ML vyriausiojo redaktoriaus G. Zemlicko ir XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo Tarybos (išeivijoje) pirmininko dr. V. Naručio pokalbyje (“Mokslo Lietuva”, 2000, Nr. 12) mane itin sudomino dr. V. Naručio noras, kad “mokslo dalykus giliai gvildentų žurnalistika”. Tokio teiginio svarbą šiandien galbūt tinkamai nedaug kas suvokia. Nesistebiu. Tam, kad suvoktume to teiginio visą svarbą, reikia turėti daug patirties diegiant naujoves: nuo mokslinio įdirbio laboratorijose bei konstravimo biuruose, bandomųjų įrenginių iki įgyvendinimo gamybos procesuose.

Šiandien mokslinė ir techninė inteligentija suvokia, kad Lietuvos ekonomikai būtina suteikti daugiau gyvybingumo siekiant įveikti esamą sąstingį. Be to, būtina ieškoti mokslo sąsajų su pramone ir žemės ūkiu naujomis sąlygomis. Pabrėžiu – naujomis sąlygomis! Juk, atvirai kalbant, žinome, kad dalis gamyklų pateko į rankas žmonių, turėjusių daug pinigų, bet neturinčių ne tik darbo patirties tam tikrose gamybos srityse, bet net būtinų žinių. Tačiau tos gamyklos yra čia, Lietuvoje, ir norime ar ne, bet jomis reikia rūpintis. Iš savo patirties žinau, kad bankrutuojančioms gamykloms galima pasiūlyti nemažai mokslinių įdirbių. Taip ir norisi paklausti kolegų: negi tuos įdirbius nusinešime į kapus?

Visi kuo puikiausiai žinome - būtina kuo skubiau sukurti racionalesnę ekonominę strategiją. Anot akad. E. Vilko, ne “gatvės ekonominę strategiją”, bet nacionalinę ekonominę strategiją, paremtą mokslo pasiekimais ir, žinoma, turinčią pagrįstą perspektyvą.

Gyvenimas reikalauja neatidėliotinai (pabraukta aut.) ugdyti tautinį intelektinį potencialą. Manau, kad tokią būtinybę patyriau ne aš vienas, bet visi tie, kas dalyvavo bent keliuose Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose.

Mums nuolat būtina nagrinėti, kaip Lietuvoje tvirtinami ūkio pagrindai, kaip stiprėja ar sustingsta ekonominis gyvenimas, kiek turime energijos bei žaliavų tolesnei plėtrai.

Žodžiu, visų klausimų, kuriuos reikia nepalyginamai plačiau aptarti nei iki šiol, viename straipsnyje neįmanoma išvardyti.

Čia keliami klausimai vienaip ar kitaip susiję su informacija. Ta proga tiesiog būtina žvilgtelti į 15-20 m. senumo praeitį (o gal ir daugiau) ir trumpai panagrinėti, kokia didelė reikšmė buvo skiriama informacijai (visa bėda, kad spaudoje tuo metu negalėjo būti jokių diskusijų bei aptarimų). Jeigu gamybai nebūtų vadovavę nomenklatūrininkai, be jokios abejonės, jau tada būtume pasiekę didesnės mokslinės ir techninės, taigi ir ekonominės pažangos. Manau, kad būtina priminti būdingus epizodus norint palyginti siekius ir kartu pasimokyti.

Nomenklatūrininkai buvo parenkami daugiausia pagal vieną charakterio bruožą – bet kokia kaina ”išmušti planą”. Įprasta, antras būdo bruožas – nekūrybingumas. Dėl savo ribotų protavimo galimybių nomenklatūrininkai į visas naujoves žvelgdavo itin nepalankiai. Iš patyrimo drąsiai tvirtinu, kad buvo ignoruojami vietinių specialistų pasiūlymai ir pasitikima tik sąjunginiais įvairaus profilio taikomojo pobūdžio mokslinio tyrimo institutais. Gyvenimo praktika rodo, kad gana dažnai rimti technologiniai procesai, pasiūlyti tų institutų darbuotojų, buvo diegiami be optimalaus jų aprobavimo. Manau, kad būtina pabrėžti ir tai, jog būtent nomenklatūrininkai atsisakė steigti problemines laboratorijas. Šitaip susidarė tokia pažangą stabdanti padėtis, kuri šiandien grįžta mums tarsi bumerangas. Ir pagaliau prieinu prie tikslo – pasakyti tai, dėl ko prisiminiau sovietmetį – kad padėtume pamatus ateičiai. Juk dažnai dėl susidariusios padėties kalta spauda, praeityje vengusi diskusijų naujovių įdiegimo klausimais, o apsiribojusi tik paviršutinišku aprašymu apie vieną ar kitą jau įgyvendintą naujovę.

