Lietuvos mokslininkų sąjungos būstinėje vyko bendras su “Mokslo Lietuva” renginys, į kurį buvo pakviesti ir kai kurių politinių partijų atstovai. Jie išsakė savo požiūrį į mokslo ir aukštųjų studijų padėtį šalyje.

Suprantama, išdėstė ir savo priešrinkimines nuostatas: kas darytina, kad šioje srityje padėtis iš esmės keistųsi.

- Mes žinome Jūsų rinkimines programas, per internetą jas išplatinome mokslo visuomenei (www.lms.lt/lms/diskusijos.html), - kalbėjo susitikimui su politikais vadovavęs Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas Gontis. – Mūsų nuomone, rinkiminės programos yra ganėtinai bendros. Daugiausia jos teisingos, nedaug skiriasi. Tačiau tam, kad pakeistume šiandieninę valstybės ir jos mokslo padėtį, reikia daryti gerokai daugiau ir konkretesnių darbų, negu rinkiminėse programose parašyta. Todėl šiandien tikimės, kad bendraudami galėsite pasakyti “Mokslo Lietuvos” skaitytojams šiek tiek daugiau. Prieš pakviečiant kalbėti politikus, įžangos žodžiu, kaip dabartinę padėtį moksle vertina patys mokslininkai, pradėjo Teorinės fizikos ir astronomijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, instituto tarybos pirmininkas, Lietuvos studijų ir mokslo institucijų senatų (tarybų) pirmininkų konferencijos prezidentas habil. dr. Bronislovas Kaulakys.

“Mokslo Lietuvoje” esame spausdinę ištisą ciklą B. Kaulakio straipsnių, skirtų mokslo finansavimo Lietuvoje ir pasaulyje dalykams (1999 m. Nr. 18 – 20, 22 ir 2000 m. Nr. 2, 16). Kai kurias esmines mintis verta ir priminti.

Pasaulio mokslo kongrese Vengrijoje 1999 m. buvo pabrėžta, jog moksliniai tyrimai esminę įtaką valstybės plėtrai turi tada, jeigu mokslui skiriama ne mažiau kaip 1 proc. BVP. Lietuvoje skiriama apie 0,5 proc. BVP, todėl daryti didesnę įtaką valstybės ir visuomenės raidai neįmanoma. Pagal šį rodiklį Lietuva atsidūrė tarp Indijos ir kai kurių Afrikos valstybių.

Iš pretenduojančių į ES valstybių Lietuva pagal mokslui skiriamą BVP procentą užima paskutinę – dešimtą vietą. Vertinant pagal realiai skiriamas lėšas, padėtis dar blogesnė. Moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai ES šalyse vidutiniškai skiriama 350 JAV dol. gyventojui (1,84 proc. BVP), pasaulio vidurkis – 90 dol. gyv. (1,4 proc. BVP), o Lietuvoje – tik apie 15 dol. gyv. (0,5 proc. BVP). Daugelyje šalių šiems tikslams skiriama 200-700 dol. gyventojui (1 - 3,6 proc. BVP). Tik 2015 m. Lietuva gali pasiekti tą lygį, kurį jau 1995 m. buvo pasiekusios daugelis valstybių.

Tačiau kad bent šį laimėjimą pasiektume, kitąmet turėtume mokslinių tyrimų finansavimą padidinti 55 proc., 2002 m. - 34 proc., 2005 m. – 27 ir 2006 m. – dar 39 proc. Kadangi šiems metams buvo numatyta iš valstybės iždo moksliniams tyrimams skirti 165 mln. Lt, tai didinant 55 proc. kitąmet reiktų jau 256 mln. Lt. Šitokie “Lietuvos mokslo ir technologijų baltąją knygą” padėjusių rengti Suomijos ekspertų vertinimai. B. Kaulakys priminė, jog valstybių mokslo institutų iš valstybės gaunamos lėšos tesudaro tik 0,15 proc. BVP, taigi 29 valstybiniai mokslo institutai gauna vos 64 mln. Lt. Tai penktadalis to, ką valstybė turėtų skirti moksliniams tyrimams pagal Europoje įprastas nuostatas.

Per paskutinįjį dešimtmetį praktiškai nebuvo investicijų į mokslinių tyrimų bazę, nors per tą laiką valstybė “sugebėjo” pasiskolinti 13 mlrd. Lt. Tiesa, lėšos buvo skiriamos tik kai kurių institutų naujų pastatų statybai (Lietuvių kalbos instituto, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos žemdirbystės instituto). Susidaro paradoksali padėtis: institutai negauna normaliam darbui reikalingų net minimalių lėšų, o mokslininkams keliamos užduotys – siekti tarptautinio lygio rezultatų, straipsnius spausdinti pripažintuose užsienio žurnaluose. Mokslo finansavimas, žinoma, labai svarbu, tačiau tai ne vienintelis rūpestis. Karštas diskusijas kelia mokslinė teisinė reforma, valstybinių mokslo institutų ateitis, kai kuriems studentams vis brangėjančios studijos valstybiniuose universitetuose. Mokslininkų sąjungos nariai norėjo išgirsti, ką apie tai mano politikai, nuo kurių sprendimų ateityje gali priklausyti mokslo ir valstybės likimas.

