Būtų gaila, jei tarp daugybės mokslo bendruomenės renginių pro akis praslystų kai kurie gal ir savaip unikalūs. Vasarą vykusią Baltijos šalių organinės sintezės konferenciją BOS-2000, matyt, ir galėtume pavadinti išskirtiniu reiškiniu. Mat ji organizuota pagal mokslo pasaulyje gal ir keistoką principą – į Vilnių sukviečiami iš Baltijos valstybių kilę ir po pasaulį išsibarstę žymiausi organinės sintezės atstovai, taip pat ir kitų šalių pagarsėję šios srities mokslininkai. Pateikiame dviejų tos konferencijos dalyvių, žymių organinės sintezės atstovų šveicaro prof. Alberto Eschenmoserio (dabar dirba Kalifornijoje, JAV) ir japono prof. Ryoji Noyori iš Nagojos universiteto kai kuriuos įspūdžius bei mintis. Pasak žinovų, nebūtų nieko stebėtino, jeigu vieną dieną mus pasiektų žinia, jog kuriam nors iš jų paskirta, na, kad ir Nobelio premija. Bent jau taip tvirtina kai kurie Kanados ir Lietuvos organinės sintezės srityje dirbantys mokslininkai. Šios publikacijos nebūtų, jeigu ne prof. Algirdas Viktoras Sniečkus iš Kingstono universiteto Kanadoje ir Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto prof. Eugenijus Butkus – abu jie padarė viską, kad garbiųjų svečių dienotvarkėje atsirastų bent mažytė properša pabendrauti su laikraščio atstovu. Tam skirta buvo kavos pertraukos tarp konferencijos posėdžių dalis. Taigi garbiesiems svečiams neteko išgerti kavos, užtat jie įgijo galimybę bent netiesiogiai per laikraštį pabendrauti su “Mokslo Lietuvos” skaitytojais. Taip pat priminsime, jog būtent prof. A. V. Sniečkaus rūpesčių dėka Vilniuje ir galėjo įvykti tokio aukšto tarptautinio lygio renginys, kaip konferencija BOS-2000. Esame rašę, kad už nuopelnus mokslui organinės sintezės srityje, už nuolatinę įvairaus pobūdžio paramą mūsų šalies chemikams, ypač jauniesiems, prof. A. V. Sniečkus 1999 m. buvo išrinktas Lietuvos MA užsienio nariu.

Lietuva atrodė tolima ir nepasiekiama

R. Noyori. Apie Lietuvą ir šį regioną aš neturėjau beveik jokios informacijos. Kita vertus, turiu daug Baltijos regione gimusių draugų bei pažįstamų, kurie ir chemikų pasaulyje gerai žinomi.

A. Eschenmoseris. Gyvenu Šveicarijoje ir visą gyvenimą man atrodė, jog ta Lietuva tokia tolima. Dar prieš dešimtmetį mūsų kartos atstovai manė, kad Lietuva – nepasiekiama šalis. Todėl labai apsidžiaugiau, kad būdamas jau tokio garbingo amžiaus galėsiu čionai atvykti. Ačiū už kvietimą.

ML. Ką spėjote pamatyti Lietuvoje, kokie pirmieji įspūdžiai?

A. Eschenmoseris. Aš dar nedaug spėjau pamatyti, išskyrus nebent pranešimų plakatus. Be to, buvau prof. E. Butkaus paskaitoje. Man susidarė įspūdis, jog, kalbant apie organinę chemiją, Lietuvoje, kaip ir Suomijoje, rimtai dirbama gamtinių, daugiausia terpenoidų tipo, junginių sintezės ir tyrimo srityje. Be to, atrodo, jog čia esama tradicijos tyrinėti karbociklines sistemas. Tai gamtinių junginių chemijos sritis, kuri organinės chemijos mokslui teikia puikiausių modelių. Tai būtų vienas iš argumentų, gal net pagrindimas, kodėl ši chemijos sritis ir toliau klesti valstybėse, kurios nepatyrė tokio industrinio spaudimo kaip, tarkime, JAV ar Vakarų Europa. Interpretuodamas pasakysiu, kad tai buvo būdas plėtoti chemijos mokslą, ir būtent šitaip čia buvo daroma.

ML. Pasaulio chemikai nuolat susitinka konferencijose, ir nors yra iš skirtingų šalių, jie sudaro tarsi savotišką diasporą, tam tikrą bendraminčių grupę, Gerbiamasis prof. R. Noyori, įdomu sužinoti, ar jau spėjote pajusti, kad čia Lietuva? O gal visur tarp chemikų jaučiatės taip lyg niekur nebūtute išvykęs?

