Rugsėjo 22 d. vyko išplėstinė Lietuvos mokslų akademijos sesija-konferencija “Šalies plėtra ir mokslo bei technologijų strategija Lietuvoje”. Jos metu, dalyvaujant partijų, mokslo ir ūkio institucijų atstovams, aptarta “Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos” projekto santrauka. Šis leidinys - tai pirmasis mėginimas sistemiškai argumentuoti, jog būtina parengti bendrą šalies raidos strategiją, remiantis tarptautine patirtimi pagrįsti nacionalinius mūsų valstybės tikslus, atskleisti mokslo ir technologijų plėtros svarbą. Idėją parengti tokią Baltąją knygą iškėlė Lietuvos mokslų akademija. Laikinai Ministro Pirmininko pareigas ėjusi Irena Degutienė 1999 m. gegužės 14 d. sudarė darbo grupę, kuriai vadovavo švietimo ir mokslo viceministras, Mokslo ir studijų departamento direktorius Rimantas Sližys (iki 1999 m. gruodžio 30 d.) bei vėliau šias pareigas užėmęs Albertas Žalys. Kitų valstybių mokslo ir technologijų plėtros patirtį analizavo ir projektus darbo grupei rengė Lietuvos mokslų akademijos ir Kauno technologijos universiteto mokslininkų kolektyvas: R. Jucevičius, A. Lukoševičius (vadovas), A. Ragauskas, J. Staniškis, P. Vanagas, E. Vilkas ir P. Žiliukas. Lietuvos MA sesijai-konferencijai, kurioje aptartas naujosios Baltosios knygos projektas, vadovavo Akademijos viceprezidentas, Ekonomikos instituto direktorius akad. Eduardas Vilkas. Jis pristatė Baltosios knygos koncepciją, mokslo ir technologijų plėtros tikslus ir uždavinius, siekiant šalies nacionalinių tikslų, pirmiausia ekonomikos augimo. Išsamų pranešimą apie mokslo ir technologijų būklę ir perspektyvas bei siūlomus plėtros būdus taip pat skaitė Kauno technologijos universiteto prorektorius prof. habil. dr. Arūnas Lukoševičius, Baltosios knygos projektą rengusio mokslininkų kolektyvo vadovas. Renginio metu kalbėjo ir diskusijoje dalyvavo mokslo bendruomenės nariai, kai kurių politinių partijų atstovai. Renginiui pasibaigus su “Mokslo Lietuvos” atstovu pabendrauti ir į klausimus atsakyti sutiko Kauno technologijos universiteto prorektorius mokslo reikalams prof. Arūnas LUKOŠEVIČIUS.

Išjudinti mokslo ir technologijų ratą

Aš tikiuosi, kad tikrai taip. Kai akademikai kelia klausimą dėl mokslo, jo finansavimo ir prestižo, tai politikams kartais atrodo, kad čia esama ir tam tikro mokslininkų intereso. Kaip žinoma, politika ir yra interesų kova, tarpusavio derinimas, konkurencija. Todėl kai mėginame kelti savo reikalavimus remti mokslą, tyrimus, tai ir atrodo, jog norime “prastumti” savo interesus. Ir tam visada priešinamasi, priešinami kiti interesai, svarbesni finansavimo objektai, prasčiau aprūpintų sričių ir blogiau gyvenančių, net badaujančių žmonių grupės.

Šioje “Lietuvos mokslo ir technologijų baltojoje knygoje” mėginama pasakyti, kad mokslo plėtrą nukreipiantis ir konsoliduojantis veiksnys yra labai aiškus nacionalinių tikslų supratimas. Šiems tikslams įgyvendinti būtina ieškoti esminių, kardinalių išteklių. Toks atsinaujinantis, beveik vienintelis mūsų nedidelėje ir gamtinių bei kapitalo išteklių neturtingoje šalyje plėtros variklis yra mokslas ir technologijų plėtra. Kad tikrai taip yra, esu giliai įsitikinęs. Peržiūrėjus daugelį tarptautinių studijų, dokumentų, kitų šalių mokslo ir technologijų plėtros istorijas, matyti, kad šalys, kurios šiuo keliu ryžtasi eiti, - nepralaimi.