Po to, kai pakalbėjo politikai, vyko diskusijos, politikai atsakė į Mokslininkų sąjungos narių klausimus.

Mokslo ir studijų situaciją pranešėjas B. Kaulakys apibūdino teisingai, o Krikščionių demokratų partijos rinkiminėje programoje taip pat pasakyta, jog ši sritis neleistinai prastai finansuojama. Deja, iš akademinių sluoksnių politikai gauna tiek nedaug balsų, kad jie, žinoma, labiau rūpinasi “masyvesniais” rinkėjų blokais, o mokslas taip ir lieka nuskriaustas.

Taigi pirmiausia reikia atkurti normalų finansavimą. Mokslo ir studijų sistemos darbuotojams atlyginimai turėtų būti bent trečdaliu padidinti. Valstybės tarnybos įstatyme numatytoji atlyginimų skalė galėtų būti vertinama patenkinamai, tačiau tai bus įgyvendinama per 5 metus, o per tą laiką išeis į pensiją kone 40 proc. mokslo ir studijų sistemos personalo. Vienas dramatiškiausių dalykų – senėjimas, todėl pirmiausia būtina pasirūpinti jaunaisiais mokslininkams. Išvažiavusiems į užsienį reikia sudaryti galimybę grįžti į Lietuvą, užtikrinant jiems darbo vietas ir sąlygas dirbti šiuolaikiškai. Visa tai susiję ne tik su mokslo finansavimu, būtina galvoti ir apie sistemos racionalizavimą. Labai nevienodo pajėgumo mokslinių kolektyvų ir atskirų jos narių darbų vertė, našumas.

Ligi šiol taip ir nepavyko bent kiek sustiprinti šios sistemos biurokratinį aparatą. Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos paprasčiausiai nepajėgia vykdyti tų užduočių, kurias privalo. Kai pati valstybinė įstaiga neįstengia išspręsti organizacinių užduočių, tai ir valstybės lėšos eikvojamos neracionaliai. Departamentas pirmiausia turi aiškiai suformuluoti valstybės užsakymą, skirtą aukštosioms mokykloms, atlikti studijų programų auditą. Seimas turėtų atlikti pirminį stambų lėšų paskirstymą mokslo ir studijų sritims, o mokslo institucijos šias lėšas turėtų gauti pagal konkursą – neperspektyvūs mokslo kolektyvai savaime nunyktų ir nereikėtų sukti galvos, kiek Lietuvoje reikia mokslo institutų.

Kokio mokslo Lietuvai reikia? Istorikai “Būtovės slėpiniuose” į šį klausimą yra atsakę: tokio, kad galėtume parašyti savo “Britų enciklopediją.” Labai pageidautina, kad valstybėje būtų ekspertų visais svarbiausiais klausimais. Bet čia jau turėtų politikai apsispręsti, ar to sieksime. Jei taip, tai reikėtų ir visų politinių partijų sutarimo.

Dėl studijų finansavimo. Tai studentams opus klausimas. Nepakanka didinti finansavimą, reikia racionalizuoti visą studijų sistemą. Šiuo metu per 40 proc. visų studentų mokosi verslo, vadybos srityse – ar iš tikro tiek reikia? Valstybė savieigai paliko aukštąjį mokslą, o aukštosios mokyklos populiarias sritis panaudoja savo finansiniams reikalams gerinti.

Rengiant Liberalų sąjungos mokslo ir studijų programą dalyvavo Lietuvos MA prezidentas akad. Benediktas Juodka, Valstybinių mokslo institutų direktorių konferencijos pirmininkas prof. Valdemaras Razumas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto tarybos pirmininkas prof. Leonas Saulis, Matematikos ir informatikos instituto direktorius prof. Mifodijus Sapagovas. Be to, teko konsultuotis su daugeliu kitų mokslo darbuotojų. Programoje rėmėmės priimtuoju Aukštojo mokslo įstatymu, taip pat ir šiuo metu koreguojamu Mokslo ir studijų įstatymu. Todėl labai svarbu, kad jie būtų geri, o tada būtų galima jais ir vadovautis.

Mūsų pageidavimas – mokslui ir studijų sistemai turi būti skiriama ne mažiau kaip 1,5 proc. BVP. Prieš prasidedant ekonominei krizei 1998 m. ši sistema gaudavo 1,24 proc. BVP, paskui vis mažiau, o šiuo metu – 1,02 proc. BVP. Jeigu nepavyks nustatyti tvirtų skaičių, tai viskas teliks kalbomis. Liberalai, pradėję nuo 1,5 proc., į kadencijos pabaigą pasiryžę artėti prie 2 proc. BVP, skiriamo mokslui ir studijoms.

