1884 m. lapkričio 16 d. Biržuose gimęs ir 1968 m. gruodžio 25 d. Vašingtone miręs žymus lietuvis mokslininkas ir politikas Vladas Stanka (iki 1944 m. - Vladimiras Stankevičius), rusiškai pasirašydavęs Vladimir Stankevič, dar beveik neminimas mūsų spaudoje. Žinomi trys išsamesni informacijos šaltiniai apie šią unikalią asmenybę: medžiaga Lietuvos centriniame valstybės archyve, spausdinta autobiografija ir jo parašyta rusų kalba 356 puslapių knyga “Vospominanija”. Trumpiau pateiktos žinios enciklopedijose, o svarbiausi V. Stankos dvasiniai lobiai yra jo gausiose knygose.

V. Stankos tėvai Benediktas ir Anelė Sirvydaitė, kaip jis pats rašo, buvo smulkūs bajorai (šlėktos). Senelis Biržų laukuose turėjo du valakus žemės. “Mūsų sodyba buvo ant pietinės miestelio ribos, greta su sena Tiškevičių dvaro sodyba. Erdvų ir gerai pastatytą namą supo didelis sodas”. Dalį jo tolesnio gyvenimo galima pasekti pagal curriculum vitae, rašytą lietuviškai Berlyne 1923 m.: “Mokinausi Rygoje Aleksandro gimnazijoje iki 3-iosios klasės ir 1903 m. užbaigiau antrąją gimnaziją Petrapilyje. Tais pačiais metais įstojau į Petrapilio universiteto Teisių fakultetą. [...] Užbaigęs 1908 m. Universitetą, buvau paliktas prie baudžiamosios teisės katedros. 1912 m. buvau Tarptautinės kriminalinės sąjungos Rusijos grupės reikalų vedėju. [...] Išleidau keletą straipsnių žurnaluose “Pravo”, “Žurnal Ministerstva Justicii”, “Žurnal ugolovnogo prava i procesa”. Surinkau medžiagą magistro disertacijai, kuri neužbaigta pasiliko Rusijoje. Platus disertacijos konspektas buvo atspausdintas Nr.1 “Novyje idei ugolovnogo prava”. 1913 m. išlaikiau magistro kvotimus ir 1914 m. pavasarį perskaičiau lekcijas “pro veniam legendi”. Buvau paskirtas Petrapilio universiteto privatdocentu ir komandiruotas į užsienį. Pasaulinis karas sutrukdė išvažiuoti. 1918 m. buvau paskirtas profesoriumi Petrapilio universitete, bet buvau priverstas išvažiuoti į užsienį”.

Šį V. Stankos biografijos tarpsnį prasminga papildyti remiantis labai įdomia atsiminimų knyga. Petrapilyje jis susidraugavo su taip pat teisę baigusiu žymiu to meto rusų veikėju A. Kerenskiu, įsitraukė į politiką. Kartu su kitais redagavo žurnalą “Sovremenik”, buvo Valstybės Dūmos darbiečių (trudoviki) sekretorius. Prasidėjus Didžiajam karui, V. Stankevičius savanoriu įstojo į Junkerių karo mokyklą, tapo karo inžinieriumi. Po 1917 m. vasario revoliucijos jis buvo Kareivių ir darbininkų tarybos vykdomojo komiteto, net jo biuro narys, A. Kerenskio kabineto viršininkas, Laikinosios vyriausybės komisaras prie Šiaurės fronto, Vyriausybės komisaras prie vyriausiojo kariuomenės vado būstinės Mogiliove. V. Stankevičius turėjo įtakos skiriant ar atleidžiant generolus, dalyvaudavo derybose dėl vyriausybės sudėties, organizavo Kornilovo maišto malšinimą, turėjo teisę kartu su fronto vadu patvirtinti arba nepatvirtinti mirties nuosprendį. Prasidėjus bolševikų sukilimui jis bene vienintelis bandė organizuoti Žiemos rūmų gynimą, vienas paskutiniųjų juos paliko. Apie tas dienas galima spręsti iš tokių V. Stankevičiaus pastebėjimų: ką nors svarstant būdavo tiek daug nuomonių, jog aiškėdavo, kad nėra jokios nuomonės; “pirmąją bolševikų perversmo naktį Respublikos Taryba sužlugdė penktąją iš eilės rezoliuciją, o sukilimas tuo metu, nesutikdamas energingo pasipriešinimo, žymiai išsiplėtė”. V. Stankevičiaus vaidmenį to meto įvykiuose rodo dar toks epizodas. Kritišku momentu A. Kerenskis surašė 3 egzempliorius dokumento apie tai, kad, jam dingus arba nesant galimybių veikti, jis savo įgaliojimus perduoda Avksentjevui. “Vieną dokumento egzempliorių paėmė Gocas, kitas buvo perduotas man”. Sunku nurodyti kitą lietuvį, taip aukštai iškilusį Rusijos valdžioje.

