Habil. dr. Bronislovas Kaulakys

Eureka! ES ekspertų rekomendacijos

1 pav. Lietuvos mokslinių tyrimų (R&D) finansavimas ir ateities augimo siekiai (PHARE SEIL ekspertų rekomendacijos)

Lentelė. Lietuvos mokslinių tyrimų (R&D) finansavimas ir jo ateities plėtra (PHARE SEIL ekspertų duomenys)

Ekspertai Lietuvai rekomenduoja iki 2015 m. pasiekti, kad mokslinių tyrimų finansavimas prilygtų OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, vienijančios ne tik išvystytos ekonomikos šalis, bet ir Meksiką, Turkiją, Naująją Zelandiją, kitas šalis) valstybių 1995 m. buvusio finansavimo moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai vidurkiui – 2,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Rekomendacijos orientuotos į suformuluotą tikslą: Lietuva iki 2015 m. turėtų tapti atsilikusia pagal šį rodiklį nuo civilizuoto pasaulio tik (!) 20-čia metų. Kad būtų pasiektos bent jau TOKIOS aukštumos, rekomenduojama gerokai padidinti valstybinį mokslinių tyrimų finansavimą: 2001 m. 55 proc., 2002 m. 34 proc., o įstojus į ES 2005 m. 27 proc. ir 2006 m. dar 39 procentais.

Tiktai įgyvendinant ekspertų rekomenduojamą mokslinės pažangos strategiją ir per artimiausius 6 metus valstybinį finansavimą padidinus 4,5 karto, tikėtina, kad, sustiprėjus moderniai gamybai bei verslui, dar po 6 metų (apie 2012-2015 m.) privatus tyrimų finansavimas pradės viršyti valstybinį. Ir pagal pilną santykinį (BVP procentais) mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros finansavimą Lietuva apie 2015 m. priartės prie 1995 m. OECD šalių vidurkio. Akivaizdu, kad tęsiantis pastarųjų metų mokslo tvarkymo ir optimizavimo politikai mes ir po 100 metų nepasiektume net 1995 m. Europos lygio. Ypač jeigu bus įgyvendinti planai likviduoti arba radikaliai sumažinti valstybinį mokslo sektorių įstatymiškai uždraudžiant valstybinius mokslo institutus.

Taigi jau 2001 m. turėtų žymiai (vidutiniškai apie 50 proc.) pagerėti mokslinių tyrimų finansavimas universitetuose ir mokslo institutuose, po 10 metų pertraukos prasidėti investicijos į mokslą. Tai pristabdys riedėjimą į bedugnę, mokslininkų amžiaus proporcijų, tyrimų, žinių ir studijų kokybinį blogėjimą. Aišku, kad taip atsitiks tik tuo atveju, jeigu prisiėmusieji atsakomybę už Lietuvos mokslą, taip pat ir už šalies ateitį (juk “Lietuva be mokslo – Lietuva be ateities”) valdininkai, politikai, jų patarėjai ir ekspertai įvykdys savo priedermę Valstybei, pasinaudos nuostabiai palankiomis ES ekspertų rekomendacijomis ir “atkovos” mokslui priklausančią valstybės biudžeto ir investicinių lėšų dalį.

Tendencijos tikrovėje

2 pav. Mokslinių tyrimų finansavimo įvairiose šalyse tendencijos BVP proc.

Analizės rodo, kad moksliniai tyrimai turi esminę įtaką šalies raidai tik tada, jeigu jiems valstybėje skiriama ne mažiau kaip 1 procentas BVP. Tai pabrėžiama ir 1999 m. UNESCO dokumentuose. Lietuva, moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skirdama tik apie 0,5 proc. BVP, pagal šį rodiklį, atspindintį šalies moderniškumą ir perspektyvumą, yra viena iš paskutiniųjų tarp valstybių, pretenduojančiųjų į ES: daugiau kaip 3 kartus atsilieka nuo Slovėnijos, apie 2 kartus – nuo Čekijos ir Slovakijos, eina po Lenkijos, Vengrijos, Estijos ir netgi Rumunijos bei Bulgarijos. Pagal ekspertų rekomendacijas Lietuva 1 procento BVP tyrimų apimtis turėtų pasiekti 2003 m.

