Teorinės fizikos ir astronomijos institute vyko tradiciniai akad. Adolfo Jucio (1904–1974) skaitymai – kaip sykis, rugsėjo 12-ąją, per mūsų įžymiojo fiziko gimimo dieną. Pranešimus skaitė, į klausytojų klausimus atsakinėjo prof. A. Jucio mokiniai - instituto direktorius akad. Zenonas Rudzikas bei vyresnioji mokslinė darbuotoja dr. Alicija Kupliauskienė.

Moksle kaip kalnuose – aplink tik uolos ir akmenys. Kai pasižiūri iš toli, iš didesnio nuotolio – išvysti spindinčias viršukalnes.

Iš laiko nuotolio jau matyti, kad turėjome tris Lietuvos fizikos mokslo viršukalnes, trijų skirtingų sričių pradininkus, - teigia prof. Zenonas Rudzikas. Akad. Povilas Brazdžiūnas teisėtai laikomas šiuolaikinės eksperimentinės fizikos pradininku Lietuvoje, akad. Adolfas Jucys – teorinės fizikos ir akad. Paulius Slavėnas – šiuolaikinės astrofizikos. Daug kas bendro sieja šiuos tris asmenis. Visi jie to paties lizdo paukščiai, žinoma, jeigu taip tinka vadinti Alma mater – prieškarinį Kauno universitetą. Visi trys tobulinosi užsienyje, ten parengė ir apsigynė disertacijas, grįžo į Kauną, vaisingai dirbo, o pokario metais mokslinį, pedagoginį ir mokslo organizacinį darbą tęsė jau Vilniuje. Be šių trijų mokslo vyrų, sunku įsivaizduoti tiek Vilniaus universiteto, tiek Lietuvos mokslų akademijos veiklą.

Šias tris asmenybes vienija ir šimtmečio jubiliejai: P. Brazdžiūno minėtas prieš kelerius metus, P. Slavėno bus pažymėtas kitąmet, o A. Jucio – 2004 metais. Teks gerokai sukrusti šalies fizikams, kurių daugelis jei ir nebuvo minimų asmenybių mokiniai, tai klausė jų paskaitų, mokėsi iš jų knygų ir straipsnių. Taigi nuo to, kaip sugebėsime pagerbti savo žymiuosius mokslininkus, kaip sujudinsime visuomenę, priklausys ir fizikos mokslo šalyje – apskritai mokslo – autoritetas.

Regis, kai kas daroma. Rengiama akad. P. Slavėnui skirta knyga. Teorinės fizikos ir astronomijos instituto direktorius akad. Zenonas Rudzikas, kuris yra ir Lietuvos fizikų draugijos prezidentas, apgailestauja, kad ligi šiol vis dar nepavyko įrengti A. Jucio memorialinio kambario. Institutas laukė geresnio finansavimo, bet jis vis blogėja. Yra ir kitų niuansų: tas kambarys institutui nepriklauso. Tad gal išties vertėtų toliau rutulioti mintį, kaip prie instituto bibliotekos įrengti A. Jucio memorialinį kambarį-skaityklą. Panašiai daroma ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur atidarytos daugelio žymių mokslininkų vardinės auditorijos ir laboratorijos. Panašus kambarys, skirtas akad. Algirdui Žukauskui, atidarytas Lietuvos energetikos institute. Svarbiausias dalykas – mokslas, tad tenka sutikti su prof. Z. Rudziko mintimi, jog kai kuriuos A. Jucio darbus ir skaičiavimus, atliktus prieš 30-40 metų, vertėtų pakartoti pasitelkus jau šiuolaikinius kompiuterius bei patobulintus skaičiavimo metodus. Žinoma, apie tokių darbų tikslingumą spręs fizikai. O kad tie A. Jucio atliktieji darbai nepaseno, pasaulio fizikų tęsiami Šveicarijoje, JAV ir kitose šalyse, parodė ir minėtieji A. Jucio skaitymai.

