Simpoziumas – tai protų puota (4) Birželio 21-26 d. Lietuvoje vyko XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tęsiame rašinių ciklą apie šį įspūdingą renginį Pradžia Nr. 13

Gediminas Zemlickas

Labai sveikintina, kad istorinės praeities paveldo objektais domisi, juos nagrinėja labai skirtingų sričių atstovai ir ši sandūra jau šiandien teikia vaisingų rezultatų bei vilčių ateičiai. Sekcijos darbe galima buvo pajusti tą vertintiną aurą, kuri paprastai atsiranda bendraminčių susiėjimuose. Išties paveldas - visos tautos bendras rūpestis, ir kiekvienas saugodamas bei tausodamas tai, ką sukūrė praeities kartos, gali padaryti labai daug. Deja, šioje veiklos srityje gal kaip niekur kitur galimi ir dideli, kartais ir negrįžtami praradimai.

Inžinerija ir paveldas

Keletas žodžių apie pranešėją. 1940 m. gimęs R. B. Mikšys studijavo Vilniaus universitete bei Sankt Peterburgo kalnakasybos institute. Žinias gilino Maskvos valstybiniame universitete, Ostravos kalnakasybos institute Čekijoje ir Prahos technikos universitete. Docento mokslinių tyrimų sritis - inžinerinė geologija ir gruntų mechanika. Paskelbė per 100 mokslinių darbų.

Inžinerinė geologija, pasak dr. R. B. Mikšio, - tai sritis, kur tikriausiai lengviau nei kitose srityse technokratiškai galima spręsti daugelį taip pat ir su istorijos bei kultūros paveldu susijusių problemų. Pranešėjas prisipažino, jog jam širdį skauda matant, kaip istorija užbetonuojama Vilniaus Katedros aikštėje, kokios projektuotojų ir statybininkų klaidos padarytos tvarkant Kernavės piliakalnių šlaitus ir kas daroma tiek Gedimino kalno viršuje, tiek papėdėje. Technokratinio užmojo apstu: kalne prigręžiota šulinių, prikaišiota gelžbetoninės armatūros, o papėdėje kartais ne visai atsakingai naudojamos kai kurios užsienietiškos technologinės sistemos. Piliakalniai - pernelyg lengvai pažeidžiama gamtinė ir istorinė vertybė, kad čia galima būtų pritarti įsikerojančiam technokratiniam požiūriui. Kaip šiais laikais būna? Kadangi gyvename ūkio nuosmukio laikais ir užsakymų stinga, tai bet kokia UAB pasiruošusi čiupti bet kokio sudėtingumo projektą – nesvarbu, moka ar nemoka tą problemą spręsti. Padarysim, tik mokėk pinigus. Negi sunku traktoriumi atvažiuoti, betoną užmaišyti ir užlieti, kur reikia ir kur nereikia. O kad tai piliakalnis, trapi ir saugotina vertybė – dažnai net nesusimąstoma. Menkiausia nuošliauža, o jau planuojami didžiausios apimties darbai, atvaroma galinga technika, neapgalvotai sujudinami dideli žemės tūriai. Kyla tų darbų kaina, bet kai kam atrodo, kad tokiu būdu “įsisavinamos investicijos”.

Piliakalniais garsėja mūsų kraštas

Pasak pranešėjo, piliakalniai yra bene stabiliausia nekilnojama kultūros vertybė - jos į kitą vietą neperneši. Tiesa, galima nukasti, pažeisti ar kitais būdais sugadinti. Šiandien tvarkant šiuos gamtinius ir antropogeninės veiklos objektus reikia itin profesionalios ir jautrios rankos, nekvalifikuotai atlikti sutvirtinimo darbai gali tik dar labiau pabloginti padėtį. Kartais reikia ir elementarios gyventojų kultūros: jeigu ant Gandingos piliakalnio (Plungės rajonas) važiuojama vikšriniu traktoriumi, tai apie ką dar galima kalbėti? Arba štai kas nutiko Skomantų piliakalniui: ūkininkas nusausino aukštapelkę, pažeidė gamtinę pusiausvyrą, ir pusė kalno nušliaužė žemyn.

Ir profesionalai ne be nuodėmės

Pastaruosius 15 metų buvo rengiami ir įgyvendinami projektai, skirti gelbėti piliakalnius, kurių būvis prastas. Tai pasakytina apie Vilniaus Gedimino kalną, Mindaugo sosto ir Lizdeikos kalną Kernavėje, Skomantų, Kašaičių, Seredžiaus, Budelių, Punios, Apuolės, Gandingos, Birštono (vadinamąjį Vytauto kalną), Ukmergės piliakalnius.

