“Mokslo Lietuvos” reportažą apie Tilžės katalikų bažnyčios statybos pabaigtuves ir jos atidarymo iškilmes “Atėjo metas šventinti bažnyčią” skaičiau itin atidžiai - jame atgimė ir istorija, ir gana jaudinanti vakardienos tikrovė. Nuoširdžiai sveikinu naujųjų Dievo namų šeimininką kunigą Andrių Eidintą ir Karaliaučiaus katalikų parapijos kunigą dekaną Anuprą Gauronską. Su jais teko ne kartą bendrauti minint pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukaktį, todėl gerai žinau, kaip jie laukė šios iškilmių dienos ir kiek įdėjo rūpesčio, kad ji kuo greičiau išauštų.

Visgi labai išsamaus reportažo skyrelyje “Seimo dovana bažnyčiai” pastebėjau esminį netikslumą. Jis susijęs su naujajame bažnyčios pastate įkurdinta Tilžės lietuvių bendruomenės Martyno Mažvydo biblioteka. Mano žiniomis, tiesa yra kiek kitokia. Prieš trejus metus, baigiant vykdyti Pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakties minėjimo valstybinę programą, tapo aišku, kad planuotų užduočių dėl Mažosios Lietuvos kultūros paveldo apsaugos rusiškajame Karaliaučiaus krašte nepavyks atlikti - nebuvo pasiektas Lietuvos ir Rusijos vyriausybių politinis susitarimas. Pirmosios lietuviškos knygos sukakties minėjimo valstybinė komisija buvo priversta spręsti nenoromis “sutaupytų” pinigų likimą. Tada svarstyti du pasiūlymai: viename buvo kalbama apie paramą Karaliaučiaus krašto lietuviškosioms mokykloms, kitame - apie modernios bibliotekos įkūrimą. Laimėjo pastarosios minties šalininkai, nes svarstant išaiškėjo, kad mokyklomis privalo rūpintis ir gana gerai šią užduotį vykdo Tautinių mažumų ir išeivijos reikalų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei jo generalinis direktorius Remigijus Motuzas. Bibliotekai įkurti buvo pasirinkta Tilžė. Valstybinės komisijos finansuojamą projektą kūrė ir įgyvendino nemaža bibliotekininkystės specialistų, tačiau daugiausia dirbo Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Emilija Banionytė, Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos direktorius Petras Zurlys ir Kultūros ministerijos Bibliotekų skyriaus vedėjas Vytautas Gudaitis. Prie organizacinių reikalų sprendimo pagal tuometines pareigas yra prisidėjęs ir šių eilučių autorius.

Neminėsiu darbo detalių ir problemų, tačiau pateiksiu esminį sprendimą ir susitarimą: yra steigiama Tilžės lietuvių bendruomenės biblioteka, ji priklauso visai bendruomenei, biblioteka pavadinama Martyno Mažvydo vardu, jai laikinai patalpas savo bažnyčioje skiria Tilžės katalikų parapija, restauravus atgautą Vydūno namą ir jame įkūrus lietuvių kultūros centrą, biblioteka perkeliama į jį, knygų fondas, bibliotekinė įranga ir kitas inventorius nuperkamas iš Valstybinės komisijos lėšų, atlyginimą bibliotekos darbuotojai skiria Lietuvos Kultūros ministerija, visaip toliau profesiškai kuruoja Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Šį sprendimą ir susitarimą gali paliudyti darbo protokolai, kartu su Valstybinės komisijos archyvine medžiaga perduoti saugoti į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, suprantama, ir bet kuris anksčiau paminėtas asmuo. Tokiu būdu reportažo skyrelio “Seimo dovana bažnyčiai” teiginys, kad Martyno Mažvydo biblioteka buvo padovanota Tilžės Kristaus Prisikėlimo parapijai, neatitinka teisybės. Ji yra visos Tilžės lietuvių bendruomenės ir, atėjus geresniems laikams, privalo būti perkelta į Vydūno namą.

Manau, kad savo pastabą privalėjau paskelbti viešai, nes tiesa – svarbiau. Šiuolaikiška Tilžės lietuvių biblioteka yra nemenkas materialinis ir dvasinis turtas, todėl galimi ginčai dėl jos priklausomybės būtų nepageidautini. Kartais jie prasideda nuo mažmožių, net nuo laikraštin atsitiktinai prasprūdusio netikslumo.