Daugiakonfigūracinio artutinumo lygtis, kurias daugiadalelėms problemoms spręsti taikė ir ištobulino A. Jucys, Lietuvos fizikai vadina jų kūrėjų Hartri-Foko-Jucio lygtimis.Tačiau sunku pasiekti, kad ir pasaulio fizikai taip vadintų. Žinovai pripažįsta, jog Vilnius 1960-1970 metais išties buvo tarptautiniu mastu pripažintas atomo fizikos centras. Čia vyko tarptautinės konferencijos, pasirodė reikšmingos monografijos, mūsų autorių publikacijos taip pat ir Vakarų mokslinėje spaudoje. Iš įvairių buvusios Tarybų Sąjungos respublikų į Vilnių pradėjo atvykti norintis tobulintis atominės fizikos srityje jaunimas, aspirantai iš Jakutijos (net keturi), Uzbekijos, Armėnijos. Taigi A. Jucio mokiniai paplito labai plačiai.

Bet štai kas kelia mūsų fizikų nerimą šiandien. Kitų šalių fizikai ne visada cituoja A. Jucio ir jo mokinių darbus, kadangi dažnai jų ir nežino. Mat tie rezultatai išspausdinti seniai ir rusiškuose moksliniuose žurnaluose. Jie buvo verčiami ir į anglų kalbą, bet tai dar nereiškia, kad tapo plačiai žinomi. Arba kitas dalykas. Paimi į rankas atomo fizikos krypties disertaciją – visur svetimos programos, mūsiškių mokslininkų beveik nepamatysi. Vargu ar čia ką galima ką kaltinti, nes patys į tai mažai kreipėme dėmesio: tos programos nebūdavo publikuojamos, į mokslo apyvartą ir nepateko. O kitose šalyse tokios programos publikuojamos. Dabar Lietuvoje jau stinga ir pajėgų naujoms programoms kurti, nes gabus jaunimas išsibėgiojo. Tiesa, Z. Rudzikas priminė, jog turime ir originalių programų, pvz., Pavlo Bogdanovičiaus, Alicijos Kupliauskienės, Gedimino Gaigalo. Tad gal iš tiesų nėra toks jau prastas pasiūlymas spausdinti originaliausias programas ir mūsų mokslo žurnaluose?

Baigdamas papasakosiu apie vieną taip pat nerimą sukėlusį dalyką. Plungėje yra Adolfo Jucio mokykla – vienintelė vardinė. Ir vis tik šiemet jai buvo iškilęs realus pavojus tapti pagrindine. Ne todėl, kad mokykla būtų silpna. Priešingai – A. Jucio mokykla dalyvauja tarptautinėse programose, pasiekė gražių laimėjimų. Bet tam, kad mokykloje būtų įvestas profilinis mokymas, reikėjo įvykdyti kai kuriuos formalius reikalavimus. Matyt, būta ir privačių bei visuomeninių interesų konflikto. A. Jucio mokyklą ginti stojo Lietuvos fizikų draugija, į Švietimo ir mokslo ministeriją buvo atvykę mokytojai iš Plungės.

Skubame pranešti: Z. Rudzikui jau einant į A. Jucio skaitymus, pasigirdo skambutis iš Plungės – mokytojai pranešė, kad A. Jucio mokyklai metams laiko suteiktas bendrojo lavinimo mokyklos statusas. Maloni žinia per Adolfo Jucio gimtadienį. Fizikai įsitikinę: reikia siekti, kad A. Jucio mokyklai ateityje būtų suteiktas gimnazijos statusas, ir iš jos būtinai kasmet turėtų į universitetus ateiti norintys studijuoti fiziką, pasiryžę pratęsti savo įžymiojo kraštiečio prof. Adolfo Jucio mokslinės veiklos kelią.

Mokslo viršukalnės spindi juk tam, kad viliotų ir kviestų eiti kartu.