Pritariame, kad būtų du mokslo laipsniai – daktaro ir habilituoto daktaro. Sieksime sukurti sistemą, kad mokslui kuo mažiau įtakos turėtų politinės partijos. Mokslas – nepartinės veiklos sritis, todėl visų partijų programose šiuo požiūriu nedaug skirtumų, bet visos privalo jausti didelę atsakomybę. Seime konservatorių atstovas teigė: “Nuspręsime, kokio mokslo reikia ir kokio nereikia”. Gal tai turėtų nuspręsti Mokslo taryba, Mokslų akademija, ekspertai. Pirmiausia reikia žvelgti į tas sritis, kuriose Lietuva yra pasiekusi tarptautinį lygį. “Mokslo Lietuvoje” (Nr. 15) teigiama, kad mokslo lygis nepriklauso nuo šalies dydžio. Puikiai pasakyta. O juk dažnai samprotaujama, kad Lietuva maža, tad ir daug mokslo nereikia, o kiek reikia, tiek, girdi, galima atsivežti iš užsienio. Šitaip siūloma taupyti mokslo sąskaita. Jei taip, tai gal palikime tik vidurinį mokslą, uždarykime universitetus – ir tapsime atsilikusios valstybės pavyzdžiu, kuri Europos sąlygomis bus tikrai nereikalinga.

Visoms partijoms esu siūlęs kadencijai numatyti prognozes, kokios planuojamos valstybės pajamos ir išlaidos, kaip grąžinsime skolas, kiek skirsime švietimui, mokslui, sveikatos apsaugai, žemės ūkiui. Reikia ne šiaip žadėti šviesią ateitį, o numatyti konkrečius skaičius ir jų stengtis laikytis. Šiuo metu padėtis tragiška. Štai Lietuvos MA išvažiuojamoji sesija vyko Kauno technologijos universitete, kur buvo nagrinėjami informacinės visuomenės Lietuvoje kūrimo, mokyklų kompiuterizavimo reikalai ir pan. Nė vienos politinės partijos atstovo salėje neišvydome, nors buvo kviečiami – štai kaip rūpi mokslas! Tad kaip galima šnekėti apie informacinės visuomenės kūrimą valstybėje, aukštąsias technologijas, kompiuterizaciją? Jei taip ir toliau bus vertinamas mokslas, tai galime geriausias programas rašyti – nieko neišeis.

Ką tik matėme diagramas, kuriose pateiktas labiausiai išsivysčiusių valstybių požiūris į mokslą – šiai sričiai skiriami pinigai. Kas tose valstybėse vyksta? Jos įžengusios ne tik į informacinę epochą, bet ir kone dešimtmetį jau gyvena mokslo žiniomis grįstos ekonomikos sąlygomis. Ne vien informacinę visuomenę kuria pasaulis – vien to jau per maža. Mokslas, mokslo žinios (o visa tai prasideda nuo švietimo, valstybės požiūrio) tose valstybėse jau tapo šiuolaikiniu gerovės šaltiniu. Taip bus ir ateityje, nes kito kelio ir nėra.

Žvelgiant giliau į tų valstybių struktūrinius dalykus, štai ką galima pastebėti: visose valstybėse aukštosios mokyklos, mokslo institucijos ir ekonominės struktūros yra labai integruotos. Nuo tų procesų niekur nepasislėpsime ir mes: nuo aukštųjų mokyklų, mokslo ir verslo institucijų integracijos ir valstybinio protekcionizmo diegiant inovacijas. Kito kelio dabartiniame pasaulyje nėra.

Finansavimą reikia numatyti turint viziją, kurią ir pamėginau nusakyti. Žinoma, būtina ir iš esmės padaryti laipsnišką struktūrinę reformą – švietimo, aukštojo mokslo ir mokslo institucijų.

Visi kalbėję ir dar kalbėsiantys minės labai panašius dalykus, bet norėčiau kalbėti apie tai, kas darytina. Ir iš šio mūsų nedidelio susirinkimo aišku, kad reikia ieškoti sutarimo svarbiausiais strateginiais mokslo ir studijų bei švietimo klausimais. Tai nacionalinės atsakomybės dalykai. Jeigu partijos ir mokslininkai nesutars dėl to, kokią savo valstybę įsivaizduojame ir kokią vietą joje užims mokslas, studijos ir švietimas, tai pavieniai siūlymai, kurie kartais išplaukia iš partijų programų, nebus tiek efektyvūs, kaip mes norėtume.

Taigi sutarimas. Matau labai plačių galimybių surasti tą sutarimą net tarp politiškai labai priešiškų subjektų – partijų ir partijoms atstovaujančių, nes prielaida vis tik yra racionalumas. Jei iš tikrųjų bandome suvokti atsakomybę už savo valstybę, tai nėra kitos prielaidos, išskyrus protą – juo turime vadovautis, o ne siauresniu partiniu interesu Todėl, mano nuomone, labai sveikintina iniciatyva, kurią pastaruoju metu bando formuluoti Lietuvos MA ir kitos mokslo institucijos – kalbėti apie mokslo, švietimo plėtrą, studijų išsaugojimo bendrą valstybinę strategiją. Ji turi būti nepartinio pobūdžio. Parlamentinėms partijoms paliekama ne tik teisė, bet jos ir kviečiamos dalyvauti diskusijose rengiant tą valstybės strategiją. Kartu joms paliekama teisė rinktis iš tų alternatyvų, kurias siūlo mokslininkai. Jie gali sutarti labai aiškiai kad ir dėl skaičių, kuriuos čia pateikė B. Kaulakys, palyginęs Lietuvos ir Europos bei pasaulio valstybių mokslo padėtį. Iš to akivaizdu, ką turime daryti, o partijos, įvertinusios bendrą valstybės padėtį, privalo ieškoti išeities.