Lietuvos ekonomika yra silpna, nestabili, patiria didelių sunkumų, niekaip nepajėgia įveikti krizės ir todėl, kad ji remiasi primityviais verslais, žemės ūkiu ir atsilikusiomis technologijomis. Nesiorientuojama į modernias technologijas, intelektinio potencialo didinimą ir jo efektyvų panaudojimą. Juk šiuo metu moderniomis technologijomis besiremiantis verslas kartais duoda dešimtis ir šimtus kartų didesnius pelnus negu tradiciniai verslai ir gamyba. Pasaulyje vis didėja diferenciacija tarp turtingų ir vargšų. Tik modernios valstybės yra turtingos, stabilios politiškai ir ekonomiškai. Deklaracijos apie galimybę su dabartinėmis Lietuvos mokslo disponuojamomis lėšomis efektyviai vykdyti aukšto lygio mokslinius tyrimus, darančius pakankamą įtaką šalies raidai ir studijoms, yra tik žalingas valstybei populizmas, kitų ir savęs apgaudinėjimas.

Išvystytos ekonomikos šalių biudžetinis mokslinių tyrimų finansavimas, kuris sudaro materialų pagrindą aukštos kvalifikacijos specialistų rengimui, studijoms, tinkamos kvalifikacijos profesūros palaikymui bei šalies intelektinio potencialo atnaujinimui, viršija 0,6 proc. BVP (Švedijos - 1, Suomijos - 0,9 ir dar planuojama jį didinti, Slovėnijos - 0,8 proc. BVP). Lietuvoje - mažiau kaip 0,4 proc. BVP. Slovėnija (su kuria Lietuva kartu eina į ES ir NATO) biudžetinį mokslinių tyrimų finansavimą 2003 m. žada padidinti iki 1,2 proc. BVP. Tuo tarpu visų 29 Lietuvos valstybinių mokslo institutų biudžetinis finansavimas tesudaro apie 0,15 procento BVP arba apie penktadalį to, ką valstybė iš biudžeto ir valstybinių fondų turėtų skirti moksliniams tyrimams. Taigi valstybinio mokslinių tyrimų sektoriaus valstybė (kaip ir privatus sektorius) paklaidų ribose beveik nefinansuoja kaip ir universitetinio mokslo. (Priminsime, kad daugelyje šalių moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skiriama nuo 1 iki 3,6 proc. BVP arba nuo 200 iki 700 JAV dol. gyventojui; ES vidurkis - 1,84 proc. BVP (350 JAV dol./gyv.), pasaulio vidurkis - 1,4 proc. BVP (90 JAV dol./gyv.), o Lietuvoje – tik 0,5 proc. BVP , t.y. apie 15 JAV dol./gyv.).

Daugelyje valstybių vien biudžetiniam fundamentinių tyrimų (mokslo bazės) finansavimui skiriama apie 0,5-0,8 procento BVP ir pastaraisiais metais šis finansavimas sparčiai auga. Tai sudaro pagrindą dėstytojų, studentų ir doktorantų moksliniam darbui, naujausių pasaulio mokslo pasiekimų įsisavinimui. Rusija 2000 m. mokslo biudžetą padidino 40 proc., Indija didina 30 proc. ir iki 2005 m. planuoja pasiekti 2 BVP proc. (!) tyrimų finansavimą, D.Britanija planuoja per 3 metus biudžetinį mokslo finansavimą padidinti 39 proc., JAV 2001 m. Nacionalinio mokslo fondo (NSF) biudžetą didina 17 proc.

