Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį gana sunkiomis politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis sukurtas modernus universitetinio aukštojo mokslo sektorius. Lietuva viena iš pirmųjų Rytų ir Vidurio Europos šalių įvedė pažangią tripakopę (bakalauras, magistras, daktaras) studijų sistemą, modernizavo studijų programas. Autonomijos ir akademinės laisvės principai, išlaisvinę universitetus nuo griežtos valstybinės ir politinės-ideologinės kontrolės, tapo aukštojo mokslo reformos garantais. Pagal studentų skaičių, tenkantį dešimčiai tūkstančių gyventojų, Lietuva jau pasivijo Vokietiją, lenkia Čekiją, atsilieka nuo Suomijos.

Atsiradus neuniversitetinio aukštojo mokslo sektoriui - kolegijoms, per artimiausius trejus metus studentų skaičius viršis 100 tūkstančių ir Lietuva pasivis Skandinavijos šalis.

Vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių aukštojo mokslo lygį ir plėtros galimybes, yra valstybės skiriamos lėšos. Šių lėšų dinamikos analizė 1994 –2000 metais kelia pagrįstą susirūpinimą (1 pav.). Toks apibendrintas rodiklis, kaip valstybės skiriamos lėšos vienam studentui, per pastaruosius dvejus metus sumažėjo ketvirtadaliu – nuo beveik 7000 Lt iki 5400 Lt per metus (2 pav.). 2000 m. studentas finansuojamas, įvertinus infliaciją, beveik penktadaliu mažiau nei 1994 m. studentas. Lietuva pagal šį rodiklį nuo 3 iki 10 kartų atsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) šalių (3 pav.). Toks neregėtas lėšų “taupymas” aukštojo mokslo sąskaita sukėlė kritinę situaciją visuose Lietuvos universitetuose ir akademijose – jau praeitą žiemą buvo nešildomos auditorijos, nukelta pavasario semestro pradžia ar laikinai nutrauktos studijos, dėstytojai ir darbuotojai išleisti nemokamų atostogų, padidinti jau ir taip dideli, palyginti su Vakarų universitetais, pedagoginio krūvio normatyvai, sumažėjo studentų, gaunančių stipendijas. Ar galima kalbėti apie valstybės studijoms ir mokslui skiriamą prioritetą, jei nuo 1998 m. pabaigos aukštosios mokyklos dėl drastiško biudžeto asignavimų mažinimo ir skirtų lėšų neatidavimo prarado apie 150 mln. litų?

1 pav.

2 pav.

3 pav.

Valstybė beveik neskiria lėšų studijų ir tyrimų įrangai – 1994-1999 metais šios lėšos sudarė mažiau kaip 1% gautų lėšų. Tiesa, prieš kelerius metus aukštosios mokyklos parengė kompiuterinės, laboratorijų ir auditorijų įrangos atnaujinimo projektą ir didžiulėmis pastangomis išsikovojo 27 mln. litų finansavimą iš valstybės vardu gaunamų paskolų. Tačiau po pirmojo etapo, kai 1998 m. buvo skirta 8 mln. litų, šio projekto finansavimas buvo sustabdytas. Šiais metais atnaujintas, bet 7 mln. litų finansavimas bus skirtas jau tik iš paskolų su valstybės garantija, t.y. šią paskolą su palūkanomis teks grąžinti iš tų pačių mokslo ir studijoms skirtų lėšų. Palaikyti įrangos minimalų lygį padėjo tik tarptautiniai projektai ir mokantys už mokslą studentai. Nepakankamas aukštojo mokslo finansavimas spartino mokamų studijų plėtrą – 1994 m. šie studentai sudarė 3%, šių metų pradžioje – 24%. Studijų mokestis tapo pagrindiniu šaltiniu lopant kiaurus stogus, remontuojant auditorijas, šildant ir apšviečiant pastatus, įsigyjant vadovėlius ir mokslinius žurnalus. Ar be modernių informacinių technologijų, sugebančių jomis naudotis žmonių mūsų valstybė priimtina Europai ir pasauliui XXI amžiuje, informacinės ir žinių visuomenės amžiuje? Vien tik žvelgdamas į šių metų valstybės investicijas (4 pav.) pradedi galvoti, kad valdžios vyrų projektuojama Lietuvos ateities vizija – valstybė su intelektualiai ir materialiai nuskurdusiais universitetais.