Svarbiausias dalykas, man regis, mūsų prioritetų suderinimas ir įsipareigojimas tuos prioritetus įgyvendinti remiantis konkrečiais skaičiais, dydžiais. Kitaip sakant, atlikus griežtą ekonominę analizę, reikia pasvarstyti, kaip galime suderinti, pvz., krašto apsaugos ir švietimo bei mokslo interesus? Ar tai nesusieti dalykai, ar vienas kitą galintys papildyti? Kaip antai, socialinė sauga, medicina ir daugybė kitų dalykų, kurie sudaro tam tikrą valstybės gyvenimo kokybės vaizdą.

Esu įsitikinęs, kad vienas svarbiausių dalykų – išsaugoti tai, kas jau sukurta Lietuvoje. Todėl pritariu akad. V. Statulevičiaus minčiai, jog maža šalis – tai dar nereiškia, kad joje turi būti mažai mokslo. Priešingai, joje gali būti labai didelis mokslas. Todėl fundamentinius tyrimus, kurie buvo Lietuvoje susiklostę per daugelį dešimtmečių ir šimtmečių, išsaugoti tiesiog būtina. Svarbu išsaugoti ir tai, ką mes šiandien turime svarbiausiose mokslo tyrimo institucijose – universitetuose ir valstybiniuose mokslo institutuose. Tai privalu.

Kai kalbu apie atskirų sričių, kurioms mes teikiame prioritetus, suderinimą, mintyje turiu ir tam tikrą valstybės strategiją. Deja, kol kas jos pakankamai aiškios neturime, kad galėtume sėsti prie bendro stalo ir pareikšti: štai toje bendroje valstybės strategijoje, jos ūkio plėtros, kultūros išsaugojimo strategijoje mokslui turi būti numatyta aiški vieta. Kol šito nebus, tol net Švietimo ir mokslo ministerijos atskiri departamentai temps antklodę vis į savo pusę: vieni sieks, kad būtų išplėstas kolegijų tinklas, kiti norės išsaugoti kitus dalykus. Jau nekalbu apie tai, kad nebus Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų sutarimo. Tenka apgailestauti, nes mokslas ir švietimas yra kultūros dalis, ir labai blogai, kai tos sritys lyg ir atsiejamos. Įsivaizduojama, kad kultūra – tai tik menininkai, bibliotekos ir muziejininkai.

Jei dėl šių svarbiausių dalykų sutartume, tai galėtume kalbėti ir apie konkretesnius reikalus. Pirmiausia apie mokslo ir studijų ūkio inventorizavimą – kas tame ūkyje saugotina ir būtinai saugotina, o ko galima atsisakyti. Mūsų šios dienos pokalbyje tai buvo pavadinta sistemos racionalizavimu. Nors mokslininkai ir nemėgsta kalbėti apie vidinius rezervus, bet yra daugybė šaltinių, kuriais mes galėtume pasinaudoti savo sistemos viduje, norėdami išsaugoti tikrą mokslą ir tikras studijas. Kad yra netikro mokslo ir studijų, pseudo- programų, viena kitą dubliuojančių institucijų ir tuščių apsisukimų, nieko bendro neturinčių su jokia konkurencija, o tiesiog “melžiančių” valstybės kišenę, – akivaizdu.

Kitas techninis ir politinis žingsnis, aišku, tai biurokratijos mažinimas. Jeigu valstybė numatė tam tikrą dalį lėšų skirti aukštosioms mokykloms, kolegijoms bei vidurinėms mokykloms, tai jas pinigai ir turėtų pasiekti, įveikę mažiausius trukdžius. O tuos trukdžius ir sudaro biurokratiniai sluoksniai. Pinigai turėtų priklausyti tik tikriesiems vartotojams.

Kalbu ne vien apie Švietimo ir mokslo ministeriją, nors joje šiuo metu dar labai silpna profesionalų komanda. Ministeriją būtina stiprinti, kad joje būtų tikrų profesionalų branduolys. Labiau mintyje turiu apskritis (tai išvis nevykęs darinys), jose įsikūrusius visokius švietimo skyrius. Savivaldos aukštosiose mokyklose plėtra yra būtina. Jeigu žiūrime į Vakarus, tai juk autonomija ten suvokiama kur kas plačiau, apima ne tik akademinius, bet ir ūkio, finansų reikalus. Žinoma, susijusius su atskaitomybe valstybei, bet kartu ir su iniciatyvos išlaisvinimu. Tai absoliučiai būtina.