O Lietuvoje fundamentiniams moksliniams tyrimams kasmet skiriama vis mažiau. 2000 m. tik apie 0,2 proc. BVP, t.y. apie 3-4 kartus mažiau nei turėtume skirti jau artimiausiais metais. Užuot pasekus progresuojančių šalių pavyzdžiu, priešingai, bandoma įrodyti, kad iš sovietinių laikų likęs ir per pastarąjį dešimtmetį smarkiai susitraukęs bei pasenęs mokslo potencialas Lietuvai yra “per didelis” ir jį būtina “optimizuoti”. Kai tuo tarpu netgi sparčiai augantis Vakarų šalių intelektinis potencialas nebesugeba tenkinti laikmečio reikalavimų. (Kaip pavyzdį galima priminti kompiuterių specialistų, informatikų, fizikų stoką Vokietijoje, JAV ir kitose šalyse). O Lietuvoje “proto vis dar per daug”! Tokia “politika” niekaip nesiderina nei su ES rekomendacijomis, nei su deklaruojamu ėjimu į ES ir NATO.

Mokslui skiriama BVP dalis priklauso ne nuo šalies turtingumo, bet nuo jos orientacijos: į modernios vakarietiškos ar į mafijų klanų valdomos visuomenės kūrimą. Pvz., Indijos nacionalinis produktas vienam gyventojui beveik 10 kartų mažesnis negu Lietuvos, bet moksliniams tyrimams ji skiria didesnę už Lietuvą BVP dalį. O turtingos valstybės - Arabų šalys, kurių nacionalinis produktas gyventojui apie 10 kartų didesnis už Lietuvos, mokslui skiria mažiausią pasaulyje BVP dalį. Mokslas yra didžiausias korupcijos, organizuoto nusikalstamumo ir biurokratizmo priešas, būtina stabilios demokratijos užtikrinimo sąlyga. Todėl ne visose šalyse jis yra pageidautinas.

Analizuojant pastarųjų metų “taupymo mokslo sąskaita” politiką susidaro įspūdis, kad Lietuvoje vykdomas dar vienas socialinis eksperimentas – XXI amžiuje Europos centre kuriama afrikietiška valstybė be mokslo. Neinvestuojant į mokslinius tyrimus valstybinis mokslo sektorius baigia išsemti iš sovietinių laikų likusius rezervus ir tolydžio sensta, universitetai tampa beveik vien studijų institucijomis – technikumais, o technikumai pavadinami aukštosiomis mokyklomis ir kuriamas aukštasis mokslas be mokslo. Lietuvoje plėtojama tik prekyba, primityvūs verslai, žemės ūkis, dar – naftos biznis. Tačiau toks eksperimentas tikrai nebus sėkmingas: Lietuvoje klimatas nėra toks palankus žemės ūkiui kaip Naujojoje Zelandijoje, neauga bananai, neturime ir neišsenkančių naftos rezervų. Tai akivaizdžiai rodo ir šių dienų realybė. Rezultatyvi būtų tik orientacija į intelektinio potencialo stiprinimą, visuomenės kokybės gerinimą, mokslo ir modernių technologijų plėtrą.

Belieka viltis, kad atsakingi už mokslą Lietuvos valdininkai, politikai ir jų patarėjai atsižvelgs į ES ekspertų rekomendacijas ir savo pastangų vektorių pakreips 180 laipsnių kampu – nuo šalies mokslinio potencialo “optimizavimo” į rūpinimąsi jo tinkamu finansavimu ir plėtra. Baisiausia, kad, “užsižaidus” su “struktūrinėmis reformomis”, “besiblusinėjant” teisės aktų ir metodikų projektuose, nebūtų pražiopsotas “dramblys” – materialus mokslo pagrindas, kuris būtinas keliaujant į Europą. Pradžioje būtina atkurti bent jau 1998 m. bazinį biudžetinį mokslo institutų finansavimą subsidijų pavidalu (0,2 proc. BVP), apie 0,2 proc. BVP tiesiogiai skirti moksliniams tyrimams aukštosiose mokyklose ir apie 0,2 proc. BVP – programoms ir konkursams finansuoti bei bendrosioms mokslo ir studijų reikmėms.

Gana balansuoti tarp Azijos ir Afrikos. Pirmyn į Europą! Per 10 metų mes pakankamai vaizdžiai pademonstravome savo “sugebėjimus” valdydami finansus, ekonomiką, valstybinį ūkio sektorių. Atėjo laikas atsižvelgti į ES ekspertų rekomendacijas.