Ką gi galėjo padaryti specialistai? Į pasiūlymus įsteigti diskusijų priedą prie žurnalo “Mokslas ir technika” Maskvoje buvo atsakyta: “Parlamentarizmo užsigeidėt? Neužtenka Jums “Mokslo ir technikos”? Nemokat skaityti šakinių mokslinių techninių žurnalų?”

Manau, kad aprašius tą buvusią aplinką, kam jau kam, o mokslo darbuotojams turi būti aiški visa padėtis ir būtina susitelkti bei numatyti prognozuojamo leidinio tematiką.

Mano nuomone, daugiau laikraščių, panašių į ML, steigti neracionalu. ML jau tapo gerų mokslinių diskusijų tribūna. ML leidėjai jau įgijo leidybinio darbo patirties, kiek žinau, laikraštis mokslininkų yra mėgiamas. Taip pat manau, kad jokiame kitame laikraštyje jokių specialių puslapių - priedų, kuriuose būtų spausdinami mokslininkų pasisakymai ar pan. nereikia. Tikslingiausia būtų ML padaryti savaitiniu laikraščiu su profiliniais priedais.

Mano manymu, toks laikraščio modifikavimas, be abejo, padidintų jo tiražą ir išplėstų skaitytojų ratą. Žinoma, skaitytojų ratą verta plėsti rengiant skaitytojų konferencijas – disputus didelėse gamyklose, mokslinio tyrimo bei mokymo institucijose.

Drįstu prognozuoti, kad išleidus 3-4 laikraščio numerius kartu su gerai parengtais priedais, kurie sudomintų skaitytojus, šis laikraštis turėtų tvirtus pamatus.

Nuo pakitusio laikraščio leidimo pradžios labai svarbu teisingai numatyti tematiką. Remdamasis savo patirtimi (3 metus dirbau Valstybiniame mokslinio tyrimo darbų koordinavimo komitete), įgyta intensyviai bendradarbiaujant žurnale “Mokslas ir technika” (MT) bei buvusiuose sąjunginiuose leidiniuose, noriu pareikšti kai kurias mintis. Pabrėžiu – ne atgaivinti kažkokias neįgyvendintas idėjas ar prisiminimų kratinį, bet parašyti būtent tai, kas už kelerių metų duotų apčiuopiamų rezultatų.

Statistikos analizė parodė, kad Tėvynės (ar Tėviškės) šauksmai senatvėje labai sustipėja ir priverčia žmogų grįžti ten, kur vaikystėje bėgiota. Išėję į pensiją mokslininkai iš JAV, Anglijos ir kitų šalių grįžta į gimtas šalis (Taivaną, Kiniją, Indiją) ir skubiai stengiasi sukauptą patirtį bei žinias perduoti jaunimui.

Na, o ką reiškia prognozuojamų idėjų perdavimas jaunimui, arba kaip dabar madinga vadinti “tinklo užmetimas į priekį”, žino visi taikomojo mokslo specialistai.

Tas “tinklo užmetimas į priekį” taip išplito pasaulyje, kad kai kurių šalių vyriausybės susirūpino atitinkama sukauptų žinių apsauga ir kitomis priemonėmis importuotų mokslininkų atžvilgiu. Ar neįvyks kažkas panašaus tarp lietuvių mokslininkų, dirbančių Lietuvoje ir išvažiavusių svetur? Ateityje Lietuvai visa tai gali turėti neįkainojamą vertę. Juk tarp pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumų dalyvių stiprėja ne tik tautinio bendravimo ir giminystės ryšiai, bet jau atsiranda ir dalykinio bendravimo užuomazgų. Jeigu jos stiprės, tai net didžiausiems optimistams sunku įsivaizduoti Lietuvos šuolį į ateitį. Pakaks vieno pavyzdžio. Kai man, tipiškam taikomojo mokslo atstovui, pradeda įrodinėti, kad Lietuvoje mokslininkai neatsilieka nuo užsienio mokslininkų, aš paprašau tik vieno – parodyti, kur aš galėčiau vadinamomis pusiau gamybinėmis arba kitaip stendinėmis sąlygomis patikrinti (ir optimizuoti) įdirbio technologinius parametrus. O užsienyje tokiems darbams atlikti teikiamas pirmumas netgi palyginus su fundamentinio mokslo darbais. Iš JAV valstybinio mokslo fondo 80 proc. skiriama finansuoti taikomojo mokslo darbus, o 20 proc. – fundamentinius. Dažnai taikomojo mokslo darbai taip susipynę su fundamentiniais, kad jų neįmanoma atskirti ir nežinia, kurie kuriuos stimuliuoja.

