Pasaulis nesukurtas, jei neįvardytas. Tai Šventojo Rašto išmintis - pradžioje buvo Žodis (o ne pabaigoje). Su meile įvardyti daiktus - taip poezijos tikslą nusakė Oskaras Milašius. Tai ką jau kalbėti apie mokslą - pasaulį jis kuria jau daug šimtmečių, kuria iš pamatų. Ilgą laiką mokslui tarnavo klasikinė lotynų kalba, o čia jau romėnų ribų - ir paprastų ežių, ir net valstybės sienų - dievaitis Terminas buvo dešinė ranka. Paprasčiausiai jis virto terminu - pradžioje tai buvo sąvoka, paskui - jos įvardijimas.

Kai Europos tautos ir kalbos pareiškė savo teises į būtį ir savų pasaulių kūrimą, Terminas virto ne tik bendriniu ir daugiskaitiniu, bet ir įvairiakalbiu (virs, be abejo, ir įvardu - šis lietuviškas atitikmuo švystelėjo kerėpliškojo purizmo kirviu darytų žodžių metu, todėl urmu su visais buvo atmestas, nors dabar darybos mokslas patvirtina jo taisyklingumą ir tikslumą: įvardas : įvardyti).

Žinoma, liko ir liks tarptautinės terminijos klodas (beje, jo tarptautiškumas ribotas ir net apgaulingas), bet atsivėrė ir tautinės kalbos kūrybos plotai. Iš 10 naujažodžių 7 ar net 9 dabar yra terminai. Kiek iš tų 7-9 bus lietuviškų įvardų - štai klausimas koksai tautos! Lietuvių taipgi kaip ir prancūzų ar italų. Net daug daugiau, nes lietuvių kalba yra ne romanų kaip anodvi lotynų dukrelės - nors pariedėjusios nuo obels, bet po obelimi. Mūsoji, anot didžiojo žemaičio Simono, žalia bruknelė tyruliuose, nuo speigų apšarmojusi...

Nuo romanų ėmėsi Europa (ir dabar man net simboliškai skamba Romano Prodi - romanų pradas). Tai žvilgtelkim praeitin, kad neliktume vaikai. Kai lotynų kalba neteko mirusio romėnų etnoso, ji buvo tarptautinė Frankų karalystės ir mokyklos kalba. Ta karalystė irgi aižėjo etniškai ir valstybiškai, pirmiausia atskilo gćlų substrato provincija - Provansas su provansalų, t.y. pietų prancūzų kalba. Tauta, kalba, poezija, tautinis didvyrių epas, valstybė, tikėjimas čia neperskiriama. Vienin krauju sutvirtinta Dievas, karalius, tėvynė, tautybė, kalba. 1539 m. prancūzų kalba jau valstybinė - dieviška, karališka, tautiška. Savaime nepasidarė - nelengvai nukrito nuo uodegos tiems iš lotyniško kiaušinio išsiritusiems viščiukams senas lukštas. ,,Nesugriaunamais argumentais ir neatremiamais įrodymais įrodysiu visiems, svetimų skivytų durstytojams, senų lotyniškų skudurų lopikams, senų, suplėkusių, nuo tikrosios reikšmės nukrypusių lotyniškų posakių perpirkliams, kad mūsų liaudinė kalba nėra tokia prasta, tokia niekam tikusi, tokia skurdi ir paniekos verta, kaip jie mano”, - suskambėjo tada med. dr. Fransua Rablė balsas, pilnas pantagriuelizmo. Nelengvai ir nesparčiai ėjosi romanams. 1224 m. Pranciškus Asyžietis itališkai (tada - tiesiog Umbrijos tarme) sukūrė “Clantico del sole”, bet net po pusketvirto šimtmečio reikalas privertė sukurti italų kalbos gryninimo įstaigą - Accademia della Crusca, kurią Jurgis Lebedys verčia Sėlenų akademija - lotyniškus žodžius varė į sėlenas, itališkus - į miltus.

