Lietuvos geologijos muziejaus direktorius Ignas Norvaišas ir Lietuvos geologijos instituto direktorius habil. dr. Valentinas Baltrūnas saulėtą liepos 4 d. popietę atvykusius svečius sutiko Vievyje, kur ir vyko tos dienos renginys – atidarytas Lietuvos geologijos muziejus jau su juridinio asmens teisėmis. Tiesa, ir iki tos dienos muziejus veikė – Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu, steigėjo Geologijos instituto prašymu ir LR Švietimo ir mokslo ministerijai pritarus, nuo š. m. balandžio 12 d. jis, kaip valstybinis žinybinis muziejus, buvo įrašytas į kultūros įstaigų registrą. Lietuvos geologijos muziejus įsteigtas 1980 m. Geologijos instituto Vievio geologijos muziejinių ekspozicijų ir kerno saugykloje.

Atidarydamas muziejų, V. Baltrūnas pateikė duomenų apie liaudies mitologiją – ne šiaip muziejaus pastatą puošia A. Medžiūno ąžuolinis bareljefas “Velnias neša akmenį”. Lietuvių liaudis saugo tūkstančius padavimų, patarlių, kurių veikėjas yra velnias, bildukas, kipšas, ne viename šimte vietovardžių minimas šio mitologinio asmens vardas. Taigi turbūt nelabai meluosime, jei sakysime, kad velnias, nešdamas akmenį, ir sudarė visą Lietuvos geologinę struktūrą.

Mokslinę ekspozicijos dalį sudaro akad. prof. Juozo Dalinkevičiaus memorialinė ekspozicija, Lietuvos geologų archyvas, kerno saugykla ir riedulių ekspozicija žalioje pievoje aplink muziejų.

Geologijos mokslo kūrėjai

J. Dalinkevičiaus veikla siejama su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kurio metu šis mokslininkas aktyviai dirbo mokslinį darbą ir tapo pirmuoju Geologijos instituto direktoriumi. Tačiau ir pokario metais jis sėkmingai tęsė mokslinę veiklą. J. Dalinkevičiaus moksliniams ir memorialiniams eksponatams skirta atskira salė. Muziejuje saugomi kitų Lietuvos geologų mokslinio darbo rezultatai – dokumentų archyvai, ekspedicijų radiniai.

Muziejų puošia svarbus geologijos mokslo kūrėjų ir ekspozicijų lankytojų dėmesio objektas - didžiausių Lietuvos akmenų fotonuotraukos. Pamatysime didžiausio – Barstyčių, aukščiausio – Puntuko, beje, abu jie pagal sudėtį yra granitai, taip pat kiek mažesnių akmenų nuotraukas. Akmenys sudaro didelę dalį geologinių gamtos paminklų, kurių Lietuvoje yra 121. Belieka pasakyti, kad Puntuko akmuo yra ir dailės, ir mitologijos, ir geologijos objektas.

Galima susipažinti su geologo Petro Stonkaus tapytais paveikslais. Be suakmenėjusių įvairiausių kriauklių, yra augalijos eksponatų. Sakysim, seniausias poledynmečio medis, Gedimino Motuzo stuobrys, iškastas iš didelio gylio, yra seniausias Lietuvoje medžio radinys – jam apie 11 600 metų.

Ekspozicija po atviru dangumi

Šie į ekspoziciją iš visos Lietuvos – Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos ir kitų - regionų atvežti akmenys, o jų - apie 500, sudėstyti į 35 kompozicijas. V. Baltrūno pateiktais duomenimis, riedulius kontinentinis ledynas atnešė iš Šiaurės Europos - Skandinavijos šalių, Baltijos jūros vietoje buvusios Litorinos jūros dugno prieš 20-15 tūkst. metų.

Pagal petrografinę klasifikaciją tai nuosėdinės (smiltainis, dolomitas), magminės ir kitokios kilmės uolienos, dažniausiai sudarytos iš smulkių įvairių mineralų grūdelių – kvarco, žėručio, špatų, kartais granato ir kitų. Uolienų struktūra ryškiai pastebima poliruotuose nuo riedulių atskeltuose gabalėliuose.

Skandinavijos šalių reljefo kai kurias geologines savybes galima būtų studijuoti pagal Lietuvos riedulius. Mūsų šalyje tokių uolienų yra 1-2 kilometrų gylyje.

Saugykloje - gręžinių kilometrai

Geologijos muziejaus Vievyje didžiausią ekspozicijos patalpose plotą ir tuo labiau erdvę (lentynos gana aukštos) sudaro kerno saugyklos. Apie pusantro šimto kilometrų kerno saugoma dviejose dešimtyse tūkstančių medinių dėžių. Tai mokslui vertingas daugiau kaip tūkstanties gręžinių Lietuvoje beveik per penkiasdešimt metų sukauptas uolienų rinkinys – juo naudojasi res- publikos, užsienio šalių moksli- ninkai, susipažįsta geologijos ir su ja susijusių mokslų simpoziumų, konferencijų, pasitarimų dalyviai.

Yra kerno iš gręžinių, kuriuose aptikta geležies rūdos, klinties, dolomito, naftos ir kitokių naudingųjų iškasenų. Jis iškeltas iš žemės gelmių kartografuojant, žvalgant žemės sluoksnius ir naudojamas krašto geologinei sandarai, istorijai, naudingosioms iškasenoms tirti. Kai kurie universitetai prašo uolienų – sakysim, kokie 5 m kerno mokslo įstaigai yra vertingas mokslinių tyrimų objektas.

Pagal uolienas iš gręžinių, kurių gylis iki 2,5 km, nustatomi geologiniai sluoksniai. Lietuvos geologinis žemėlapis sudarytas pagal kerno tyrimus. Šalies gelmėse, skirtingai negu kai kuriose kitose netgi didesnėse pasaulio valstybėse, yra visų geologinių periodų sluoksniai.

Priklausomai nuo to, kokio kietumo uoliena, vienas gręžinio metras išgręžiamas per 1–10 valandų - galima paskaičiuoti, kokie dideli sunaudoto laiko ištekliai saugomi kerno saugyklose.

Lietuvos geologijos muziejus Vievyje laukia mokslininkų, gamtosaugininkų, studentų, ekskursantų, kurie domisi gamtosaugos klausimais, krašto geologijos bruožais, Lietuvos gelmių turtais. Tikimasi, kad jo ekspozicijų, rinkinių, kerno fondai bus naudingi mokslininkams ir specialistams, mokslo progra- moms.