Galbūt tai bus susiję su kai kuriomis Aukštojo mokslo įstatymo pataisomis. Šis įstatymas mūsų šiandien netenkina. Daugybėje poįstatyminių aktų, kuriuos jau pradėjome nagrinėti, yra daug prieštaravimų, kai kurie tų aktų net prieštarauja pačiam įstatymui.

Ir baigdamas - apie ne mažiau svarbius profesoriaus, mokytojo, apskritai žmogaus, siekiančio išsilavinimo, prestižo atkūrimo visuomenėje dalykus. Tai ne lozungas, bet sietina su labai materialiais dalykais – atlyginimais. Kaip jie atrodo bendroje mūsų socialinėje struktūroje? Visiškai apverktinas vaizdas, kurį tuojau pat būtina taisyti.

Be to, reikia siekti, kad neturėtume “centrų” ir “periferijų”. Kad Lietuva galėtų pasirodyti esanti pakankamai turtinga daugybėje sričių, atskiruose regionuose universitetai neturi panašėti (šiandien be reikalo bando dubliuoti vienas kitą), atlikti funkcijas, kurias ir turėtų atlikti regionuose esantys universitetai.

Pastarieji žingsniai švietimo sistemoje, mėginant kai kuriuos modelius iš Amerikos perkelti į Lietuvą (profiliavimą, “geltonuosius” autobusiukus), mums yra pragaištingi. Šito neturėtų būti, nes Lietuva - ne Amerika, turime savo krašto ir švietimo sistemos savitumus, kurių lengva ranka neturėtume atsisakyti.

Mūsų partijos rinkiminėje programoje mokslui skirta nedaug vietos, bet, manau, kad visi po tuo tekstu mielai pasirašytumete. Lygiai kaip ir aš, perskaitęs Algirdo Brazausko koalicijos programos du sakinius, skirtus mokslui, po jais galėčiau pasirašyti. Štai kaip jie skamba: “Plėtosime tarptautinio lygio mokslinius tyrimus, pirmiausia atitinkančius Lietuvos ūkio ir kultūros vystymosi poreikius, taip pat ekonomiškai efektyvius eksperimentinės plėtros darbus, didinančius šalies ūkio konkurencingumą. Mokesčių lengvatomis skatinsime šalies verslą finansuoti ir vykdyti jam reikalingus eksperimentinės plėtros darbus bei mokslo tyrimus, sieksime sudaryti jam sąlygas naudotis šalies mokslo potencialu. Remsime lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir kultūros tyrimus”.

Aš manau, kad niekas tam ne-prieštarauja ir kiekviena partija tai pasirašytų. Taigi jei žiūrėtume bendriausių tikslų, siekių, įvairių partijų programinių nuostatų mokslo klausimais, tai, manau, sutartume. Nesutarimai prasideda, kai pradedami siūlyti tų tikslų įgyvendinimo būdai ir priemonės.

Dabar apie finansavimą. Man atrodo, kad čia gerokai įtakos turėjo tai, kad pastaraisiais metais didelė nacionalinio biudžeto lėšų dalis buvo panaudota švietimo ekstensyviai plėtrai, kuri labai pastebima kad ir iš šio fakto: per kelerius metus moksleivių ir studentų skaičius šalyje padidėjo iki 141 tūkst. Juos reikia išlaikyti.

Mokslo institucijos iš esmės nedidėjo, net ir mažėjo, joms skiriamų lėšų dalis liko ta pati. Palyginti ekonomiškai sėkmingais 1997-1998 m. mokslui teko 0,57 proc. BVP, jei tikėsime PHARE pateiktąja lentele. O 1999 m. ir šiais metais – jau 0,52 proc., vadinasi, vėl grįžtame prie 1996 m. lygio. Tai krizės ir netikusio administravimo įtaka – dėl nesusiorientavimo laiku.

Tačiau kai klausau p. B. Kaulakio arba kitų panašių pasisakymų, kurių nestokojame, tai pastebiu štai kokią tendenciją, būdingą samprotavimų kryptį. Atrodo, vienintelė priežastis, kuri lemia dabartinę mokslo situaciją, yra ta, jog valstybė nepakankamai duoda pinigų. Valstybė vienintelė kalta – nei visuomenė, nei institutai jokios atsakomybės nejaučia. Tokia demobilizuojanti nuostata, kuri fetišizuoja valstybės galimybes, labai paplitusi. Valstybė už viską atsakinga, o visi kiti – už nieką neatsakingi. Tai ydinga nuostata, Lietuvai pragaištinga, nes demobilizuoja visuomenę – mokslinę, akademinę ir apskritai pilietinę visuomenę, fetišizuoja valstybės galimybes. O valstybė – tai įrankis tvarkytis tos pačios visuomenės rankose. Kiek pati visuomenė gali tai valstybei skirti, kokius išteklius sukuria, tai tiek ta valstybė pajėgi padaryti. Nors akivaizdu, kad valstybė kartais tampa savitikslis dalykas, iš visuomenės įrankio virsta savo interesų tenkinimo įrankiu – ir tam reikia užkirsti kelią. Bet normali valstybė padeda visuomenei ir kiekvienam individui ten, kur jis pats negali susitvarkyti – bendri dalykai turi būti tvarkomi. Ką mes galime pasiūlyti, padaryti, kaip savo sukurtuoju produktu praturtiname visuomenės, taigi ir valstybės galimybes – šie klausimai, atrodo, niekam šiandien neiškyla.