Čia jau Medininkų kanauninkas Mikalojus Daukša 1599 m. “Postilės” prakalboje lietuvišką pradalgę varo, vos 17 metų likęsis nuo italų: ,,Neminėsiu čia italų žemės, kuri tiek rūpinasi savo kalbos kėlimu, jog nerasi knygos ir tokių sunkių dalykų, kurių jos žmonės negalėtų išversti į savo kalbą”. Pradėjo pranciškonai, Mindaugui vertę poterius, bet tik 1547 m. tauta gavo abėcėlę ir knygą. 1579 m. - universitetas! Tačiau valstybė vertėsi be lietuvių kalbos, universitetinis mokslas - be lietuvių kalbos. Tik Dievo namai. Bet 1753 m. - ,,Broma Atwerta Ing Wiecznasti”... Tuoj pat - valstybės padalijimai, universiteto uždarymas, spaudos draudimas. Tauta, kalba, valstybė, tikėjimas, istorija, kultūra, mokslas susijungė tiktai Lietuvos Respublikoje. Bet ir visą šį šimtmetį daugiau tauta laikė valstybę negu valstybė tautą. Ir bendrinė kalba, nors jauna, bet vyresnė už valstybinę.

Terminija - tai bendrinės kalbos žodyno stogas. Pirmasis bendrinės kalbos žodynas (“Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”) išeina tik 1954 m. - siaubingai nepalankiais (prancūzų kalbos - 1694 m.). Tiesa, tėvas negimęs, o vaikai pražilę - mūsų terminografija ankstyva. Jau 1906 m. Vilniuje išeina Povilo Matulionio žodynas “Žolynas”. Na, čia tarkim, žolelės, čia jau XIX a. J. A. Pabrėžos ir L. Ivinskio daug užkrutėta, nors dar žemaitiškai rašyta, mažai spausdinta. Bet 1919 m.(!) Kaune Krašto apsaugos ministerija išleidžia ,,Karišką lietuviškai rusišką ir rusiškai lietuvišką žodynėlį” (parengtą Petro Rusecko). Eina aritmetikos, kitos matematikos, technikos, zoologijos terminų žodynėliai. Iš terminų svarstymų posėdžių su kalbininku Jonu Jablonskiu išauga mokslinė struktūra - Terminologijos komisija. Ir po Antrojo pasaulinio karo ji šiaip taip išsilaikė Lietuvių kalbos institute akademinio žodyno pašonėje, išaugo į skyrių. Dabar Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje veiklus Terminologijos pakomisijys. Komisijoje gerai sustyguotos 3 būtinos sėkmingo darbo dalys - svarstymas, nutarimas ir jo vykdymas. Parengti ir paskelbti “Bendrieji terminų žodynų rengimo reikalavimai” ir “Terminų žodynų aprobavimo taisyklės”. Terminų žodynų ir žodynėlių skaičius seniai triženklis. Nors fundamentinių terminų žodynų dar trūksta, nors dar nė vienas neturi aukštosios aprobatos ,,Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo pritaria” (kol kas tik – “neprieštarauja”), bet darbas dirbamas.

Čia jau gal laikas skaitytojo kantrybei - tai kurių galų reikia, jei terminologijos darbas seniai dirbamas, darbininkų yra, vaisių yra, visi jais gali naudotos?

Tataigi kad ne visi - patys tie darbininkai nelabai gali!.. Visi gali terminiją kurti. Ir iš tikrųjų žymių darbininkų netrūko. Visur kaip terminologai minimi Povilas Matulionis, Zigmas Žemaitis, Stasys Šalkauskis, Jonas Dagys, Povilas Brazdžiūnas, Kazys Daukšas, Jonas Kubilius, Vytautas Gudelis, Adolfas Jucys, Andrius Novodvorskis, Jonas Stanaitis, Leopoldas Kumpikas, Algirdas Čižas, Antanas Kudzys, Kalikstas Paulauskas, Zigmas Kudirka, Regina Valatkaitė, Mykolas Mikalajūnas, Antanas Buračas, Leonas Jovaiša... Ne visus susakiau, bet gal ir per daug. Kodėl? Kai terminologijos bendradarbius - ne kalbininkus terminų žodynų rengėjus vadinu terminologais, kartais liūdnai atsako: “Mes - ne terminologai...”.