Minėjome, kad 1918 m. V. Stankevičius buvo priverstas išvažiuoti iš Petrapilio į užsienį. Tada jis sėkmingai pasiekė Lietuvą. Paskutiniuosius 20 km iki Pskovo, kurį tada valdė vokiečiai, važiavo kaimišku vežimu. Pro vienus Pskovo miesto vartus vokiečiai įleisdavo tik estus, pro kitus - tik latvius. Iki vartų, pro kuriuos buvo leidžiami lietuviai, V. Stankevičiui teko bristi iki kaklo per upę su daiktais ant galvos. Netrukus iš Lietuvos jis išvyko į Kijevą. Ten dar bandė organizuoti pasipriešinimą bolševikams, nelegaliai vėl lankėsi “Sovdepijoje” (šitaip jis vadino tuometinę bolševikinę Rusiją), Maskvoje, Petrapilyje. 1919 m. jis vėl jau bolševikų užimtame Kijeve ir labai įdomiai svarstė, ką toliau daryti. Kovos dar nesibaigusios. Visuose frontuose yra pažįstamų. Gal vykti pas Denikiną? Arba pas lietuvius... ir drauge su vaikystės draugais ginti Lietuvos nepriklausomybę? “Mat aš pagal kilmę esu lietuvis”. Arba pas ukrainiečius ... pas doniečius su Krasnovu... pas gruzinus... pas Kolčaką... pas jo priešininkus...? “Arba pas lenkus, mat mano gimtoji kalba lenkų”. Arba į Odesą, kur prancūzai... į Archangelską pas anglus... pas vokiečius? Arba pagaliau pas bolševikus? Pasirinko vokietiją ir pavyko su žmona ir dukra atvykti į Berlyną, kur gyveno iki 1923 m.

1923 m. V. Stankevičius pradėjo dirbti Lietuvos universitete, Kaune, nuo 1940 m. - Vilniuje. Dėstė baudžiamąją teisę, tapo docentu, profesoriumi, katedros vedėju. Vasaromis dirbo Vakarų Europos bibliotekose. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, anglų, prancūzų kalbas. Kartu buvo ir advokatas, Lietuvos advokatų tarybos ir teisininkų valdybos narys. Išlikęs pasižadėjimas, rašytas 1927 m.: “Aš Doc. V. Stankevičius Viešpaties Dievo akyse savo sąžine ir garbe pareiškiu pagarbą Lietuvos Universitetui ir pasižadu saugoti jo autonomiją ir jo fakultetų savarankumą. [...] Prižadu taip pat būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir darbuotis jos naudai”. Paskutinysis V. Stankevičiui išduotas universiteto (VU) dokumentas Lietuvoje pažymėtas 1944 m. vasario 21 d. data.

1944 m. V. Stankevičiui dar kartą teko trauktis nuo bolševizmo, iš pradžių - vėl į Vokietiją. Tada jis pakeitė pavardę senoviška trumpesne šeimos pavardės forma – Stanka, aktyviai, nors visai naujomis sąlygomis, dirbo toliau. Buvo vienas Baltijos universiteto Hamburge - Pineberge steigėjų, lietuvių skyriaus rektorius, o 1948-1949 m. - universiteto prezidentas. 1949 m. jis persikėlė į JAV, iki pat mirties Kongreso bibliotekoje, Vašingtone, atliko mokslinius tyrinėjimus pagal Šiaurės Amerikos Arktikos instituto tematiką. Be to, kaip jis pats rašo autobiografijoje, vienas laisvalaikio užsiėmimų buvo atominės fizikos istorija. Ką šioje srityje buvo nuveikęs, kol kas nežinome.