Pripažinkime, mes net neturime reikiamos patirties, kaip modeliuoti technologinius procesus. O jei mes sužinosime iš savo tėvynainių (o tokiam procesui ir gali pagelbėti modifikuotas ML laikraštis), kur mes galime patikrinti savo įdirbius arba kaip pasigaminti stendą, norint atlikti kokius nors darbus, ar galime įsivaizduoti naudą?

Jeigu moksleiviams, jaunuomenei reikia suprantamai parodyti, kokią naudą mokslas gali teikti visuomenei, tai netolimos ateities politikams būtina padėti tapti tikrais politikais, o ne būti dabartiniais “paralitikais”. Pastarasis faktas leidinyje turėtų būti itin plačiai ir visapusiškai gvildenamas.

Po Nepriklausomybės atkūrimo į politiką pasinėrė tokia gausybė žmonių, kad net baisu pagalvoti. Ir baisiausia, kad tame šurmulyje iš politikos buvo išstumti tokie visuomenei žinomi žmonės, kaip akad. V. Statulevičius, J. Požėla, J. Kubilius ir kt., o nugalėjo rėksniai, kuriuos labai drąsiai vadinu politiniais beraščiais. Išskyrus retas išimtis, mano teiginiui tinka Bismarko mintis, kad “revoliuciją parengia genijai, vykdo fanatikai, o jos vaisiais pasinaudoja padugnės”. Daug, labai daug pavyzdžių, paimtų iš gyvenimo, o ne iš periodikos, galiu parašyti, argumentuodamas šį teiginį, kad yra taip, o ne kitaip. Pasitenkinsiu būdingu pavyzdžiu. Vienintelis pasipriešinau deginant nuodingus pesticidus Kėdainių AB “Lifosa”, kadangi cheminių organinių junginių (tokie yra pesticidai) skilimas į sudėtines dalis priklauso nuo proceso temperatūros ir laiko. Tuo klausimu dirbau 30 metų. Gauti rezultatai buvo pritaikyti praktiškai, o tam, kad būtų parengta daktaro disertacija, užteko parašyti tik pranešimą.

Voliuntaristinių praktikų sprendimas buvo irgi kategoriškas – deginti pesticidus Kėdainių AB “Lifosa”. Sprendimas buvo priimtas net nepasistengus suvokti, kokios baisios pasekmės gali būti gyventojų sveikatai. Baisiausia tai, kad būtų pakenkta ne tik dabartinei, bet ir būsimoms kartoms. Ir pakenkta būtų taip, kad sunku įsivaizduoti. Tačiau į šitą neeilinį įvykį mūsų spauda reagavo palyginti abejingai. O jeigu būtume turėję specializuotą leidinį?

Ta pačia proga turiu pasakyti, kad svarbūs šalies mokslininkai, į kuriuos tada kreipiausi, neparodė reikiamo principingumo. Manau, kad specializuotame leidinyje tokį faktą galėtume (netgi privalėtume) aptarti. Aptarti ne tam, kad kažką pasmerktume, o tam, kad būtų padarytos reikalingos išvados. Juk tylėjusius mokslininkus aš suprantu – nėra mokslinio tyrimo darbų rezultatų. O “paralitikai” skubėjo, skubėjo… Išgelbėjo tai, kad mane palaikė tuometinis Prezidentas Algirdas Brazauskas ir dabartinis Prezidentas Valdas Adamkus.

Anuomet surinkti dokumentai 4 bylose laukia analizės ir norėčiau išvadas paskelbti ML ne siekdamas atkeršyti “paralitikams”, bet bandydamas parodyti būsimiesiems politikams, kaip turėtų būtų paruošiami ir priimami Vyriausybės ar Seimo nutarimai bei įstatymai.

Kartoju, jog temų, kurias būtina (būtent būtina) aptarti spaudoje, yra gausybė. Mano draugas, šiuo metu dirbantis Japonijoje, gana smulkiai parašė, kaip ruošiamasi modernizuoti jų įmones, kaip projektuojamos naujos įmonės. Trumpai tariant, būsimieji gamybos procesai išnagrinėjami iki smulkmenų mokslinėse įstaigose, prirašomi tomai ataskaitų, bet pradėjusios veikti gamyklos jau antrą ar trečią dieną dirba visu pajėgumu, koks numatytas projekte. Kitaip tariant, moksliniams tiriamiesiems darbams išleidžiama tūkstančiai ar dešimt tūkstančių litų, o sutaupomi milijonai.

O nesant spaudoje atitinkamų straipsnių, kaip ieškosime mokslo ir gamybos sąsajų?

Manau, kad ir kiti mokslo darbuotojai išsakys savo nuomonę ML, kokio turinio leidinio norėtų.