Mokslo prestižas turėtų augti kartu ir suvokiant, kad mokslas esmingai prisideda siekiant nacionalinių tikslų, o konkrečiau - prie ekonomikos kilimo, pramonės plėtros, darbo vietų kūrimo bei gero gyvenimo užtikrinimo.

Pirminis ne biudžetas, bet mokslas ir technologijos

Suprantu, jog šitaip samprotaujant esama ir tam tikro prieštaravimo. Kaip Jūs tą prieštaravimą siūlote išspręsti?

Jei pažvelgtume giliau, jei įvertintume ilgalaikius mokslo ir technologijų plėtros rezultatus, tai pamatytume, kad mokslas iš tikrųjų yra ekonomikos variklis ir piniginių įplaukų į biudžetą šaltinis. Kai prašome iš biudžeto finansuoti mokslą, tai iš tikrųjų prašome Vyriausybę išdrįsti padaryti investiciją, kuri garantuotai apsimoka. Knygoje siekiame, kad tas mokslo ir technologijų įdirbis būtų suvoktas ir įvardytas, jog būtų aišku, kaip, kokiu būdu mokslo bendruomenė turi prisidėti ir prisideda prie ekonomikos plėtros bei šalies BVP augimo.

Savo pranešime pateikiau ir tokius statistinius duomenis, remdamasis Suomijos pavyzdžiu: didinant investicijas į mokslą ir technologijas, didėja ir BVP. Bet kas yra pirminis? Ne biudžetas, bet mokslo ir technologijų plėtra. Taip suprantama Suomijoje, Airijoje, kitose sparčiai besivystančiose valstybėse. Bet ne Lietuvoje, kur parama mokslui suprantama kaip tam tikras išlaidavimas. Dabar ekonominė situacija šalyje sunki, todėl kaip tik ir būtina įsukti investicijų į mokslo ir technologijų plėtrą smagratį. Vyriausybė turi aiškiai suvokti, kad ji ne šelpia ir duoda, bet investuoja, ir tai duos garantuotą atsaką. Klausimas: ar mokslas ir technologijų plėtros sritis uždirba, ar jiems reikia “duoti” lėšų, turi labai aiškų atsakymą – vykdant teisingą politiką, garantuotai uždirba, tai įrodo nepaneigiama OECD ekspertų statistika. Jų duomenimis, tiesioginė pelno norma firmose investuojant į inovacijas ir technologijas siekia 40 proc., o pelno norma per socialinius efektus – net iki 111 proc. Taigi man pačiam dėl to nekyla jokių abejonių.

Apie zuikienę nuo Vyžūnų

Noriu priminti eilėraštuką, žinomą iš vaikystės: “Kaip zuikienė nuo Vyžūnų leido mokslan savo sūnų”. Tas žodis “mokslas” pradedamas vartoti nuo darželio, nuo zuikių mokyklos. Visos lėšos, skiriamos mūsų mieliems “zuikučiams”, įskaičiuojamos į Jūsų minimus procentus. Tačiau tikroji mokslo ir technologinės plėtros sąvoka dar nėra net prigijusi mūsų sąmonėje. Tai, žinoma, kelia painiavą ir tarp finansavimo rodiklių. Mokslo ir technologinės plėtros finansavimas, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje yra 30–40 kartų mažesnis nei išsivysčiusiose šalyse, taigi labai mažas. Čia gražiai atrodantys švietimo procentai tikrai nepadeda suvokti, kokia tikroji padėtis. Keista, bet net politinių partijų dabartinėse rinkiminėse programose, kurias visas turiu ir labai atidžiai stebiu, kas jose deklaruojama, dažnai tekalbama tik apie jaunimo švietimą. Geriausiu atveju užsimenama apie studijas arba apie “mokslą” apskritai. Bet į mokslo ir technologijų plėtros, į tuos esminius klausimus, kuriuos gvildename savo Baltojoje knygoje ir nagrinėjome šios dienos Mokslų akademijos sesijoje, nė viena partija iš esmės dar neatkreipė dėmesio. Suvokimo, kad mokslo ir technologijų plėtra yra vienintelis šalies konkurencingumo laidas, dar pasigendame. O taip reikėtų politinės valios ryžtingai pasukti tikrojo progreso keliu, kuriuo pasuko ir su pagreičiu tolsta Suomija, Airija, kitos panašaus dydžio ir tiek išteklių turinčios šalys.