Per pirmąjį nepriklausomos valstybės 10-metį universitetai, akademijos, mokslo institutai išsaugojo mokslininkų potencialą. Tačiau artimiausias 5-10 metų laikotarpis gali būti lemiamas studijų ir mokslo ateičiai. Tarp mokslininkų iki 65 m. tik apie 4% yra jaunesni nei 35 m., o per 40% - vyresni kaip 55 m. Pensinio amžiaus kasmet sulaukia daugiau kaip 300 mokslininkų. 1994-1999 m. laikotarpiu Lietuvoje kasmet vidutiniškai apginta po 150 daktaro disertacijų (kiekviena Lietuvos aukštoji mokykla kasmet vidutiniškai parengė po 8 mokslo daktarus, mokslo institutas – mažiau kaip po 1,5 daktaro). Todėl būtina padvigubinti parengiamų daktarų skaičių, kad bent stabilizuotume padėtį sparčiai mažėjant mokslininkų potencialui. Kodėl gabiausi universitetų absolventai nesirenka mokslininko karjeros (juk nenormalu, kad tik trečdalis priimtų į doktorantūrą parengia ir apgina disertacijas)? Viena iš svarbiausių priežasčių yra ta, kad metai iš metų “nyko” dėstytojo ir mokslo darbuotojo profesijos prestižas. 1992-1993 m. profesoriaus atlyginimas prilygo ministro, asistento – vidutiniam šalies atlyginimui. Ar dabartinė situacija, kai universiteto profesorius “nuvertėjo” net iki “vidutinio” valdininko, o asistento darbas vertinamas gerokai mažiau nei “vidutinio” piliečio, gali paskatinti jauną magistrą ryžtis keletą dešimtmečių kantriai siekti mokslo aukštumų? Norint bent sustabdyti prasidėjusį “universitetų tuštėjimo metą”, būtina per dvejus, o ne per penkerius metus, kaip numatyta Valstybės tarnautojų įstatyme, taikyti Rektorių konferencijos parengtą dėstytojų ir mokslo darbuotojų darbo apmokėjimo sistemą: asistentui – 3,2-3,5 MMA, docentui – 5,9-7,0 MMA, profesoriui – 7,6-9,1 MMA (šiuo metu MMA yra 430 litai).

Valstybės prioritetus parodo bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienai ar kitai veiklos sričiai. Per pastaruosius šešerius metus BVP dalis, skiriama studijoms ir mokslui, 1998 m. buvo didžiausia (1,25%), o šiais metais - mažiausia (1,06 %). Aukštasis mokslas ir tyrimai taps valstybės prioritetu, jei bus siekiama ES standartų – apie 2% BVP (aukštajam mokslui – iki 1,25% BVP, tyrimams – iki 0,75% BVP). Todėl Rektorių konferencija, jausdama atsakomybę už mokslo ir studijų dabartį ir ateitį valstybėje, pasirašė memorandumus su politinėmis partijomis, kurios po artėjančių Seimo rinkimų turės įtaką valstybės valdymui. Politikai pripažino, kad aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai ir informacinės technologijos yra nenuginčijamas valstybės prioritetas, tačiau iki šiol jis buvo tik deklaruojamas, bet neįgyvendinamas, kad mokslo ir studijų finansavimas pasiekė pavojingą ribą, nuo kurios pradės negrįžtamai nykti valstybės intelektinis potencialas ir toliau spartės “protų nutekėjimas”. Susitarta, kad valstybės lėšos, skiriamos mokslui ir studijoms, turi artėti prie ES šalių lygio ir jau 2001 m. valstybės biudžeto asignavimai šiai sferai turi būti 1,3–1,5 % BVP. Gal tai jau ne tik priešrinkiminiai pažadai, o esminis posūkis europinės valstybės link?