Jau apžvelgėme kai kurias V. Stankos veiklos kryptis - teisę, karo mokslus, kovą, istoriją, politiką. Dar reikia pridėti mokslo istoriją, filosofiją, ekonomiką. Tikras universalumas ir nepaprastas produktyvumas. Tą patvirtina išleistų knygų tematika rusų, lietuvių, vokiečių, anglų kalbomis ir leidinių kiekis.

Minėjome, kad V. Stankevičius buvo ir karo inžinierius. Baigęs Junkerių mokyklą jis 1915 m. mokė karius žvalgybos ir įtvirtinimų. Tų metų birželio mėnesį buvo pasiųstas statyti įtvirtinimų iš pradžių į Rygą, paskui - prie Pskovo. Buvo paskirtas darbų baro viršininku. Čia pavyko įrengti gerus apkasus, žadėjo net carą atvežti, nutiesė jam specialų kelią. 1916 m. pavasariop jį pervedė į užnugario pozicijas prie Dvinsko (Daugpilio). Dirbo visą parą. Vasarą “aš galėjau užmigti bet kuriuo dienos metu bet kurioje padėtyje. [...] Mano darbai driekėsi 25 varstus pagal frontą”. Buvo sudaryti geri gynybos planai prie Dvinos (Daugavos), bet jie nebuvo įvykdyti. Kitų inžinierių pastatyti labai brangūs įtvirtinimai prie Revelio (Talino) buvo netikę. Tuo metu V. Stankevičius taip pat daug kur karo mokyklose skaitė paskaitas karininkams. Buvo “neoficialus lauko fortifikacijos privatdocentas”. Dar jis sukūrė modelį prietaiso, kuriuo neišlipant iš apkaso būtų galima pakišti miną po priešo vielų užtvara, parengė knygelę apie kulkosvaidžių priedangas. 1916 m. kartu su dviem Peterburgo inžinerijos akademijos profesoriais parašė ir išleido lauko fortifikacijos vadovėlį, kuris “turėjo ypatingą pasisekimą”. Juo naudojosi net Karo akademijoje. “Aš 1917 m. pradžioje paruošiau nedidelį pranešimą apie bendras karo problemas ir būdus, kuris buvo išsiųstas visiems frontų štabams ir į Vyriausiojo kariuomenės vado būstinę Mogiliove”. Pateikti duomenys rodo, kad V. Stankevičius nebuvo paprastas darbų vykdytojas fronte, o kūrybingas specialistas, karo inžinierius.

Trumpai aptarsime kitas V. Stankevičiaus knygas. 1921 m. Berlyne rusų kalba išleistas 375 puslapių veikalas “Rusijos tautų likimai”. Jame rašoma apie Baltarusiją, Ukrainą, Lietuvą, Latviją, Estiją, Armėniją, Gruziją, Azerbaidžaną, Suomiją, Lenkiją. Pateiktos žemėlapių schemos. Yra istorinės visų tų tautų apžvalgos. Keletas autoriaus teiginių apie Lietuvą: “Lietuva surado taikų būdą įveikti ilgalaikius nesutarimus su Lenkija. Iš visų pusių paplaunama didžiulių tautinių stichijų - vokiečių, lenkų ir rusų - ji išsaugojo kalbą, kultūrinį savitumą ir ryškų dvasinį originalumą. Ne mažiau nei dviejuose trečdaliuose Lietuvos buvusios teritorijos dabar gyvena arba kitataučiai, arba galutinai denacionalizavęs elementas. Lietuvos sostinė atsidūrė baltarusių teritorijoje, ir joje gyvena po pusę žydai su lenkais”.

