“Mokslo Lietuvos” pašnekovas – rašytojas Vydas ASTAS, šiemet išleidęs pirmąjį savo romaną “Aklavietė”. Tai jo penktoji knyga. Literatūrinę romano vertę jau iškėlė literatūros kritikai, o mums šiuo atveju įdomu tai, jog autorius – literato kūrybos kelią pasirinkęs dar vienas fizikų atstovas. Šioks toks pokalbio tono familiarumas neišvengiamas, kadangi kalbasi bendrakursiai - abiems teko gliaudyti tuos pačius integralus Vilniaus universitete. Mokytasi dirbti su medžiaginiais dalykais, bet gyvenimas pakreipė kiek kita vaga. Vydą Astą kalbina Gediminas Zemlickas, mėginantis prasibrauti į slėpiningą kūrėjo pasaulį, kuriame gyvenimo patirtis transformuojasi į meninę realybę.

Romanas – tai klausimų kuprinė

Begyvenant prisikaupia tų “akmenų”: savo ir kitų gyvenimo įvykiai, įvairiausios mįslingos ir tragiškos istorijos. Kas dieną juos krauna ant tavęs laikraščiai, radijas, televizija. Kartais trenkte trenkia, pribloškia, prie žemės primygia. Bent kartą per dieną esi priverstas savęs paklausti: kas darosi? O iš to išsirutulioja kiti klausimai: kodėl šitaip darosi, iš kur tai atsiranda, kiek čia lemia aplinkybės ir kiek pats žmogus. Pradeda kažkas virti galvoje, kol pamažu sutirštėja, išsikristalizuoja į tam tikrą fabulą, siužetą – į kelią, kurį turi praeiti kartu su savo herojais, gal tada kas nors paaiškės. Gal. Bet nebūtinai.

Taigi romano rašymas ir buvo išėjimas į žygį, į kelionę su sunkia kuprine. Tolydžio ji lengvėjo, kol beveik visai ištuštėjo. Kai kas liko ateičiai.

Man rūpėjo išsiaiškinti tam tikrus dalykus, atsakyti į kai kuriuos klausimus pirmiausia sau pačiam, o po to gal ir būsimam skaitytojui. Labiausiai domino žmonių tarpusavio santykiai, meilės ir neapykantos dipolis – šie dalykai painiausi.

Pasakęs žodį “dipolis”, jau išsiduodi esąs fizikas, bent jau turįs fiziko kvalifikaciją. Tačiau apie fiziką bus proga paklausti vėliau. Sakai, jog Tave jaudina meilės ir neapykantos, apskritai žmonių santykių tema. Ko gero, nuo antikos literatūros laikų tai nuolatinės temos, kurios jaudino ir tebejaudina rašytojus. Tikiuosi, ir skaitytojus, antraip ar būtų kas skaito. Amžina žmogiškųjų santykių neišrišama pynė, įvairiausių prieštaravimų, taip pat ir minėtojo dipolio reiškimasis.

Taip, vis ta pati meilė ir ta pati neapykanta, tačiau reiškiasi skirtinguose žmonėse ir skirtingomis aplinkybėmis.

Kiekviena epocha turi savų problemų kamuolį. Kiekvienoj skirtinga pasaulio ir žmogaus savivoka, kitoks pats žmogus. Rutuliojasi literatūros kalba, meninės priemonės, žanrai, stilius. Antikos laikais nerašė romanų, o šiais ne dažnai stato antikines tragedijas arba, jei stato, taip perdirba, kad jų kūrėjai tik žioptelėtų.

Gal todėl literatūra tebekuriama. Neslopsta skaitytojo poreikis suvokti save, kitus žmones, laikmetį, o rašytojo – visa tai išreikšti.

Ar pats tikrai galvoji, kad meilė ir neapykanta išlieka ta pati, tik pasireiškia skirtingose epochose?

Lygiai taip pat galėčiau paklausti, ar duona, kurią valgome, yra kitokia nei valgė mūsų protėviai? Ir kitokia, ir ta pati. Skirtingos šeimininkės iškepa kitokią duoną. Panašiai ir žmonių jausmai. Jeigu juos pavyktų kokiu nors būdu matuoti laboratorijoje, tikriausiai be vienodų pagrindinių tonų aptiktume ir skirtingiausias harmonikas.

Tačiau žmonės gyvena ir tiek – myli, neapkenčia. Dažniausiai nė galvos nesuka dėl būties klausimų. Bet Tu sakai, kad ramybės nejauti, kol tavęs jaudinančių klausimų akmens nuo pečių nenusiriti. Matyt, tuo ir skiriasi rašantis žmogus nuo daugelio kitų, dirbančių gal net ir naudingesnius darbus. Tačiau įtariu, jog “rašančiu žmogumi” tampama gerokai anksčiau, negu į rankas paimamas šratinukas, o senovėje gal būdavo žąsies plunksna… Įtariu, jog “rašantis žmogus” – tai tam tikros dvasinės sandaros ir gyvenimo patirties ypatinga dermė.

