Praėjus dešimčiai metų po Nepriklausomybės atkūrimo dar nepajėgiama išsivaduoti nuo pasenusių mitų bei stereotipų ir parengti pagrįstą ūkio plėtros strategiją. Ilgai klausėmės įvairių postringavimų apie stebuklingąją laisvąją rinką, per didelius mokesčius bei išmokas pensininkams, brangią sveikatos apsaugą, stambių įmonių (bendrovių) neefektyvumą.

Kaip žinia, po socializmo žlugimo Rytų ir Vidurio Europoje buvo manoma, kad jeigu socializmas buvo blogai, tai kapitalizmas privalo būti gerai. Lietuvoje atsirado ir tokių kapitalizmo ir privatinės nuosavybės šalininkų, kurie siūlo viską privatizuoti, teigdami, kad tik privatinė nuosavybė yra efektyvi ir tai būtina stojant į Europos Sąjungą. Tačiau, pavyzdžiui, didžiausia ES šalių energetinė kompanija Prancūzijos EDF (Electricite de France) yra valstybinė ir tai nekliudo efektyviai dirbti, skverbtis į kitų šalių rinkas.

Gyvenimas parodė vulgaraus kapitalizmo prieštaravimus ir ribas. Dabar yra kritikuojamas utopinis rinkos radikalizmas, kuris nepaiso privatizavimo ir dereguliavimo sukeliamų visuomeninių, socialinių pasekmių. Per paskutiniuosius daugiau kaip 30 metų nepasiteisino John M. Keynes keinsizmo teorija, nes ne tik nepavyko išspręsti žinomų reikšmingų problemų (infliacijos, nedarbo), bet ir atsiradusių naujų (valstybės skolos, biudžeto deficito).

Patyrinėkime, koks patvarus yra kapitalizmas, vertindami jį pagal kritikos testą ir literatūroje siūlomus penkis klausimus:

- Ar bus žmonėms teikiamos gėrybės ir paslaugos, kurių jie laukia, tai yra augs visų gerovė ir visi turės darbą?

- Kaip bus taikomi socialinės gerovės (garbingi santykiai), teisingumo principai – ar jie bus skirti visiems ar tik išrinktiesiems?

- Kaip globaliame pasaulio anoniminiame tinkle gali būti išlaikytas nacionalinis identitetas ir regioninis priklausomumas?

- Ar ateities kapitalizmas atitiks tai, ko jaunas žmogus siekia saugodamas aplinką?

- Ar pasiseks išspręsti demografines problemas, kylančias dėl jaunimo besivystančiose šalyse ir pagyvenusių žmonių pramoninėse šalyse daugėjimo?

Šiems klausimams spręsti turi būti “pasitikėjimo balansas” tarp rinkos ir valstybės. Reikia ugdyti piliečių pasitikėjimą rinka ir valstybe bei pasitikėjimą savimi.

Manoma, kad per anksti laidoti valstybę, kaip ūkio subjektą, kuri turi reikštis ir ūkio vadyboje, gamyboje, plėtojant infrastruktūrą ir, jei reikia, tam panaudoti subsidijas.

Aptarkime kai kuriuos mitus, kurių siūloma atsisakyti ir jie trukdo plėtoti ūkį. Vieni teigia, kad vienintelis ekonomikos variklis – tai paklausa ir ji turi būti moki, o visa kita - tai technologijos. Rusijos MA akademikas, dūmos deputatas, “Mobilizacija ir vystymasis” komiteto pirmininko pavaduotojas R. Nigmatulinas išvardijo mitus, kurių reikia atsisakyti ir siekti aiškumo. Štai mitas, kad tik užsienio investicijos pakels Rusijos ekonomiką, nes šimtų milijardų dolerių, kurie tam reikalingi, iš viso nebus. Tai iš dalies tinka ir Lietuvai, kai stambūs, pelningi objektai (įmonės) parduodami pusvelčiui, tinkamai nepagrindus ekonomiškai.

Egzistuoja mitas, kad Rusija - labai turtinga išteklių šalis. Šitaip dažnai teigiama ir mūsų spaudoje. Akad. R. Nigmatulinas sako: “Rusija – gamtinių išteklių neturtinga šalis”… “Kalba, kad mes turtingi naudingų iškasenų. Pirma, tai ne tiek jų ir daug. Mes gauname dvi tonas naftos skaičiuodami vienam gyventojui, o Kuveitas, Saudo Arabija, Norvegija – 40 tonų. Dargi Didžioji Britanija gauna tris tonas.” Tai naudinga prisiminti kalbant apie “Mažeikių naftos” normalaus aprūpinimo naftos žaliava problemas. Tam reikia apie trijų tonų naftos skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui, kai Rusijoje išgaunama tik dvi tonos vienam gyventojui.

Todėl nenuostabu, kad R. Nigmatulinas mini du mirtinus pavojus, kylančius Rusijai – maisto ir energijos (šilumos ir elektros) trūkumas. Mažėja ištirtų angliavandenilių energijos išteklių atsargos. Todėl siūlo ypatingą dėmesį skirti Rusijos atominei energetikai, nes branduolinio kuro atsargų yra pakankamai, jų užteks šimtams metų.