R. Noyori. Ši konferencija yra tarptautinė, tad nedaug kuo skiriasi nuo kitų panašių renginių. Chemija yra nepaprastai svarbi sritis, be kurios žmonija ateityje neįstengs gyventi. Todėl kiekviena šalis ir kiekviena tauta turi prisidėti prie mokslo pažangos. Chemikai, kilę iš Baltijos šalių, įneša svarų indėlį plėtojant chemijos mokslą. Be tokių žmonių chemikų visuomenė paprasčiausiai negalėtų egzistuoti. Galimas dalykas, ir jūsų krašto potencialas prisidės generuojant naujas chemijos mokslo idėjas. Esu tikras, kad ypač jaunoji karta į tą veiklą dar įneš savo svarų indėlį. Svarbiausias mūsų tikslas – skatinti jaunąją kartą.

V. Sniečkus. Galima pridurti, kad prof. E. Butkaus studentai taip ir daro: išvyksta į kitus kraštus, parengia gerą mokslinį darbą ir grįžta, stimuliuoja savo aplinką.

ML. Tik ar grįžta?

V. Sniečkus. Ligi šiol negrįždavo – bet manau, kad ateityje grįš.

Kuo ši konferencija išskirtinė

Pagrindinė organinės sintezės problema

A. Eschenmoseris. Problema ta pati, kaip ir visais laikais: organinė chemija yra naujų metodų atradimų ir išplėtojimų kelyje. Būtent visa tai mokslui ir padės pasiekti tokį lygį, kad pavyks gauti bet kokią mokslą, ūkį ar visuomenę dominančią struktūrą.

R. Noyori. Kita vertus, šiandien organinės sintezės efektyvumas dar nėra pakankamas. Kitaip sakant, nedaug cheminių junginių gali būti sintetinami pakankamai efektyviai. Todėl mums reikia naujų metodų, kurie padėtų sintetinti įvairius junginius.

Svarbu keisti požiūrį į pasaulį

R. Noyori. Manau, jog tiek gamtiniai, tiek cheminės sintezės būdu gauti junginiai žmonijai yra vienodai svarbūs.

A. Eschenmoseris. Aš nemanau, jog kuriame sintetinį pasaulį, kadangi mes patys esame gamtos dalis. Ir visa, ką sukuriame, taip pat juk yra gamtos dalis. Dar daugiau: gyvoji gamta tam tikra prasme ribota. Mums svarbu pakeisti požiūrį į pasaulį. Ką mes vadiname gamta? Jei laikomės tradicinio gamtos supratimo, tai prieiname tam tikrą ribą. Noriu pasakyti, kad gamtos suvokimą galima praplėsti. Visa, kas sukuriama žmogaus proto ir širdies, yra neabejotinai natūralu, ir tai gamtos dalis. Taigi reikėtų gamtos sąvoką praplėsti ir nebūti konservatyviems ar ribotiems, skirstant pasaulį į tą, kuris visada buvo, ir tą, kurį mes sukuriame. Gamta per tūkstantmečius neabejotinai kito, o kitą amžių kis dar labiau, nes juk ir biologija vystosi.

R. Noyori. O aš savo ruožtu paklausčiau: kas tai yra – dirbtinis?

A. Eschenmoseris. Dirbtinis, vadinasi, sukurtas žmogaus, o ne savaimingai gamtos. Mes esame sąmoninga gamtos dalis. Tada reikia paklausti: kaip gamta išsivystė tiek, kad atsirado sąmoningos būtybės. Viena iš idėjų ir yra ta, kad sąmoningumas buvo tikslingas vystymasis, t. y. gamtos praplėtimas. Tai gana diskutuotina, bet aš negalvoju technokratiškai, o žvelgiu į šią problemą iš humanistinių pozicijų. Reikia stengtis praplėsti pažinimo ir gamtos ribas. Aš teigiu, kad dirbtiniai daiktai yra natūralūs žmogaus, kaip gamtos būtybės, kūriniai, todėl ir patys yra gamtos dalis.

ML. Tikriausiai sutiksite, kad kompiuterinės ir kitos šiuolaikinės technologijos, informatika kuria virtualų pasaulį. Tad gal savąją virtualią realybę kuria ir chemikai? Narkotikus gal taip pat galima nagrinėti kaip tam tikro virtualaus pasaulio dalyką?

A. Eschenmoseris. Daugybė žmonių pasaulyje kovoja su tokiais negatyviais rieškiniais, kaip narkotikai. Ir ne tik su jais. Pasakyčiau, jog tai realybė, pavyzdys, kai daugelis intelekto pasiekimų panaudojama nevykusiai…

Deja, lieka tik apgailestauti, kad vos beužsimezgantį pokalbį teko staiga nutraukti, kadangi kavos pertrauka baigėsi ir konferencijos dalyviai skubėjo užimti savo vietas salėje – konferencija tęsėsi.