Už tęstinumo politiką

Mokslo ir technologijų plėtros klausimai kad ir dabartinės vyriausybės programoje tarsi yra, bet jie išskaidyti, išbarstyti pagal atskiras ministerijas, sektorius ir t. t. Baltojoje knygoje siūlome šitaip: Vyriausybės programoje turėtų būti konsoliduotas bendras mokslo ir technologinės plėtros programinis blokas, kuris būtų iš anksto partijų apsvarstytas, taip pat akademinės visuomenės įvertintas bei priimtas. Viso to reikia tam, kad programinis blokas būtų pakankamai integralus ir baigtas, bet koks jo išardymas ar mėginimas išardyti tuojau pat sukeltų reakciją. Toks blokas turėtų būti iš vyriausybės į vyriausybę perduodamas su būtinomis korekcijomis, tačiau išlaikant vieningą generalinę liniją, šitaip formuojant nuoseklią tęstinę politiką. Mokslo ir technologijų politiką formuojant reikia kantrybės, ji turi būti tęsiama, tai apsimoka, tik negreit matyti rezultatai. Kas ketverius metus šokinėjant nuo vienų sprendimų prie kitų, sistemiškai nesusietų sprendimų, kaip kad dabar yra, iš tikrųjų nieko esminio negalima pasiekti. Siūlomo steigti mokslo ir technologijų komiteto prie Vyriausybės uždavinys ir būtų suformuluoti tokį programinį bloką, įvairiapusiškai jį patikrinti ir patvirtinti bei kontroliuoti, kaip tai daroma.

Kas ką turi vesti

Dalis tiesos yra. Jeigu nėra pasiūlymų, aiškaus mokslinio įdirbio, kuris firmoms pakviptų ekonomine nauda, tai, be abejo, jokio judėjimo nebus. Kita vertus, aš labai aiškiai jaučiu, kad akademinė visuomenė, ypač užsiimanti baziniais, klasikiniais mokslais, kuriuos labai gerbiu, siekdama finansinės paramos tyrimams, vis dar nelabai nori atkreipti savo dėmesį į tas mūsų ūkio ir šalies vietas, kur atsiranda pinigai – finansinės paramos šaltinis. O jie atsiranda firmose, smulkiame ir vidutiniame versle, iš dalies pramonėje - ten generuojama pridėtinė vertė. Ten visų investicijų, BVP augimo, biudžeto įplaukų šaltinis. Tik prisidėdami prie to šaltinio gausinimo, galime tikėtis iš jo gausiau pasisemti.

Baltojoje knygoje kaip tik ir norėjome atkreipti dėmesį - gal kiek akademikus ir šokiravome - kad mums būtina atsižvelgti į tai, kas vyksta firmose, kad moksliniai tyrimai yra lyg virvė, kurios negalima pastumti verslo ar pramonės link. Virvė yra tam, kad ją trauktų, o trauka turi prasidėti ten, kur tie tyrimai taikomi, t.y. ūkyje. Tai visai nereiškia, kad fundamentinis mokslas nereikalingas - jis kaip tik sudaro visų taikymų pagrindą. Bet turėdami savo aiškią vietą toje grandinėje, kurios pradžioje yra aiškūs nacionaliniai tikslai, ūkio ir ekonomikos poreikiai, fundamentiniai mokslai jaustųsi daug stabiliau, nes ta grandinė esmingai prisideda prie ekonomikos stiprinimo ir pinigų generavimo. Mokslas neturi ateiti su ištiesta ranka - duokite man paramą. Jis ateina su pasiūlymu, kaip šaliai nugalėti stiprėjančioje globalios konkurencijos kovoje, stiprėti ekonomiškai, kitais žodžiais tariant, kaip uždirbti pinigų.