Svarbus valstybės uždavinys yra užtikrinti valstybės biudžetą, surenkant mokesčius. Vienas iš patikimiausių valstybės vaidmens indikatorių yra valstybės biudžeto dalis bendrame vidaus produkte (BVP).

Išsivysčiusiose Vakarų šalyse valstybės biudžetas sudaro maždaug nuo 35 iki 60 proc. BVP. Rusijoje, pagal R. Nigmatulino vertinimą, tai sudaro tik 15 proc. BVP (įskaitant šešėlinę ekonomiką). Deja, ne ką geresnė padėtis ir Lietuvoje, nes sparčiai artėjama prie šios ribos.

Baltijos šalyse 1994 m. valstybės biudžeto dalis BVP buvo tokia: Lietuvoje – 24,9, Latvijoje – 29,3, Estijoje - 43,8, Suomijoje - 39 proc. Biudžeto dalis 1999 m. Lietuvoje skaičiuojant pagal oficialius išankstinius duomenis sumažėjo iki 21,1 proc. Šiais metais šis rodiklis bus dar mažesnis. Biudžeto dalies BVP mažėjimas susijęs su nevykusia mokesčių politika, ūkio nuosmukiu.

Lietuvoje nesiliauja kalbos apie nepagrįstai didelius mokesčius. Jeigu taip kalba suinteresuoti žmonės, tai suprantama, bet sunkiai paaiškinama, kai tai teigia net kai kurie mokslininkai, kurie turėtų būti bešališki. Žinoma, konstruktyvi mokesčių reforma reikalinga, tačiau reikia ieškoti būdų, kaip geriau surinkti mokesčius, nes tik tada būtų pagerintas švietimo, sveikatos apsaugos, “Sodros” finansavimas. Štai 1991-1999 m. tik netiesioginių mokesčių įplaukų lyginamoji dalis valstybės biudžeto pajamose nuolat didėjo.

Dabar kelios partijos - Krikščionių demokratų ir “Socialdemokratija 2000” - siūlo taikyti progresyvinį pajamų mokestį. Tai tikslinga ruošiantis stoti į ES. Iš viso laikas pradėti harmonizuoti mokesčių sistemą su ES šalimis, o ne ją žlugdyti.

Aptarkime, koks turėtų būti valstybės biudžetas 2000-2003 metais, jeigu biudžeto dalis BVP būtų tokia pat kaip 1994 m. – 24,9 proc. Bendras vidaus produktas 2000-2003 m. padidės pagal neoficialius prognozės duomenis nuo 44 409 mln. Lt iki 53 463 mln. Lt. Tada valstybės biudžetas 2003 m. galėtų padidėti iki 13 312 mln. Lt. Jeigu Lietuvos biudžeto sudarymo tvarka būtų panaši į Vakarų pramoninių šalių biudžetų sudarymo tvarką, tai mūsų šių metų biudžetas turėtų būti ne mažesnis kaip 15 mlrd. Lt (esant biudžeto daliai lygiai 35 proc. BVP). Žinoma, tai ateities vizija, bet apie tai reikia jau dabar diskutuoti. Pradėję formuoti valstybės biudžetą pagal Vakarų šalių patirtį gal išvengtume tokios kritiškos įvairių sričių finansavimo būklės, nereikėtų perkelti sunkumų naštą vargingiems sluoksniams.

Labiausiai BVP didėjimas priklauso nuo gamybos plėtros, eksporto didėjimo. Dabar pasaulyje vyksta įmonių (korporacijų) stambinimas, jų jungimasis. Tai net vadinama “susiliejimų karštlige”. Štai vien per 1999 m. JAV tokių firmų jungimųsi buvo 11 259 ir jų bendra vertė 1733,8 mlrd. eurų, o Europoje (euro srityje) – 6383 ir jų bendra vertė 996,3 mlrd. eurų. Tai paaiškinama tuo, kad stambios firmos, norėdamos išlikti globalioje rinkoje, turi geresnių galimybių ir būdų, kaip jas panaudoti įmonėms jungiantis, pirmiausia mažinant personalą, tobulinant tiekimą, produkcijos realizavimą, informacinį aprūpinimą, panaudoti sinergijos potencialą. Žinoma, tai nereiškia, kad mažėja vidutinių ir smulkių įmonių reikšmė. Tačiau negalima kuo nors susižavėti nepagrįstai ir pradėti smulkinti stambių įmonių, nes pasaulyje dabar intensyviai vyksta ir atvirkštinis procesas.

Galima padaryti išvadas, kad siekiant didinti valstybės biudžetą būtina padidinti jų dalį BVP, prilyginti šį rodiklį esamam ES šalyse. Gal tada nereikės vykdyti ir tokios pensijų reformos, kai bus atsisakoma ir priveligijuotų pensijų, mokamų iš valstybės biudžeto. Kaip žinia, Vyriausybė pritarė Pensijų sistemos reformos koncepcijos nuostatoms, kad būtų nuosekliai atsisakoma valstybinės pensijų sistemos.