Gediminas Zemlickas

Tęsiame rašinį apie Karaliaučiaus universiteto prof. Liudviko Gedimino Rėzos 160-ųjų mirties metinių minėjimo renginį Karaliaučiaus Švč. Šeimynos bažnyčios parapijos namuose. Pirmoje rašinio dalyje prisiminėme iškilaus profesoriaus kai kuriuos darbus lietuvybės labui. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos suburtų inteligentų grupės iš Lietuvos susitikime su Karaliaučiaus L. Rėzos draugijos nariais ryškėja šiame mums toli gražu ne svetimame mieste gyvenančių lietuvių pastangos išsaugoti gimtąją kalbą ir iškylantys gyvenimiški sunkumai.

Į Lietuvą, kad tik į Lietuvą

Visus tuos 10 metų besimokantiems lietuvių kalbos buvo rengiamos stovyklos Lietuvoje – visi vaikai į jas veržiasi. Net ir rusiukai, jei tik jų šaknys lietuviškos. Į Lietuvą, kad tik į Lietuvą! Toks pasisekimas brangintinas. Nemaža tų moksleivių, kaip minėjome, yra iš mišrių šeimų, rusiškos kultūros žmonės, bet širdis, anot ponios Rūtos Leonovos, kaip ten bebūtų, yra lietuviška. Jokiu būdu neturėtume tų jaunuolių prarasti. Kai kurios R. Leonovos buvusios mokinės ištekėjo, o savo vaikus veža krikštyti į katalikų bažnyčią, kai kurios jaunos šeimos nori, kad vaikai būtinai stengtųsi pramokti ir lietuvių kalbos.

Pasak L. Rėzos draugijos pirmininkės, taip pat ir srityje gyvenantys rusai vis labiau domisi lietuviais ir kaimynine Lietuva, noriai perka lietuviškas prekes, ypač maisto produktus. Bet jų srityje pastaruoju metu sumažėjo – gal ekonominė krizė kalta. Labai svarbu, kad srities žmonės kuo daugiau galėtų sužinoti apie Lietuvos gyvenimą, kultūrą. Kultūrų atvirumas viena kitai – tai kelias ir į žmonių geresnį tarpusavio supratimą. Štai Karaliaučiaus 48-oji vid. mokykla draugauja su Jurbarko 3-iąja bendrojo lavinimo mokykla, lietuviai gražiai priėmė svečius iš Karaliaučiaus. Geru atsilygino ir Karaliaučiaus mokykla, kai ten apsilankė 40 svečių iš Lietuvos. Pasak R. Leonovos, jų mokyklos direktorius tapo tikru lietuvių kultūros propaguotoju, nori susipažinti ir su naujuoju Lietuvos Respublikos generaliniu konsulu Kaliningrado srityje.

Įspūdžiais pasidalijo ir pavardės nepasisakęs Karaliaučiaus 4-osios vid. mokyklos mokytojas. Daug vargta, kol pavyko atidaryti lietuvišką klasę. Visi tikėjosi, kad joje mokysis lietuviukai, bet kas išėjo? Ne visi tėvai pajėgia savo vaikus nuvežti į mokyklą ir parvežti atgal, todėl taip sunkiai įkurtoje lietuviškoje klasėje lietuvių ir lietuvių iš mišrių šeimų vaikų pamažu visai nebeliko. Dabar rusų vaikai toje klasėje mokosi lietuvių kalbos. Iš lietuviukų beliko vienas paties kalbėtojo sūnus, tačiau su tėvu įeidamas į mokyklą sako: “Gal, tėte, geriau nekalbėkim lietuviškai”. Nenori išsiskirti iš kitų, jausti spaudimą. Kalbėtojas nepatenkintas ir lietuvių kalbos mokytoja. Su ja pačia sunku susikalbėti lietuviškai, tai ko ji išmokys mokinius.

Dievo žodis į širdį giliausiai sminga per gimtą žodį

Gimtąją kalbą ir kultūrą turėtų padėti išlaikyti užregistruotoji lietuvių kultūrinė autonomija. Tokią pat autonomiją srityje turi vietiniai rusai, vokiečiai, žydai ir lenkai. Beje, tai vienintelė Rusijos Federacijos sritis, kur įteisintas kultūrinės autonomijos statusas.

Lietuvių kultūrinė autonomija vienija visas lietuvių kultūrines bendrijas. Per kultūrinę autonomiją, tvirtina A. Savickas, galima geriau vykdyti įvairias programas, padėti silpnesnėms bendrijoms. Valdžia per kultūrines autonomijas dabar gali drąsiau skirti lėšų įvairioms programoms. Mat būta ne vieno atvejo, kai draugijoms skirtosios lėšos susigerdavo tarsi vanduo į smėlį – dingdavo pėdsako nepalikusios. Tačiau neturint jokios materialinės bazės draugijų nariams ir toliau lieka rinktis vieniems pas kitus arba – dabar bent jau tai gerai - Švč. Šeimynos katalikų bažnyčios parapijos namuose.