Savo romane mėginu atsakyti į klausimus, kurie nedavė ramybės. Bet kodėl tie klausimai man kilo, iš kur, iš kokių ūkų jie atplaukė, kas žino. Spėju, kad rašytojas – tai ta ypata, kuri dažnokai gali “pasididžiuoti” kiauru skrandžiu, kiaura gerkle ir kiaura galva, į kurią pro skylę viskas krenta. Suprantama, jis dar turi ypatingus plaučius, į kuriuos daugiau įkvepia negu iškvepia.

Žvaigždės danguje ar pinigai kišenėje

Romano herojai pakliuvo į aklavietę ir blaškėsi ieškodami išeities. Jie galėjo ją rasti, bet tai būtų buvęs visai kitas romanas.

Bet ar mėgino rasti? Susidaro įspūdis, kad jie būtent iš anksto pasmerkti. Nematau siekio pakeisti aplinkybes. Vietoj to herojai mėgina nuolat prisiderinti prie aplinkybių. Gal tik Ona Ramelienė gyvena savo gyvenimą, bet ir ją tas gyvenimas supančioja. Galiu sutikti, kad kiekviename iš mūsų kartos žmonių yra dalelė Arūno Ramelio. Jis įgijo reikiamą išsilavinimą, pasiryžęs dirbti mokslinės kūrybos bare, bet eina į vieną kompromisą po kito – siekia pirmiausia materialinės gerovės, paklūsta aplinkybėms, o aukštesnius siekius vis atidėlioja.

Yra aplinkybių, kurių nepakeisi, pavyzdžiui, santvarkos, valdžios arba net buto (prisiminkime sovietinius laikus). Ir tos aplinkybės kai kada užspiečia į kampą.

Vienas pagrindinių romano herojų – Arūnas Ramelis yra fizikas astronomas. Kuri kita profesija leidžia tiek laiko žvelgti į žvaigždes, į Visatą, svajoti, lyginti, gretinti didelius ir mažus dalykus, o paskui apgręžti teleskopą ir nukreipti į žemę, žmones, jų “mažas” problemas. Teleskopas žiūrinčiajam (ir mąstančiajam) suteikia beveik antgamtinių galių. Senovėje žyniai kartu būdavo ir astronomai. Ir dabar astronomai arčiausiai dievų, gal arčiau negu poetai, filosofai ar kunigai. Turiu galvoje jų mąstymo galią operuoti nežemiškais laiko ir erdvės masteliais. Kaip bežiūrėsi, nekasdieniška profesija.

Taigi sekdamas savo tėvu profesoriumi herojus buvo pasiryžęs, kiek leis jėgos, aukotis mokslo labui. Dirbo observatorijoje, studijavo aspirantūroje. Vedė gražią, aistringą, žemišką moterį. Gimė sūnus. O kokie buvo aspiranto grašiai? Teko apsispręsti: užsiimti mokslu ar pragmatiškesne veikla, kitaip tariant, ar žvaigždės danguj, ar pinigai kišenėj. Labai nenoriai, skaudančia širdimi, bet Arūnas pasirinko pinigus. Tik dvasia jo vis dar liko kaip žvaigždžių skaičiuotojo. Iš to – jo tragiškumas. Jis suvokia, kad smunka, smunka ir jam dėl to skaudu.

Žmogus, visada paklūstantis aplinkybėms, pasmerktas pralaimėti ir prarandamas ne tik kaip kūrėjas, bet galų gale ir kaip asmenybė. Kitaip negu vyras, Loreta Ramelienė pati kuria vis naujas aplinkybes ir skatina kitus prie jų derintis. Bet tai nuveda į dar didesnį nuopuolį, net nusikaltimą.

Tai ir yra išeities ieškojimas: tiek autoriaus, tiek romano herojų. Loreta pamėgina žengti drastišką žingsnį, kuris, jai atrodė, turi išspręsti visas problemas. Jeigu motina – nesantaikos šaltinis, trukdė jų šeimos laimei, tai jį pašalinus problemos turėtų lyg ir nelikti. Bet išeina priešingai: laimė ne tik neateina, bet viskas dar labiau susijaukia.

Jei Dievo nėra, ar viskas leista?