Dar viena V. Stankevičiaus Berlyne taip pat rusų kalba išleista knyga “Rusija ir Vokietija”. Autorius rašo, kad šia knyga siekiama pabrėžti, jog ne nesantaika ir kova, o tautų solidarumas ir taikus bendradarbiavimas yra naudingiausia, praktiškiausia ir tikslingiausia. Knygą sudaro skyriai: “Rusija”, “Vokietija”, “Praeities nesantaika”, “Karo pamokos”, “Geriausioji ateitis”, “Vokietija, Rusija ir Antantė”.

1923 m. Amerikos leidykla “The YMCA PRESS Ltd.” Prahoje išleido savitą tarptautinio lygio V. Stankevičiaus mokslo istorijos veikalą. Tai rusų kalba parašyta 201 psl. knyga “Mendelejevas - didis rusų chemikas”. Knygoje yra skyriai: “Istorinis įvadas (chemijos raida)”, “Mendelejevo jaunystės metai”, “Periodinio dėsnio atradimas”, “Periodinio dėsnio triumfas”, “V. Mendelejevo gyvenimo puslapiai”. Tai viena iš pirmųjų tarp daugybės knygų ir straipsnių apie D. Mendelejevą. Atrodo, tai trečioji didesnės apimties knyga apie garsųjį chemiką. 1940 m. prieš pat Lietuvos okupaciją Kaune išėjo ir lietuviškas knygos variantas. Jame yra papildomas skyrius “Epilogas”, kuriame išdėstytas fizikinis periodinio dėsnio pagrindimas, remiantis naujais atomo fizikos, radioaktyvumo tyrimais.

V. Stankevičius išleido keletą knygų teisės klausimais: “Baudžiamoji teisė” (paskaitos), Kaunas, 1925; “Baudžiamosios teisės istorijos pamatiniai bruožai”, Kaunas, 1932; “Beccaria Cesare. Apie nusikaltimus ir bausmes”, Kaunas, 1935. Konkrečiai pateiksime keletą teiginių ar minčių iš retesnio archyvinio dokumento - V. Stankevičiaus 15 puslapių mašinraščio “IX tarptautinis penitenciarinis kongresas Londone 1925 m.”, kuriame jis dalyvavo. Atrodo, kad tos kongreso rekomendacijos aktualios ir šiandien: “Pageidaujama padaryti viską kas galima, kad trumpalaikė laisvės atėmimo bausmė būtų pakeista kitomis bausmėmis. [...] Įstatymas neturi statyti teismo nuožiūrai siaurų ribų [...]. Teismai turi būti kiek galima daugiau specializuoti - ypač teismai nepilnamečiams turi būti atskirti nuo teismų suaugusiems. [...] Kaliniai visų pirma turi būti suskirstyti pagal jų dvasios stovį, amžių ir lytį, o toliau jie turi būti skirstomi pagal kiekvieno būdą ir galimybę pasitaisyti. [...] Nepilnamečiams turi būti duotas galimumas tiek uždirbti, kad sukakus pilnametystei jie turėtų mažą kapitalą. [...] Kiekviename krašte turi būti įsteigta filmų cenzūra jaunuomenės moralei apsaugoti. Neleisti išvežti filmų, kurie tame krašte cenzūros uždrausti. [...] Anglijoje kalėjimai atrodo tušti. Daug oro, šviesos, vietos darbams organizuoti, gimnastikai, sportui, maudyklėms. [...] Pirmus pavyzdingus kalėjimus įrengė mažas kraštas - Olandija”.

Lietuvoje ir užsienyje 1934 m. pasirodė istorinis ir filosofinis V. Stankevičiaus veikalas “Pasaulinės istorijos dinamika”. Lietuviško teksto yra 328 puslapiai, rusiško - 246. Jau pats vienkartinis dvigubas knygos išleidimas skirtingomis kalbomis Kaune ir Paryžiuje - Berlyne atkreipia dėmesį. Autorius čia nagrinėjo taip pat religijos, mokslo, technikos, teisės istorijos ir politikos klausimus. Knygą sudaro šios dalys ir skyriai: “Praeitis” (“Senovės Indijos palikimas”, “Antikinio pasaulio palikimas”, “Izraelio palikimas”, “Kultūrų sąveika”, “Naujosios tautos”); “Dabartis” (“Naujos jėgos”, “Naujoji dvasia”, “Tikrovė ir svajonės”); “Ateitis” (“Ką neša mums ateitis”, “Prieš mus “Aukso amžius”!). Veikalą skaityti įdomu. Yra ir lietuviškų temų. Baigiamasis akcentas toks: ”Kam laukti žūties, jeigu prieš mus neregėtas žmonijos dvasios žydėjimas?”.

