Rugpjūčio 30 d. Karaliaučiaus Švč. Šeimynos katalikų bažnyčios parapijos namuose buvo paminėtos literato, folkloristo, teologijos profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos (1776–1840) 160-osios mirties metinės. Renginyje dalyvavo Karaliaučiaus L. Rėzos draugijos nariai, vadovaujami naujos pirmininkės Rūtos Leonovos, Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) lietuvių bendruomenės pirmininkas Algimantas Savickas, Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Kaliningrado srityje Evaldas Ignatavičius, kunigas dekanas Anupras Gauronskas, kiti bendruomenės nariai, parapijiečiai bei svečiai iš Vilniaus, kuriuos šį kartą subūrė Mažosios Lietuvos reikalų taryba bei jos vicepirmininkas istorikas dr. Algirdas Matulevičius. Kartu atvyko JAV lietuvių bendruomenės Vakarų apygardos pirmininkė, Baltų laisvės lygos viceprezidentė Angelė Nelsienė (tik ką pasibaigusio Pasaulio lietuvių bendruomenės X seimo dalyvė), dailininkas Romualdas Kunca, skulptorė Asta Vasiliauskaitė, kino režisierius Algimantas Puipa, Lietuvos radijo žurnalistas Sigitas Krivickas su žmona, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos reikalų vedėja Irena Skomskienė, talkininkė Marija Kežytė bei “Mokslo Lietuvos” atstovas.

Nerijos smėlis talento neužpustė

Svarbiausi L. Rėzos darbai ainiams – K. Donelaičio “Metų” (1818 m.), jo pasakėčių (1824 m.) bei pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio “Dainos” (1825 m.) išleidimas. Tai šio profesoriaus dėka ligi tol mažai kam žinomo Tolminkiemio klebono K. Donelaičio kūryba iškart atsidūrė lietuvių grožinės literatūros viršukalnėje, tarp šviesuolių tapo gana plačiai žinoma ir vertinama. Panašiai nutiko ir su lietuvių liaudies dainomis. Šis liaudies kūrybos klodas buvo tarsi daiktas savyje, gražuolė, kurią reikėjo pažadinti, prikelti iš šimtmečių miego, ištraukti iš kaimo aplinkos, surasti vietą tarp kitų kultūros reiškinių Pirmasis taip plačiai ir profesionaliai šį mokslinį ir kultūrinį žygdarbį atliko Liudvikas Rėza.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog ir iki L. Rėzos jau radosi vienas kitas šviesuolis, kuris tų lietuviškų dainų vertę suvokė, net mėgino jas skelbti. Antai 1745 m. Pilypas Ruigys į savo traktatą apie lietuvių kalbą įdėjo ir tris lietuvių liaudies dainas. Tą dainų išskirtinumą, estetinį vertingumą jau buvo pastebėję G. E. Lesingas ir J. G. Herderis.

Matyt, būtent šis faktas ir įkvėpė L. Rėzai drąsos bene 100 tų dainų tekstų su vertimais į vokiečių kalbą pasiųsti didžiajam J. V. Gėtei. O gal drąsos suteikė ir tai, kad pirmasis vokiečių literatūros olimpietis L. Rėzos į vokiečių kalbą išverstus ir dviem kalbomis išleistus K. Donelaičio “Metus” jau buvo atkreipęs palankų dėmesį”. Dabar L. Rėza prašė tas siunčiamas dainas įvertinti, padėti rasti jų leidėjų ir parašyti būsimo rinkinio įžangą.

J. V. Gėtė neatsakė į laišką, bet L. Rėza rankų nenuleido, pats ėmėsi visų leidybos rūpesčių ir savo lėšomis rinkinį “Dainos oder Litthauische Volkslieder” išleido. Padovanojo knygą ir J. V. Gėtei, kartu laiške prašydamas, kad Olimpo dievaitis parašytų recenziją. Šį kartą L. Rėza savo pasiekė – J. V. Gėtė recenzijoje labai aukštai įvertino lietuvių liaudies dainų poetiškumą ir iškėlė estetinę vertę.

Beje, prieš tai mėgindamas išleisti K. Donelaičio “Metus”, L. Rėza stengėsi šiuo kūriniu sudominti kitą Vokietijos mokslo ir kultūros įžymybę – už švietimo ir religijos reikalus valstybėje atsakingąVilhelmą fon Humboltą Šios pastangos nebuvo bevaisės, tad knygos dedikaciją L. Rėza skyrė šiam didžiajam mokslininkui, kaip lietuvių tautos ir kalbos bičiuliui.

Minėtųjų bei kitų, paties L. Rėzos parašytų leidinių dėka lietuvių kalba, literatūra ir kultūra pradėta plačiau domėtis ne tik Prūsijoje ir Vokietijoje, bet ir kitose šalyse. Tie leidiniai pateko į Simono Daukanto, Simono Stanevičiaus, Adomo Mickevičiaus rankas. Buvo akivaizdu, jog dideli lietuvių tautos istorijos ir kultūros klodai dar laukia savo tyrinėtojų, šviesuolių, kurie pratęs pradėtuosius darbus. Taigi ir Didžiajai Lietuvai L. Rėzos leidinių poveikis buvo labai didelis, akivaizdžiai skatino dar nepadarytus darbus.

L. Rėzos dėka susidomėjimas lietuvių kalba plito ir tarp kalbininkų – Piotro Preiso, Jakobo Grimo, jau minėto Vilhelmo fon Humbolto ir kitų. L. Rėza ne tik propagavo gimtąją kalbą, bet ir gynė jos prigimtines teises, kadangi gimtoji kalba “yra tarytum vartai, pro kuriuos visos didžios ir vaisingos idėjos pasiekia tautos sielą”. Vaisingai L. Rėza darbavosi ir vadovaudamas lietuvių kalbos seminarui Karaliaučiaus universitete. Seminarą baigusieji toliau gimtąją kalbą platino įvairiose Prūsijos vietovėse.

L. Rėzos asmenyje puikiai derėjo dvi kultūros: vokiečių ir lietuvių. Įsisavinęs aukštesniosios kultūros laimėjimus, jis ne tik nenutolo nuo savosios, prigimtinės lietuviškos kultūros, bet visais jam prieinamais būdais stengėsi tą kultūrą pakelti, sustiprinti ir kitų tautų atstovams parodyti, ką toji neįvertinta, dažnai nepastebima lietuviškoji vietinių žmonių kultūra gali duoti apsišvietusiai Europai.

Argi ne puikus, sektinas pavyzdys taip pat ir mūsų kartos žmonėms, o ypač gyvenantiems ir dirbantiems anapus Lietuvos Respublikos sienų? Tik gaila, kad krašto aukštosiose mokyklose negirdėti šiandien dirbančių iškilesnių mokslo ir kultūros dirvoną plėšiančių lietuvių artojų.