Nepamirškime firmų

Iš tikrųjų visiškai teisingai sakote: vien tik akademinių sluoksnių šioje diskusijoje nepakanka. Akademinių sluoksnių nariai daugmaž bendraminčiai, nepaisant jų nuomonių kai kurių skirtumų ir niuansų. Manome, kad mokslas ir technologijos šalies ūkio plėtrai yra būtini - jokių abejonių negali būti. Vienas svarbiausių dalykų, ir ko tikėjausi šio svarstymo metu, kad čia bus pragmatiškųjų Lietuvos sluoksnių, ypač jaunų, vikrių, modernių nedidelių kompanijų, pramonės atstovų. Jos jaučia informacijos ir technologijų vertę, mėgina įsikurti atskirose ūkio srityse ir gauti iš to pelno. Tos firmos labai aktyvios. Akademinei brolijai norėčiau kiek papriekaištauti: mes labai mažai informacijos, technologinių pasiūlymų “pumpuojame” į ūkį – kad kiekvienas ūkio subjektas būtų lydimas įvairiausių naujų galimybių, naujų technologijų, inovacijų, informacijos ir pan.

Todėl sutinku, kad šią knygą būtina svarstyti kartu su verslininkais, su smulkaus ir vidutinio verslo žmonėmis, su jaunimu, studentais. Jie turi pajusti, kad čia yra jų ateitis. Kai kalbu apie tolesnių planų įgyvendinimą, visada turiu galvoje mūsų studentų nepaprastą veržimąsi į mokslą. Vien tik mūsų Kauno technologijos universitete stojančiųjų konkursas į vieną vietą yra 4,07. Tai rodo, kad jauni žmonės iš aukštųjų studijų daug tikisi, žiniose jie įžvelgia ateitį.

Sutinku, kad dalis jų iš Lietuvos išvyks. Todėl tuo greičiau ir aktyviau turime regeneruoti praradimus: vietoje vieno išvykstančio parengti du naujus į jo vietą. Kito kelio nėra – išvykstančių jėga nesulaikysime. Galime tik parengti darbo vietas baigiantiems studijas. Čia vėlgi labai svarbu verslo inkubatoriai, moksliniai technologiniai parkai. KTU verslo inkubatorius jau užsipildė, jau nebeturime ką pasakyti trečiakursiams studentams, kurie, mano dideliam džiaugsmui, ateina ir sako: “Mes laisvalaikiu organizavome firmą, kursime programinę įrangą. Mums reikėtų patalpų ir galėtume pradėti veiklą”. Deja, papildomų patalpų neturime, paties universiteto šiuo klausimu niekas neremia. Ir vis tik išeitį radome, kartu buvome pas Premjerą Andrių Kubilių, kuris suprato, kad siūloma modernaus, technologijomis grįsto verslo kryptis yra perspektyvi.

Tik pati pradžia

Jau rengdami šią knygą pajutome – ir skaudžiai: lygiai kaip namo negalima pakelti vienu ypu už visų keturių kerčių, galima kilstelėti tik už vienos, taip ir mūsų knyga negali išspręsti visų klausimų iš karto. Joje pateikiama labai plati klausimų, kuriuos reikia išspręsti, įvairovė. Tai nėra tik kurio nors sektoriaus nagrinėjimas: tai nėra tik aukštojo mokslo, mokslo, pramonės ar ekonomikos dalykas. Tai visų tų sričių visuma. Tuo ši knyga ir skiriasi nuo kitų: ji apie esminius įvairių sričių sąveikos dalykus, šalies konkurencingumo išteklius ir plėtros strategiją. Ji parengta daugiau kaip 300 kelių pastarųjų metų strateginių studijų, ataskaitų, plėtros dokumentų pagrindu. Analizuodami tuos dokumentus aiškiai pamatėme, kad strategijos formavimas yra nuolatinis darbas, kuriam šalys skiria labai didelį dėmesį. Su Baltąja knyga mes žengiame pirmąjį žingsnį, mėgindami atsakyti, ką galime pasitelkti vis aštrėjančios globalios konkurencijos akivaizdoje.