Atliktieji inžinerinių geologinių tyrimų duomenys padėjo suformuluoti ir tam tikrus konceptualius reikalavimus, kaip tokie objektai tvarkytini siekiant stabilizuoti pažeistus piliakalnių šlaitus.

R. B. Mikšys priminė ir vieną, jo manymu, bene labiausiai vykusį - Gandingos piliakalnio stabilizavimo projektą. Piliakalnio būklė buvo ganėtinai prasta - erozinės griovos, nuošliaužos. Sudarius pietinio ir šiaurinio šlaitų nuošliaužų masyvų modelius, išryškinus silpnąsias zonas ir erozijos priežastis, atlikus reikalingus skaičiavimus, parengus projektą ir jį įgyvendinus, dabar galima kalbėti apie sėkmingą darbą. Jis nebūtų atliktas, jeigu ne sutelktos archeologų, istorikų, paminklosaugininkų, inžinerinės geologijos, melioratorių ir kitų sričių specialistų pastangos.

Pamokos

Tvirtinant piliakalnių šlaitus, atliekant kitus darbus ne visada galima panaudoti mechanizmus, todėl lieka ir rankų darbų. Labai svarbu monitoringas, tai yra nuolatinis sutvirtinto piliakalnio stebėjimas. Puikiausiai tinka fotogrametrijos metodas, kitaip tariant, pakartotinio per tam tikrus laiko tarpus fotografavimo. Dabartinės technikos priemonės padeda fiksuoti netgi 1 cm deformacijų pokyčius kas pusę metų.

Internetas neišmokys tvarkyti piliakalnių

Kai kurie tų piliakalnių stabilūs - gražu pažiūrėti, bet yra ir pasibaisėtinos būklės. Tačiau jie niekam neužkliūva ir toliau yra. Kodėl buvo pradėtas tvarkyti būtent Gandingos piliakalnis? Tai vienas svarbiausių Žemaitijos piliakalnių, bet to maža. Regis, atvažiavo Australijos žemaičių delegacija, o ant Gandingos piliakalnio traktoriumi užvažiavę įkaušę traktorininkai geria baltąją. O kad piliakalnis ardomas, kad ant jo kas užsimano laužus kuria - niekam nė motais. Tik po skandalingos publikacijos kažkuriame spaudinyje imta rūpintis Gandingos piliakalniu. Gerai, kad šiuo atveju bent į gera pakrypo.

Tačiau Gedimino kalnui Vilniuje pinigų pristigta - net papėdei sutvarkyti. Darbai kuriam laikui buvo nutraukti. Nors Katedros aikštei lėšų nepagailėta. Tačiau istorikų, paveldo tyrinėtojų aikštė, nors ir kinišku granitu papuošta, nedžiugina. Turbūt dar ilgai Katedros aikštė bus geliantis dantis Senamiesčio kūne. Kaip ir reikėjo tikėtis, neišvengiamai ši problema iškilo ir Simpoziumo metu nagrinėjant paveldo reikalus.

Kaip užkasti Pompėją

Argi galima buvo pradėti tuos skubotus archeologinius “tyrinėjimus”, kurių Katedros aikštės teritorijoje buvo imtasi, ir dar netinkamu metų laiku? Vilniaus pilių tyrimo centras atsisakė dalyvauti tų darbų atlikimo konkurse, nes skubos darbą suvokė kaip tyrimų profanaciją. Vilniaus miesto savivaldybė pati paskelbė konkursą, siekdama spartinti aikštės sutvarkymo darbus. Autoritetinga Adolfo Tautavičiaus vadovaujama archeologų grupė šiame tyrinėjime nedalyvavo, o štai jauno archeologo Kęstučio Katalyno vadovaujama grupė dalyvauti sutiko.

