako. Ir dvi mielos garbingo amžiaus moterys, seserys, regis, kalbančios ne apie pačius reikšmingiausius tokio iškalbingo filmavimo proga dalykus. Kalba apie tai, ką reiškia viena kitai, kas tai yra seseriška meilė. Laukiu kažko svarbaus, esminio apie Čiurlionį - ko dar niekas nėra pasakęs, ką tik seserys žino. Ir jos tai, ko gero, pasako, tegu ir netiesiogiai, netiesmukai. Kalba apie savo atsakomybę, kurią jaučia visą gyvenimą, nešdamos tą šventą kibirkštį, gautą iš brolio kūrybos ir jo visos esybės. Kalba gal net paprastesniais žodžiais, negu kad šie, dabar gulantys į balto popieriaus lapą.

Žinoma, toliau kamera, o kartu žiūrovo dėmesys klajoja po muzikinio Druskininkų rudens renginius - lyg ir patvirtinimas, ką mums visiems reiškia Čiurlionis ir visa ta aplinka, kur jo gyventa, būta, ir kur tebesama. Lygiai tiek, kiek Čiurlionio esama mumyse, kiekviename mūsų.

Paprastos (atrodytų) seserų Čiurlionyčių mintys sąmonėje palieka daug gilesnį pėdsaką, negu visi spalvingi ir gražūs efektai kino juostoje, kurių dar apsčiau šiandien mūsų visame gyvenime. Prisilietimas prie to, kas tikra, verčia skaudžiai pajusti ir daugybę tuštokai prabėgusių dienų ir metų - kiekvieno gyvenime tokių esama.

Sudėtingo paprastumo link

Žodžiu, iš pradinio R. Verbos sumanymo kuriant filmą ne kažin kiek ir liko. Liko tik aktorius Donatas Banionis, kuris lyg ir renka medžiagą apie Čiurlionį - gal būsimam vaidmeniui ar filmui apie menininką. Išlieka daug neapibrėžtumo: gal aktorius tiesiog domisi kitu kūrėju, prie jo asmenybės vienaip ar kitaip prisilytėjusiais žmonėmis, tarsi kadaise sprogusios galaktikos skeveldromis.

Gaila, bet sumanymas įgyvendintas ne iki galo. Didelis aktorius ir didis menininkas - šį intelektinį kūrėjų sąlytį tikriausiai galima buvo paversti kūrybiniu ir dramatišku disputu - apie meną, laiką, gyvenimą. Nesakau - apie tautą ir jos likimą, nes brežnevinės stagnacijos sąlygomis tai būtų visiškai neįmanoma.

Kita vertus, pats kvailiausias užsiėmimas - mokyti kūrėjus ir dėstyti, ko anie nepadarė ar padarė ne taip, kaip reikėtų. Tiems žmonėms šiandien turime būti dėkingi, kad savo jėgas ir talentą panaudojo doram darbui, skyrė nepaprastai svarbiai temai. Šiandien visa tai jau istorija, o kiek ji bus vertinga ir pamokoma, priklausys jau ne nuo šios kūrėjų kartos. Gal ateis laikas, kai dėkingi mūsų vaikaičiai pavadins šias pastangas kūrybiniu žygdarbiu, o gal jose neįžvelgs nieko ypatingo.

Būtų gerai, jei suprastų bent laiko realijas. Užtektų prisiminti kad ir tai, kokio visuotinio nepritekliaus sąlygomis tada gyvenome. Didžiausias deficitas buvo ir kino juosta, tad režisieriui R. Verbai teko būti ne tik kūrėju, bet ir prodiuseriu, organizatoriumi, net ir, atrodytų, visokių smulkmenų “pramušėju”. Ir vis tik su juo dirbti, prisimena A. Jančoras, buvo malonu, nes tai buvo jautrus ir tolerantiškas žmogus, tikras kūrėjas, kuris ir kitame žmoguje vertino talento kibirkštį . Pats į režisūrą atėjęs iš kino operatoriaus veiklos, R. Verba stengėsi laužyti ligi tol įsigalėjusį profesinio kinematografo stereotipą, kad operatorius - tai lyg režisieriaus parankinis, klausantis metro nurodymų, kur statyti kino kamerą, kada ją įjungti ir išjungti. R. Verba siekė, kad operatorius būtų savarankiškas kūrėjas, todėl bendrą darbą su mokytoju A. Jančoras prisimena kaip nuostabiai turiningą savo kūrybinio gyvenimo laikotarpį.

Sąjunginė televizija neparodė

Tačiau sąjunginio kino ekrane šis filmas taip ir nepasirodė, nors ir buvo orientuotas būtent į sąjunginį žiūrovą. Nepadėjo ir rusiškos “priekabos” filmo pradžioje - ištraukos iš Maksimo Gorkio, Romeno Rolano pasisakymų apie M. K. Čiurlionį.

R. Verba tuo metu buvo išvykęs į JAV, o kino filmą į Maskvą vežė L. Pangonytė - kaip buvo įprasta, reikėjo gauti atitinkamos komisijos aukščiausiąjį palaiminimą. Komisija filmą peržiūrėjo, bet nepriėmė. Be paaiškinimų.

L. Pangonytė prisimena, kaip susijaudinusi skambino į Vilnių, Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkui Edmundui Juškiui: ką daryti? Šis pasiūlė apsimesti liaudies pasiuntiniu ir nuėjus į minėtąjį komitetą nekaltu veidu pasiteirauti, kodėl filmas nepriimtas. L. Pangonytė taip ir padarė. Jai buvo paaiškinta, jog filmas labai sudėtingas - apie menininką ir filosofą Čiurlionį, kuris nesąs socialistinio realizmo atstovas. Žodžiu, tarybiniam masiniam žiūrovui būtų per sudėtinga žiūrėti. Matyt, aukštinti Lietuvos menininką to meto tarybiniai ideologai nematė jokio reikalo.

Spėję sustabdyti laiką

Svarbiausia, kad yra filmas - talentingų kūrėjų mėginimas priartinti mums Čiurlionį. Kaip jį patys suprato prieš ketvirtį amžiaus ir kaip to meto sąlygomis įstengė padaryti. Mes gal padarytume geriau, bet kažkodėl nepadarome.

Svarbiausia, kad filmo kūrėjai dar sugebėjo sustabdyti laiką ir pakalbinti tuos, kurių labai greitai nebeliko. Jauniausias buvo V. Moravskis, kurį spėta nufilmuoti, o po 2 mėnesių jis mirė. Jau 89 metai, kai miręs M. K. Čiurlionis. Nebėra R. Verbos, taip pat ir Henriko Krasausko, kuris filme skaitė diktoriaus tekstą. Bet filme visi jie lieka gyvi ir tokie išliks visada.