Išaiškėja štai kas. Kiekvienam mokslininkui ir mokslo darbuotojui žinomas dalykas - m  o  k  s  l  i  n  i  ų  d  a  r  b  ų   s  ą  r  a  š  a  s. Taigi terminologijos darbai (nekalbu apie kalbinius) į jį  n  e  p  r  i  i  m  a  m  i ! Arba kai kada priimami - kartais iš supratimo, kartais iš malonės, kartais dėl šventos ramybės. Kartais - ne dėsnis. Dėsnis - galima nepriimti. Mat tam tikruose popieriuose broliškų mokslų šeimoje nėra įrašyta sesė terminologija. Taip ,,argumentuojama”.

Šių eilučių rašytojas manytų, kad čia pritrūko mokslo biurokratams paprasčiausio supratimo, o ne supratimo, kad reikia suprasti tai, ką, anot atkakliojo tikratikio Čestertono, protingi žmonės suvoktų esant tiesa.

Jokiu būdu nenorėčiau, kad kas nors lengva ranka šią nelengvą problemą nukištų į maišą, kur niaujasi tikrų mokslų ir įvairių madingų lagaminotyrų katelės. Ne! Terminologija - mokslas. Terminologų nelaimei, kompleksinis. Lingvistinė terminologija įeina į kalbotyrą lygiai su leksikologija ar sintakse. Visiškai aišku, kad loginė terminologija įeina į logikos mokslą. Taip ir fizikos terminijos darbas įeina į fiziką. Terminologija yra sudėtinis mokslas, bet ne sutaptinis kaip biochemija, biofizika. Terminologijos sudedamosios dalys išlaiko savo savarankiškumą. Ji – kaip Baltija, plačiai išsiliejusi įlankomis. Todėl ir terminologijos įrašymas į mokslų klasifikaciją praktiškai yra neparankus - visa terminologija netelpa į vieną kurią skiltį. Į vieną skiltį tilptų bendroji terminologija (šio kompleksinio mokslo teorija), tačiau jos išskyrimas, rodos, nėra aktualus.

Ką daryti? Terminologiją reikia įrašyti visur, kur ji jau iš tikrųjų yra, o jei dar nėra, kur privali - į visų mokslų problematiką. Fizikos istorija priklauso prie fizikos mokslo, o ne prie istorijos mokslo - tai nesunku suprasti. Lygiai taip fizikos terminologinė problematika priklauso prie fizikos mokslo.

Iš tikrųjų kūdikiai jau yra, jie netgi krikštyti, užaugę ir vaikų prigyvenę - mokslinių darbų. Bet nepasirūpinta įrašų krikšto knygose ir metrikų išdavimo tvarka. Gerbiamieji kolegos terminologai - fizikai, technikos ir technologijos mokslininkai! Terminologų metrikai jums priklauso. Tų metrikų lygiai reikia visai mokslo bendruomenei, kad kas nors iš jos, nuosekliai begalvodamas, nepasijustų tarsi įpareigotas savo kurį nors kolegą prieš savo paties valią antrarūšiu laikyti.

O terminologijos darbo reikia ir mokslui, ir valstybei - lietuvių kalba be terminijos negali augti ir gyvuoti. O lietuvių kalbos jau reikia ne tik lietuviams, bet ir Europos tautų bendrijai, kad ji ramia sąžine galėtų sau tarti: archaiškiausia indoeuropiečių kalba kuria modernią mokslo ir technikos terminiją, atsilaikiusi vergovių ir tamsybių šimtmečiais, ji žengia į ateitį. Mokslo gretose žengia ir terminologai.