1937 m. išėjo V. Stankevičiaus ekonominio pobūdžio 43 puslapių leidinys – “Pasaulinio ūkio dinamika”. Nurodydamas gausius pirminius šaltinius, pasitelkdamas įvairias įdomias lenteles, autorius nagrinėja daugiausia XX a. pasaulinio ūkio raidą, karų ir krizių įtaką jai, ateities, taip pat technikos perspektyvas. Pabrėžia Saulės energijos pavertimo elektros srove ir atominės energijos panaudojimo galimybes. Jaučiamas nerimas dėl galimo naujo pasaulinio karo, bet apskritai autorius, kaip ir anksčiau aptartame veikale, tiki žmonijos ateitimi ir joje mato “Aukso amžių”.

Panašios mintys aptariamos ir knygoje “Didelės ir mažos valstybės”. Savita tai, kad šioje knygoje (per 128 puslapius) problemos nagrinėjamos glausčiau, lyginamos mažos ir didelės valstybės arba parodoma jų priešprieša. Didelėmis valstybėmis laikomos tos, kuriose gyventojų yra daugiau kaip 40 mln., mažomis - iki 10 mln. Tarpinės valstybės, suprantama, vadinamos vidutinėmis. Iš viso būta 75 valstybių, iš jų 10 - didelių, 10 - vidutinių ir 55 - mažos. Bendras didelių valstybių gyventojų skaičius -1,5 milijardo, vidutinių ir mažų - po 250 milijonų. Autorius, remdamasis įvairiais kriterijais, įrodinėja mažų valstybių pranašumą prieš dideles. Mažų valstybių galingumą mato federacijoje. Tvirtinama, kad ateityje mažų valstybių daugės ir joms priklauso ateitis. Įdomus 17 puslapių skirsnis “Naujoji technika ir teisė”. Rašoma apie technikos įtaką teisei. Dar minimi tokie V. Stankos veikalai: “K učeniju o formach vinovnosti”; “Borba s opasnym sostojanijem, kak osnovnaja zadača novogo ugolovnogo prava”, 1914; “Dolus eventualis”, 1914; “Na velikom severe”, 1923; “Žvaigždė iš rytų (Karalius Asoka)”, 1936 ir 1959 (tas pats vokiečių k., 1937; rusų k., 1959); “Lietuvos Statutas ir Hammurabi kodeksas”, 1940; “The Great Age of World History”, 1946; “Homo Gaudens. Radost kak istočnik civilizacii”, 1950; “Pikto šaltinis”, 1950 (tas pats anglų k., 1954); “Ob egzistencializme”, 1953; “Egzistencializmo tamsa ir šviesa”, 1954; “Institutions of the U.S.S.R. Active in Arctic Research and Development”, 1958 ir 1959; “The Star from the East and Asoka`s Wheel”, 1962; “Indijos karaliaus turtai” (romanas, pasirašytas slapyvardžiu A. Kosa), 1936. Įspūdingas darbų sąrašas! “Aš daug kartų turėjau bėgti, slapstytis ir buvau šešis kartus suimtas”, - prisimena išgyvenimus bolševikinėje Rusijoje V. Stanka. Sumanumas, drąsa, rizika ir konspiracija padėjo išvengti blogesnės baigties. Tai, žinoma, skatino jį nagrinėti įvairias reiškinių priežastis, sukurti tokią universalią literatūrą. Suprantamas ir gyvenimo džiaugsmas, tai, kad V. Stankos filosofinė kryptis - džiaugsmo filosofija, tikėjimas šviesia žmonijos ateitimi.