Kas buvo padaryta nuo to laiko, kai 1995 m. buvo pateikta Norvegijos mokslo tarybos rekomendacija, kas įgyvendinta? Nieko neįgyvendinta, nes visus patenkino inertiška, statiška situacija. Ne į reformų kryptį, bet viską išsaugant ir nieko nepakeičiant. Jau geriau skursti, smilkti ir nieko nedaryti, negu ką nors keisti, reformuotis ir spręsti. Laukia, kad vyriausybė viską atneš ant lėkštutės, o kai neatneša – pasigirsta riksmas ir pasipila priekaištai.

Kai po rinkimų vėl grįšiu į mokslinį darbą, gal pradėsiu taip pat mąstyti, kaip kad dabar įprasta. Atsiverčiu “Lietuvos mokslo ir technologijų baltąją knygą”, kurioje yra fundamentiniai vertinimai, mūsų mokslo ir studijų sistemos nuosprendis. Skaitau: “Vyraujanti valstybinė mokslinių tyrimų institucijų sistema MTP (mokslo ir technologijų plėtros – red. past.) požiūriu vertintina kaip neperspektyvi, ji nepadeda įveikti MTP ir mokslo imlių produktų gamybos depresijos ūkio sektoriuje. Institucijos daugiausiai orientuotos į laisvuosius, tiesioginio užsakovo neturinčius tyrimus. Galiojantys įstatymai ir finansavimo mechanizmai nesusieja mokslo ir studijų institucijų ir ūkio srities institucijų MTP veiklos, nepakankamas finansinis ūkio įnašas į tyrimus ir silpna įtaka inicijuojant, rengiant bei vykdant technologinių tyrimų ir regionų plėtojimo programas. (…) Todėl valstybinių mokslinių tyrimų institucijų plėtra, silpnai veikiama rinkos ir konkurencijos, yra vangi ir reikia išorinių sprendimų, nes plataus akademinių sluoksnių atstovavimo principu sudarytos institucijos radikalesnių reorganizavimo sprendimų padaryti negali”.

Taigi galiu pasakyti, kad turime inertišką sistemą, kuri iki šiol neturi reformų pagreičio, tai vangi sistema, ir jei taip toliau važiuosime, lėšų mums niekada neužteks. Pernai švietimo sistemai, kurią ekspertai vertina kaip ekstensyviai išplėtotą, brangią ir neefektyvią, skyrėme 30,6 proc. nacionalinio biudžeto lėšų. Lengvai kritikuojame, bet ar kas žino bent vieną šalį, kuri švietimui, įskaitant ir aukštąjį mokslą, būtų skyrusi 30,6 proc., t. y. beveik trečdalį nacionalinio biudžeto?

Kaip prieš 5 ir 10 metų, taip ir ligi šiol mums iškilęs tas pats hamletiškas klausimas – būti ar nebūti reformoms? Jeigu nenorime reformuotis, nacionalinių sprendimų, trūksta pilietinės ir politinės valios, pasiduodame grupinių interesų įtakai ir spaudimui, tai ir toliau stovėsime vietoje. Atsiprašau, kad kartais kalbu taip, kaip galvoju.

Man sunku kalbėti, nes esu ir valstybės politikos vykdytojas, kita vertus, mėginu tą politiką reformuoti. Dalyvavau rašant Socialdemokratinės koalicijos 2000-ųjų metų rinkimų programą, ypač tą skyrių, kuriame kalbama apie kultūrinę demokratiją.

Sutinku su prof. R. Pavilionio teiginiu, kuris įrašytas ir į mūsų programą, kad svarbiausias tikslas – “pasiekti nacionalinį susitarimą dėl švietimo, mokslo ir kultūros finansavimo ir šios srities vystymo ilgalaikės strategijos”. Mes tai darome nuosekliai, 1998 m. du kartus teikėme įstatymų projektą dėl finansavimo susiejimo su BVP. Abu kartus Seimas mūsų siūlymo nepriėmė. Ne dėl to, kad buvo siūlomi nerealūs procentai. Siūlėme mokslui ir studijoms skirti 1,3-1,5 proc., t. y. tiek, kiek daugelis partijų šiandien savo programose deklaruoja. Tai buvo truputį didesni skaičiai už tuos, pagal kuriuos šalyje mokslas ir studijos buvo finansuojami geriausiais 1998 metais. Gal gerb. Ž. Jackūnas gali pasakyti, kodėl mūsų įstatymo projektas Seime buvo atmestas? Jei būtų priimtas, tai situacija būtų kita.