Abstrakčiai svarstant, gal ir aišku. Visa bėda, kad fizikos ar matematikos formulės ne visiems gyvenimo atvejams tinka. Žmogus, kuris veikia, gyvena, myli ar neapkenčia, vargu ar kliaujasi formulėmis. Kaip sunku nustatyti, kas yra agresorius, kas pirmas pradėjo! Abi pusės mano, kad jos tik ginasi. Ir liejasi kraujas. Koks teismelis nustatys, kas kaltas, kai viskas taip susimaišo, susisuka. Aš negalėčiau lengvai pasmerkti nė vieno personažo. Kiekvieną galima pateisinti ir išteisinti. Nėra čia tyrųjų ir kaltųjų. Yra tik nelaimingieji, klystantys, pasimetę. Kas nori, tesmerkia. Smerkdamas nelabai ką apie žmogų suprasi.

Dešimt Dievo įsakymų yra universaliausia moralės formulė, kurioje išreikšta žmonijos (bent jau krikščioniškas vertybes išpažįstančios) patirtis. Pažeidęs vieną tos formulės narį, kitaip tariant, įpuolęs į nuodėmę, kartu pažeidi ir žmogiškojo bendrabūvio tam tikrus dėsnius. Apie pasekmes nemąstome, bet ar mūsų gyvenimo nesėkmės nėra mūsų pačių pažeidimų, nuolatinio moralės ir kitų bendražmogiškų reikalavimų nepaisymo padariniai?

Tie dėsniai teisingi, tačiau žmogaus gyvenimas – individualus ir pagal jokius dėsnius nepaaiškinamas. Gyvendamas, veikdamas žmogus daug tų dėsnių pamiršta, apie juos negalvoja, kol savo kailiu jų nepatiria. Lengva tiems, kurie juos suvokia ir sugeba taikyti. Bet kiek tokių yra?

Arūnas mąsto: “Žmogus pats susikuria taisykles: tai galima, o to ne; tai dora, o tai ne. Jis laikosi jų ir reikalauja, kad kiti laikytųsi. Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Kai kam viskas aišku: štai taisyklės, jos neginčijamos; jei nesilaikysiu jų, žmonės, valdžia ar Dievas nubaus; be to, aš turiu idealą (Viešpatį, šventąjį, vadą), noriu būti panašus į jį. Tačiau tie, kurie patys prisiėmė atsakomybę už savo gyvenimą, negali nesvarstydami priimti kažkieno sugalvotų ir prievarta primetamų moralinių normų. Jie turi jas protu suvokti. Jie turi pasverti kiekvieną iš taisyklių ir tarti sau: taip, šita taisyklė teisinga, aš ją priimu, aš jos laikysiuos”.

Bijau, kad daugeliui tie dėsniai nuo mažens ir nelabai įdiegiami. Vartotojiška aplinka naikina dvasingumo žmoguje apraiškas. Vadinamoje tarybinio gyvenimo tikrovėje krikščioniškosios vertybės buvo pervardijamos į “socialistinių santykių tarp žmonių” vertybes, mėginta diegti “moralinį komunizmo statytojo kodeksą” ir pan. Deja, oficialiosios ideologijos brukamos moralinės vertybės, aišku, sudygsniuotos raudonais siūlais netapo “homo sovieticus” dvasios būtinybe. Ideologiniais skersvėjais išpusčius krikščioniškas vertybes, naujas pasėlis davė ne itin kokį moralės ir dvasinės statybos derlių.

Iš tikrųjų jaunoji romano žmonių karta – tai žmonės be Dievo, priėmę savo laikmečio gyvenimo principus. Tikslas jiems pateisina priemones.

Bet tai nereiškia, kad jie neturi sąžinės. Sąžinė, sako Arūnas, jos neapgausi, nuo jos teismo nepasislėpsi, jos nuosprendžio neapskųsi. Iš esmės būtent sąžinės konfliktas ir atveda jį prie tragiškos baigties. O Loreta baisaus sukrėtimo akimirką šaukiasi Dievo ir jo bausmės, nes taip jai būtų lengviau. Bet ji žino, kad Dievas tylės ir ji pati turės save pasmerkti, pati nuteisti ir pati sau būti budeliu. O, kaip tai sunku.

Romanas – tai klausimų kėlimas

Gyvendami normaliame pasaulyje mes juk ir su nusikaltėliais susiduriame gal tik dienraščių puslapiuose. Tačiau tas kitas pasaulis egzistuoja, ten visos žmogiškumo ribos peržengiamos. Skirtingai nuo lengvo turinio prozos, jei noriu “už gerklės” pačiupti svarbią problemą, tenka veikėjus vesti į kraštutines situacijas. Beje, gyvenime tos ribinės ir kraštutinės situacijos nutinka nuolat, tik mums gal atrodo, jog jos toli, mūsų neliečia. Kraštutinėje situacijoje žmogų patogiausia tyrinėti: ką jis jaučia, išgyvena, kaip jis ligi to lemtingo žingsnio ar poelgio prieina, gal ir nusirita. Romanas juk nėra atsakymai į klausimus, bet tik klausimų kėlimas.