Vykdoma 40 projektų

Šiemet Karaliaučiaus krašte vykdoma apie 40 projektų, kuriuos remia Tautinių mažumų ir išeivijos reikalų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kadangi mūsų valstybės biudžetas nesurenkamas, tai ir Karaliaučiaus krašto lietuvių draugijoms tenka gal tik pusė numatytų lėšų. Paremia tuos projektus ir kai kurie krašto lietuviai, vietos verslininkai. Nelieka nuošalyje ir JAV lietuviai – Mažosios Lietuvos lietuvių draugija Čikagoje bei JAV lietuvių bendruomenės Švietimo taryba, vadovaujama Reginos Kučienės. Labiausiai remiami projektai, kurie susiję su vaikais ir jaunimu. Tai, kad 180 srities vaikų jau sugebėta atvežti į Lietuvą, organizuotos stovyklos ir pačiame Karaliaučiaus krašte, didelis dalykas. Sustiprėjusi krašto lietuvių jaunimo sąjunga, veikia sporto klubas “Pilkalnis”, kuris šiemet L. Rėzos 160-ųjų mirties metinių sukakčiai surengė trijų dienų dviračių žygį per Kuršių neriją iki Klaipėdos. Suprantama, buvo aplankytas ir L. G. Rėzos paminklas, kurį iš medžio išskobė skulptorius E. Jonušas. Paminklas rymo netoli buvusių Karvaičių, šį gimtąjį L. G. Rėzos kaimą užpustė klajojantis kopų smėlis.

Los Andželo ir Karaliaučiaus lietuvių rūpesčiai gali būti panašūs

Pasak mielosios viešnios iš Kalifornijos, Los Andželo lietuviai gyvena labai išblaškyti, todėl negali turėti ir savo gimnazijos. Užtat yra šeštadieninė mokykla, kurioje mokosi apie 150 įvairaus amžiaus mokinių. Atvežami ir vaikai, kurie išvis nekalba lietuviškai. Toliau pažengusieji priversti kartu mokytis. Vaikai noriai bendrauja, o negalėdami susikalbėti lietuviškai, tuojau pradeda angliškai. Tokie sunkumai Los Andželo lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje. Poniai A. Nelsienei rūpėjo išgirsti, kokių sunkumų iškyla Karaliaučiaus krašto lietuviams, gal dėl panašių sunkumų galima būtų kartu nutarti?

Štai kad ir vaizdinės priemonės, kurios būtų skirtos lietuvių kalbos besimokantiems vaikams. Gerb. A. Nelsienė sakosi jau dešimtį metų atvykstanti į Lietuvą, savo anūkams ieškanti bent kokių nors vaizdinių priemonių, bet nerandanti. Su kokiais tik garbingais ponais ir poniomis, atstovaujančiais įvairioms valstybinėms institucijoms, apie šį svarbų dalyką nekalbėjo. Visi lyg ir supranta, pritaria, bet niekas nesikeičia. Tiesa, sukurta vaizdajuostė, kuri skirta atitinkamo amžiaus vaikams padėti mokytis lietuvių kalbos. Bet nėra kam tų vaizdajuosčių padauginti, be to tai ne itin vykęs kūrinys: aktorius stovi, lėles už virvučių tampo – beveik nėra veiksmo. Kalbama labai greitai, nors ir vaizdinga, bet ganėtinai sudėtinga kalba, todėl užsienyje gyvenantiems vaikams, kurie kasdien girdi anglų kalbą, ta lietuvių kalba per sunki, nesuprantama. Vaikams reikia kuo daugiau veiksmo, šokio, dainų – tada juos galima patraukti. Pasaulyje kalbų mokytis padeda modernios technologijos, todėl ir Lietuvai šie dalykai neturi būti antraeiliai.

Bendravimas stiprina dvasią

Karaliaučiaus krašto lietuviai truputį pavydžiai žiūri į rusakalbius Lietuvoje, kur ir mokytojai rengiami rusų mokykloms, ir tos mokyklos veikia be trukdžių, ir net per Lietuvos televiziją galima išgirsti rusišką žodį. Būtų teisinga, jei ir per Kaliningrado televiziją bent pusę valandos skambėtų lietuviškas žodis, būtų rengiamos programėlės lietuviams vaikams.

Naujoji L. Rėzos draugijos pirmininkė Rūta Leonova sakosi norinti pradėti tautinę lietuvių švietimo programą Karaliaučiaus krašte. Daugelis čia gyvenančių lietuvių dar menkai žino šio krašto praeitį, ne kažin ką galėtų pasakyti ir apie čia gyvenusius lietuvių šviesuolius. Juk daugelis net nėra buvę Tolminkiemyje, memorialiniame Kristijono Donelaičio muziejuje, kuris veikia atstatytoje bažnyčioje. Todėl šio krašto labiau susipratę lietuviai labai vertina pastangas Lietuvos kultūrininkų, mokslo žmonių, saviveiklininkų, kurie atvykę bendrauja su vietiniais lietuviais ir šitaip pakelia jų tautinę dvasią.

Generalinio konsulo žodis

Generalinis konsulas patikino, kad rems veiklą, kuri per pastaruosius 10 metų srityje įsibėgėjo. Juk čia nebuvo nei lietuviškų klasių, nei lietuviškų bažnyčių, jau nekalbant apie Lietuvos konsulatą. Žinoma, vienas konsulatas ne kažin ką gali, daug priklausys nuo mūsų valstybės veiklos. Ryšiams gerinti įkurta Lietuvos ir Kaliningrado srities bendradarbiavimo taryba, yra darbo grupės, kurios rūpinsis švietimo, kultūros reikalais. Neliks pamiršti ir kiekvienam lietuviui brangūs Donelaičio, Vydūno, Mažvydo ir kiti su šia žeme susiję vardai.

Vakarą papuošė lietuviška daina