Tad ką gi siūlote telktis?

Viską, kas neišsenka, kas gali atsinaujinti, t.y. žinias, inovacijas, specialistų kompetenciją. Turime telktis labai plačiai suvokiamas inovacijas: ne tik moksle, bet ir vadyboje, ekonomikoje, informaciniuose mainuose ir t. t. Darbas prie Baltosios knygos pasibaigs, tačiau negali būti baigtas darbas toliau koreguojant ir įgyvendinant mokslo ir technologijų plėtros strategiją. Deja, kai kurios Baltosios knygos dulka lentynose. Būtų gaila, kad toks likimas būtų ir šios knygos. Strategijos formavimo ir koregavimo darbas yra nuolatinis rūpestis: kasdien keltis ir gulti su mintimi - kas gi toliau? Tas nepabaigiamas darbas, kurio tradicijų mes neturime, yra šalies savivokos, susipratimo, savo interesų įvardijimo, savo krypties, galiausiai savo prestižo ir vietos tarp kitų šalių formavimo procesas, pasitelkiant geriausius šalies išteklius. Manau, kad tai nepaprastai svarbus mūsų rūpestis.

Šiuo darbu tiesiog būtina sudominti kuo platesnę visuomenę. Kaip tai padaryti?

Man malonu, kad su manimi kalbatės. Daug tikimės iš žiniasklaidos, ji gali talkinti klausimus iškeliant ir propaguojant knygos idėjas. Vienas kalbėtojas šiandien pasakė, jog skaitant šią Baltąją knygą kyla daug klausimų. Ir kartu pridūrė: jeigu kyla klausimų, tai kartu jau ir pusė atsakymų. Iš tikrųjų labai svarbu žmonėms suformuluoti klausimą: kaip gi Jūs įsivaizduojate savo ateitį, kur yra Jūsų rezervas? Pasibaigė greito Gariūnų “biznio” perspektyvos, jau gyvename kitu laikotarpiu. Stabilizavosi – tegu ir sąlyginai, stipriai susiveržus diržus – makroekonominė situacija. Dabar kyla esminis klausimas, kas toliau? Kur visi eisime? Jei toks klausimas iškils visuomenei – tai jau pusė atsakymo. Daugelis šalių į tą klausimą jau atsakė. Dabar - Lietuvos eilė.

Nėra sąvokų – nėra mąstymo

Negalime visavertiškai mąstyti apie mokslo ir technologijų plėtrą, nes sąvoka yra mąstymo įrankis. Jeigu nėra tikslių sąvokų – tai negali būti ir aiškaus mąstymo. Kitaip tariant, mėginame padaryti baldą, turėdami vien lenktinį peiliuką. Susidūręs su šia problema, didysis šios mūsų Baltosios knygos komitetas yra pasiūlęs, kad statistinių rodiklių, taip pat sąvokų apibrėžimams, lietuviškiems atitikmenims ir terminams aptarti būtina surengti atskirą mokslinę konferenciją. Anglai sako: “Džentelmenai niekada nesiginčija dėl faktų, nes jie akivaizdūs. Džentelmenai gali ginčytis tik dėl sąvokų”. Tad ir mes savo diskusiją turėtume pradėti nuo sąvokų. Pasinaudojant gausiais šios srities dokumentais, išnagrinėti pasaulyje seniai priimtas ir naudojamas, jas adaptuoti, sutvarkyti statistinių rodiklių sistemą, kitaip tariant, kalbėti viena kalba. Sąvokų ir statistikos netvarka veda prie netvarkos apskritai, sunku priimti pasvertus sprendimus, susilaukiame neadekvačių vertinimų iš tarptautinių organizacijų.

Dėkoju už šį pokalbį po turiningo, nors ir gana sekinančio sesijos darbo. Linkiu įgyti kuo daugiau bendraminčių.

Ačiū.