Kitaip tariant, romanas – tai tam tikra visuomenės būvio ar būsenos diagnozė, bet recepto rašytojas neišrašinėja?

Iš tiesų tai ne rašytojo uždavinys. Kaip ir mokslininkas, rašytojas tiria problemas. Jeigu biologas tiria gyvūnėlius, o chemikas – molekulių sąveikas, tai rašytojas paleidžia herojus su tam tikromis biografijomis į sceną, kur sustatytos atitinkamos dekoracijos, ir jie ten malasi, stumdosi, kovoja. Jeigu reikia, dar pakurstai ugnį, įmeti žiupsnį kitą prieskonių ar pipirų. Ir žiūri – ką tie tavo herojai jaučia, kaip elgsis. Jie patys veikia, uždavus pradinį postūmį, jų nereikia nė reguliuoti.

Būtent tai ir teikia skaitytojui sukrėtimų ir kartu pažadina jo norą mąstyti, lyginti su savo gyvenimu ir rasti atsakymus į rūpimus klausimus.

Nesu filosofas, todėl rūpi konkrečios istorijos

Nesiekiu tik papasakoti kokią nors gyvenimišką istoriją. Istorijų yra tiek daug, kiek žmonių. Beje, ir knygų, jas porinančių, devynios galybės. Tačiau yra ir kitokių, jų nedaug, tai Knygos, iškylančios kaip kalnų viršūnės lygumoje. Jos netinka maloniam atsipalaidavimui. Jos ne kiekvienam, gal tik išrinktiesiems. Kai kurios stovi jau šimtmečius ir dar ilgai stovės.

Sakysim, Dostojevskio “Broliai Karamazovai”. Galima šį veikalą perskaityti kaip gyvenimišką istoriją ar detektyvą. Bet taip žiūrint, joje išsikristalizavo milijonų istorijos. Ir tų panašių į ją milijonų galima daugiau neberašyti ir nebeskaityti. Joje viskas, viskas.

Taigi prieš ryžtantis pakelti plunksną, dera ilgokai pasvarstyti, ar verta, ar bepridėsi ką prie to, kas jau žmonijos sukrauta. O jei pasiryžai pakelti, kaip sakoma, be garbės nenuleisk.

Kai kurie mano atmintyje gyvenantys žmonės ar įvykiai prašyte prašosi analizuojami, “peržaidžiami” iš naujo. Kartais išgirstu kokios nors gyvenimiškos istorijos tik pabaigą – užmušė, nusižudė, paliko žmoną, vaikus. O kodėl? Štai ir įsmigo širdin rakštis, maudžia, kamuoja. Štai ir taukšt kakton ta problema, neduoda ramybės, ją tyrinėk. Tyrinėjimo metodas paprastas – leisti personažams veikti. Aš sakau personažams, nes ant balto popieriaus lapo nužengia būtent jie – nežinia iš kur atėję, ir pradeda gyventi. Gyvenu su jais, kankinuosi, mirštu su jais. Toks tai skirtumas nuo mokslinio tyrinėjimo.

Žinodamas galutinį rezultatą bandai ieškoti pradinių sąlygų?

Gali pasikeisti ir baigtinis rezultatas, jei neišlaikysi vairo. Juk tenka paklaidžioti be tako takelio. Ta pati pradžia, tos pačios pradinės, kaip sakome, sąlygos, o toliau – daugybė trajektorijų, kelių į tikslą. Aš juk nežinau, ką mano personažai iškrės po akimirkos. Verda jų jausmai, kunkuliuoja aistros, traška smegenys. Jų poelgiams – galybė laisvės laipsnių. Be to, jie susiduria tarpusavyje ir perkeičia trajektorijas. Jie gimsta, formuojasi berašant. Taigi pabaigą sunku tiksliai nuspėti, visko gali būti. Ko gero, svarbiausia yra ne baigmė, o pats procesas, vyksmas. Įdomiausia yra dalyvauti jame, pačiam viską išgyventi, pajausti.

Kai tą patį klausimą “kodėl” užduoda fizikas, filosofas ir rašytojas, jie klausia ne to paties.

Bet man įdomiausia – pats klausimo kilimas: kodėl taip, o ne kitaip atsitinka, kodėl anyta ir marti nuolat kovoja? Kodėl gyvenimas toks, o ne kitoks? Bet man klausimai kyla tik tada, kai susikaupia daug gyvenimo pavyzdžių. Aš ne filosofas, man reikia konkrečių istorijų, konkrečių aplinkybių ir konkrečių žmonių.