Skubėta karštligiškai, nes artėjant katalikybės 2000 metų jubiliejui taip pat ir aukštoji katalikų dvasininkija pritarė, kad Katedros aikštės sutvarkymo darbus reikia spartinti. Dienraščiai savo puslapiuose kaitino diskusiją, mielai spausdindami “paprastų vilniečių” laiškus, kurių autoriai dažniausiai taip pat pritardavo, kad darbai būtų spartinami. Vilniečiai, girdi, jau pavargo stebėti nesibaigiančius kasinėjimus ir tyrinėjimus, žmonės nori gyventi “kaip Europoje”. Didžiausiu kliuviniu “į Europą” pradėjo atrodyti tie, kurie sakė, kad būtų nuosekli ir neskubota tyrinėjimų seka, pirmumą teikė mokslui ir istorijos paveldo dalykams.

Tame chore sunku buvo išgirsti kitaip manančių balsus, galėjo netgi atrodyti, jog kitamanių lyg ir nėra. Būtų galima paminėti ne vieną atvejį, kai kito požiūrio besilaikančių autorių straipsniai dienraščių paprasčiausiai nebuvo spausdinami, kartais platų ir argumentuotą straipsnį redaktoriai prašydavo sutrumpinti iki 20 eilučių. Arba siūlydavo spausdinti kaip užsakomąją publikaciją, t. y. už ją susimokėti. Suprantama, kad daugelio autorių noras išsispausdinti savo nuomonę tokiomis sąlygomis bemat išgaruodavo.

Dėl kokios blogybės visa tai įvyko? Carinė valdžia nugriovė renesansinius Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsius, kadangi jie vis dar priminė buvusius valdovus ir kitus - Lietuvos valstybingumo - laikus. O tai nesiderino su carų ideologine teze, esą Lietuva - nuo seno tikrai rusiška žemė. Net ir griuvėsiai atėjūnams kėlė pavojų, todėl ir buvo nugriauti iki pamatų, kurie taip ir liko nebylūs po žeme.

Ar labai toli mes pažengėme į priekį, palyginti su tais nelemtais laikais, jeigu savo Tėvynėje elgiamės labai panašiai - savo valstybingumo pamatus, istorijos paveldą mes linkę laikyti užkastą giliai po žeme, nes kiniškas akmuo mums gražiau už gimtuosius valstybės pamatus. Tik kodėl tada visos Europos valstybės ir save gerbiantys miestai daro priešingai: stengiasi savo senovės paveldą tyrinėti ir eksponuoti. Katedros aikštė Vilniuje – tai mūsų Pompėja, kurią palaidojo Vilnios vandenys ir istorijos nešmenys. Tai turėjo būti mūsų Troja, kurią mes galėjome atrasti. Bet pasirinkome kitus prioritetus.

Kas sekcijos “Istorija ir paveldas” darbe labiausiai Jus nudžiugino?

Pats bendriausias bruožas būtų toks: tai buvo ne tik “gryna” ir “sausa” istorija, bet buvo ir daug kūrybos. O tai atitinka Mokslo ir kūrybos simpoziumo idėją.

Jeigu šias temas nagrinėtų tik istorikai, tai galima būtų ir prikibti prie vieno ar kito teiginio: čia ne visai tikslu, o ten yra kitaip. Kadangi pranešimus skaitė įvairių specialybių atstovai, tai nereikia norėti, kad jie nagrinėtų problemą kaip “grynieji” istorikai.

Ar visoms kalbėtojų mintims pritariate?

Dėl kai kurių Lietuvos etnokosmologijos muziejaus vyriausiojo rinkinių saugotojo Rimvydo Laužiko teiginių galėčiau ginčytis. Jis kalbėjo apie krikščionių bažnyčių statybos orientaciją, nurodė tam tikrus išskirtinius taškus - langus, nišas, kontraforsus ir pan., kurie neva įrodo, kad pastatas buvo naudotas laikui skaičiuoti. Manau, jog esama ir pritempimų, bent jau istorikai būtent taip vertintų.

Bažnyčios fasadas visada turėjo būti atkreiptas į gatvę arba aikštę, o tai priklausė nuo reljefo, gatvių išsidėstymo. Todėl planų būta įvairių. Žodžiu, minėtame pranešime “kūrybos” būta gal daugiau negu mokslo.

Pranešimų įvairovė buvo labai didelė, tad griežtesniam vertintojui tai galėjo atrodyti gal kaip neigiamas sekcijos darbo bruožas?