Sutinku, kad daugelio čia pasisakiusių partijų atstovų tikslai (bent deklaruojami) sutampa, ginčytis dėl tų tikslų lyg ir nėra ko. Liktų susėsti ir pasirašyti nacionalinį susitarimą dėl mokslo ir studijų ilgalaikės strategijos ir finansavimo. Kad ir šiandien pat, jeigu tik turime tokius įgaliojimus.

Tačiau jei aukštosioms mokykloms lėšas atiduodame tik atlyginimams, “Sodrai”, stipendijoms, jei nebelieka lėšų šildymui, priemonėms pirkti ir investicijoms į mokslinių tyrimų bazę, net stogams pasiremontuoti, tai apie kokią ilgalaikę strategiją kalbame? Mokslo institutų padėtis iš viso apverktina, nes lėšų nebeužtenka net darbo užmokesčio fondui.

Iš tikrųjų sistemoje rastume vietų, kur galime racionaliau tvarkytis. Čia esantis Puslaidininkių fizikos instituto direktorius prof. S. Ašmontas dalyvavo rengiant metodiką, kurioje aptarinėjome studentų, tenkančių vienam dėstytojui, skaičių, rėmėmės Vakarų patirtimi. Priėmėme gana žemus kvalifikacinius reikalavimus, už kuriuos esu teisingai kritikuojamas. Tikrai Lietuvoje docentų ir profesorių yra ne tiek, kiek reikėtų. Bet turint šių nors minimaliausių sąnaudų aukštosioms mokykloms reikėtų skirti 460 mln. Lt, o kitiems metams suplanuota tik 315 mln.

Akivaizdu, kad tuo nacionaliniu susitarimu reikėtų garantuoti bent minimaliausią, t. y. normatyvinį, finansavimą ir jo laikytis bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kokia krizė beištiktų. Tos sistemos, kuri Lietuvoje gyvybiškai svarbi, tiesiog negalima ignoruoti ir minimalų finansavimo lygį būtina užtikrinti. Jei gyvensime geriau, tada bus galima susieti su BVP augimu, adekvačiai didinti finansavimui skirtas lėšas.

Dr. Ž. Jackūnas pastebi, kad ekstensyviai daugėja besimokančiųjų – tai reikia tik sveikinti. Bet norisi priminti, kad daugelis paslaugų teikiama jau patiems “vartotojams” finansuojant. Šiemet į aukštųjų mokyklų pirmą kursą įstojo 23 tūkst. studentų, o 10 tūkst. iš jų patys moka už studijas.

Apie mokslą. Apverktina padėtis dėl investicijų. Jei prisiminsime 1999-2000 m. trijų šaltinių investicijas, valstybės vardu gautas paskolas, su valstybės garantija teikiamas paskolas ir iš privatizavimo fondo daromas investicijas, tai nesunkiai įsitikinsime, kad būtent mokslui tenka mažiausiai investicijų. O juk investicijos – tai nėra biudžeto lėšos, investicijos – tai lėšos iš minėtų trijų šaltinių. Todėl ir Ž. Jackūno cituotieji mūsų programų trys esminiai šaltiniai rodo: mes į mokslą turime žiūrėti kaip į valstybės gyvastį, į naująsias technologijas – kaip į valstybės išlikimo pagrindą. Tas teiginys artimas ir Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos projekto teiginiams. Dabar iš tiesų ne tiek kapitalo investicijos turės lemiamą reikšmę, o būtent mokslo ir technologijų plėtra duos didžiausią BVP prieaugį.

Tai kodėl nuo mokslo nusisukame ir į jį neinvestuojame? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai Biotechnologijos institutas. Kai jis buvo finansuojamas iš Maskvos, gavo dideles investicijas, turėjo geras starto galimybes, tai dabar ir turime puikiai išvystytą biotechnologijos pramonę – tiek man, tiek gerb. Rimantui Dagiui minėtame institute teko ir dirbti. Arba lazerių bei informacinės technologijos – šiose srityse mes esame konkurencingi pasaulyje.

Ką galime keisti institucijų viduje? Sutinku su rektoriumi R. Pavilioniu ir kitais kalbėjusiais, kad privalome numatyti mokslo kai kuriuos prioritetus: kur galime būti tik mokslininkai, kaip ekspertai, o kur būsime flagmanai. Turime vis vien palaikyti mokslininkus, kurie sugebėtų būti atitinkamų sričių ekspertai – pirmiausia tai sietina su naujų specialistų rengimu. Jei tokių mokslininkų neturėsime, tai apie kokį aukštąjį mokslą Lietuvoje galima kalbėti? Nėra aukštojo mokslo be mokslo. O mokslas be technologijų taip pat neįsivaizduojamas.

Rinkimai parodys, kuo viena partija pranašesnė už kitas. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva reikia paprasčiausio susikalbėjimo dėl pačių svarbiausių klausimų: nacionalinio saugumo, valstybės išlikimo, šalies visumos. Plačiąja prasme kalbant – būtinos investicijos į žmogų. Švietimas, mokslas ir kultūra yra to žmogaus kokybės gerinimo dalis.

Su kolega R. Vaitkumi sutinku dėl to, kad mokslo ir švietimo finansavimą reikia susieti su BVP. Tai vis dėlto bazinis supratimas, kadangi skurdžiomis sąlygomis, kaip dabar mūsų, tai yra priemonė taupyti. Jeigu nežinai tendencijų, kaip ateityje bus tvarkomasi, tai nieko neįmanoma sutaupyti: gavai - išleidai, kad greičiau vėl gautum. Senas principas: būtinai panaudoti visus fondus. Vargu ar šitaip toli nueisime.

Galima sutikti, kad mokslo ir švietimo prestižo atkūrimas - svarbus dalykas, nes, be finansavimo klausimų, tai yra ir tam tikras signalas visuomenei. Tai psichologiškai veikia ir verslo investicijas į mokslą. Šitai reikėtų suvokti siekiant investicijų į mokslą ne tik iš valstybės iždo, bet ir iš verslo struktūrų. Deja, Lietuvos verslininkai kol kas neskuba investuoti į mokslą.

Mūsų partijos programoje taip pat įrašytas visuotinio susitarimo principas dėl finansavimo - ir tai yra politika. Netikiu, kad vien tik mokslo visuomenė gali išspręsti mokslo ateities klausimus. Juo labiau, kad skiriant skurdų finansavimą tarsi leidžiama patiems apsispręsti, kuris pirmiausia žlugs. Tokiomis sąlygomis apie reformas kalbėti labai sudėtinga, nes visi stengiasi išgyventi. Tas kelias veda ne į persilaužimą vienoje ar kitoje srityje.

Mūsų strateginės nuostatos yra dvi, į jas orientuojasi ir visos kitos sritys - ūkio politika, ekonomika, finansai, nes visa tai susiję. Einame į nepertraukiamo mokymosi erą, ES į tai orientuota. Tam būtina rengtis. Labai skeptiškai žvelgiame į privatųjį aukštąjį mokslą, nes šitaip apribojamas aukštojo mokslo prieinamumas jaunimui, vadinasi, senka intelektinė bazė, nes vargu ar mokslą labiausiai praturtina būtent daug pinigų turinčiųjų palikuonys. Reikia išsemti viską, ką turime mažoje tautoje, nedidelėje valstybėje - surasti visus talentus ir sudaryti galimybes jiems pasireikšti. Antraip mokslas nejudės į priekį. Todėl mums ir nepriimtina privataus mokslo koncepcija - valstybė mokslo ir švietimo plėtojimo srityje turi būti aktyvus subjektas ir prisiimti atsakomybę. Tuo labiau, kad didesnių gamtos turtų neturime, o investicija į mokslą ir intelektą praktiškai gal vienintelė nepralošiama ilgalaikėje perspektyvoje.

Taigi valstybė turi būti ir, tikiuosi, bus aktyvi. Per 5-6 metus iš mūsų verslo subjektų tikriausiai nesulauksime bent kiek didesnių investicijų į mokslą, tikėtis kitaip būtų nepagrįsta. Kai pats verslas siekia išlikti, išsigelbėti, sunku nuspėti, kada atsiras interesas investuoti į technologijas. Gal tik po 5-6 metų tokie verslo subjektai pradės rastis. Tačiau tiek laiko mokslas negali laukti, būtina išsaugoti jo potencialą. Pagaliau subrendus verslo subjektams ar nebus taip, kad dar ne vienerius metus vėl teks laukti, kol tada jau mokslo subjektai subręs ir galės patenkinti verslo užsakymus.

O rezervų yra. Vargu ar būtų teisinga švietimą susieti su, tarkime, 35 proc. nacionalinio biudžeto. Jeigu šešėlinę ekonomiką įvertinsime 25 proc. nuo viso sukuriamo produkto - tai superliberalios valstybės biudžetas. Jei taip, tai mokslui ir studijoms turėtų būti skiriamas ne 1 proc. BVP, bet gerokai daugiau. Susieti su BVP - geriausias kriterijus nepriklausomai nuo to, kas valdžioje - liberalai ar socialdemokratai.

Neišvengiami ir integraciniai įsipareigojimai Europos Sąjungai, o tai juk ir tam tikras mokslo finansavimo šaltinis. Krašto apsaugos biudžetas daugelio valstybių taip pat naudojamas ir mokslo tyrimams. Nesame militaristinė valstybė ir iš karo pramonės negyvensime, tačiau tam tikrą krašto apsaugai numatytą BVP dalį galima būtų skirti ir moksliniams tyrinėjimams.

Valstybė atlieka tas funkcijas, kurių reikalauja visuomenė. Jeigu yra visuomenės užsakymas, skirtas mokslui, aukštajam mokslui, jo prieinamumui, tam tikra mokesčių dalis tam bus skiriama, ir esu tikras, kad visuomenė neprieštaraus, jei tos išlaidos didės. Galima būtų paaiškinti, kodėl išlaidos turi būti didinamos. Kalbu apie tikslinį mokslo finansavimą, nes ši sritis gyvybiškai svarbi visiems. Jeigu žmonėms aišku, kam lėšos skiriamos ir naudojamos, prieštaraujančių neturėtų būti.