Kaip dabar vyksta mokslinės konferencijos? Esama tam tikrų problemų ir mes jas nagrinėjame. O kaip yra Simpoziume? Kas ką turi, tą ir atneša į bendrą avilį. Buvo siūloma įvairių įvairiausių temų, reikėjo jas susieti - kas artimiausia. Į sekciją “Krikščionybė Lietuvoje tūkstantmečių sandūroje” pateko pranešimai, skirti krikščionybės 2000 metų jubiliejui. Nors ir toje sekcijoje, kaip pažymėjo pirmininkavęs prof. Antanas Tyla, kalbėta ne vien apie tūkstantmečių sandūrą, bet ir apie gerokai senesnius laikus. Mat visi čia susirenka savanoriškai, todėl ir ta pranešimų įvairovė natūrali.

Tačiau tokiame renginyje net ir neįmanoma išspręsti nė vienos problemos? O jei taip, tai ar didelė nauda iš sekcijų darbo?

Daugiausia naudos bus, jeigu pranešėjai įstengs savo pranešimus išspausdinti. Šiuo metu mokslinius straipsnius yra kur paskelbti. Štai istorikai gali skelbtis “Lietuvos istorijos metraštyje”. Vilniaus pedagoginis universitetas leidžia žurnalą “Istorija”, Vilniaus universitetas - “Lietuvos istorijos studijas”, Vytauto Didžiojo universitetas - žurnalą “Darbai ir dienos”, Klaipėdos universitetas - “Tiltus”. Religijotyros straipsnius galima spausdinti Vytauto Didžiojo universiteto atgaivintame prieškario leidinyje “Soter”.

Nepamirškime ir žurnalo “Logos”.

Taigi. Pagaliau turime Liaudies kultūros centro leidžiamą “Liaudies kultūrą”. Žodžiu, galimybių spausdintis yra tikrai daug. Kitas dalykas, ar, pvz., paminėtajai “Liaudies kultūrai” pavyks rasti lėšų, kad ir kitamet būtų spausdinama. Beje, vakar teko lankytis Kaune, kur architektūros istorikė Algė Jankevičienė gynėsi habilitacijos darbą apie Lietuvos medinę sakralinę architektūrą - medines bažnyčias, varpines, koplyčias. Šis darbas - tai tyrinėjimas tarp profesionalios ir liaudies architektūros. Ginant dalyvavo vienas kolega profesorius iš Minsko, kuris štai ką pasakė: Baltarusijoje taip pat išleidžiama nemažai knygų, bet ne iš valdžios skiriamų lėšų, o iš užsienio fondų. Reikėtų išsiaiškinti, ar tai baltarusių išeivijos įkurtieji, ar tarptautiniai fondai, nes pastarųjų pagalba galėtume ir mes pasinaudoti.

Jeigu kalbėsime apie mano mokslinių interesų sritį, tai šiuo metu renku Lietuvos etnologijos bibliografiją nuo XVII a. iki pat šių dienų. Esu parengęs, dabar taisome.

Kiek atsimenu, prieš kelerius metus buvo pasirodžiusi Jūsų sudaryta etnologijai skirta bibliografija.

Tai buvo maža knygelė, skirta Žemaitijai. Dabar bus universali bibliografija, skirta visos Lietuvos etnologijai. Anksčiau dėliodavau pamečiui parašytus straipsnius - ir ką pastebėjau. Sovietmečio pabaigoje vis mažėjo etninę kultūrą tyrinėjančių dalykų. Tai sietina su “tarybinės tautos” kūrimu. Kadangi kurso draugų ir pažįstamų turėjau “Kultūros baruose”, tai jie man sakė, jog LKP CK buvo uždrausta net minėti žodį “etnografija”. Populiaresniame straipsnyje rašydavome “liaudies kultūra”. Buvęs LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius buvo paskleidęs net tokį terminą, lyg keiksmažodį - “etnografizmas”. O tai reiškia etninės kultūros paveldo panaudojimą aptariamu metu. Spaudoje tiesiog buvo bijoma minėti šį žodį. Mažėjo ir etnografijai skirtų straipsnių.

Grįžkime prie mūsų Simpoziumo šios dienos renginio. Kiek supratau, jis Jums paliko neblogą įspūdį ir visų pirma dėl pranešėjų kūrybiškumo, sugebėjimo neužsisklęsti vien savo profesijos rėmuose.

Būtent dėl kūrybiškumo. O naudos – minėjau - bus tiek, kiek bus paskelbta. Kas paskelbta - išlieka ateičiai. Kas surašyta į kompiuterius - labai gerai, bet tai jau skirta tik specialistams. Tai irgi gerai, reikalinga. Bet reikia, kad kuo daugiau visuomenės apie tai žinotų.