Simpoziumas – tai protų puota (5) Birželio 21-26 d. Lietuvoje vyko XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Tęsiame rašinių ciklą apie šį įspūdingą renginį Pradžia Nr. 13

Gediminas Zemlickas

Išskirtinė šios sekcijos darbo ypatybė, ko gero, būtų ta, jog greta žymių, visuomenei gerai žinomų mokslininkų dalyvavo lyg ir ne visai aptariamos srities profesionalai, dažnai visai “kito mokslo” atstovai. Tačiau tai, atrodo, neerzino profesionalų, netgi priešingai - sukėlė naujų minčių apmąstymams. Šitoks, sakytume, demokratiškumas visiškai neatrodė nuolaida mėgėjiškumui, veikiau gražus pavyzdys, kaip bendrą kalbą randa skirtingų mokslų ir tyrimo sričių atstovai, nes visus vienija svarbiausias - krašto istorijos ir kultūros paveldo išsaugojimo - rūpestis.

Norėdami šias mintis iliustruoti konkrečiais pavyzdžiais, turėtume pradėti nuo Lietuvos istorijos instituto vyriausiojo mokslinio bendradarbio prof. Antano Tylos pranešimo “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas XVII a. ir kultūros paveldas”.

Mūsų visuomenėje nežinia kodėl įsitvirtinusi mintis, kad feodalinėje Lietuvos valstybėje mokslą ir kultūrą rėmė tik mecenatai - atskiri valdovai, kunigaikščiai, vyskupai, vienuolynai, stambūs žemvaldžiai, bet ne valstybė. Istorikas A. Tyla parodo, kad buvo ne visai taip, nes reikšmingiausiems statiniams, šiandien pasakytume - kultūros paveldo objektams remontuoti, eksploatuoti ir perstatyti taip pat buvo skiriamos ir valstybės iždo lėšos.

Prof. A. Tyla priminė, jog LDK valstybės lėšos buvo kaupiamos Lietuvos žemės ižde ir Lietuvos rūmų ižde. Lėšos buvo gaunamos iš valstybinių valdų, žemės ir gamtos turtų, verslo ir mokesčių. Žemės iždo lėšos priklausė nuo seimuose nutartų mokesčių dydžio, todėl gerokai svyravo. Šio iždo lėšos ėjo kariuomenei išlaikyti, kariniam arsenalui palaikyti ir papildyti, diplomatiniams reikalams, paštui, transportavimui ir pan. Lietuvos rūmų iždas buvo skiriamas valdovo reikalams ir būdavo papildomas iš įvairių įplaukų - stalo ekonomijų, muitų, prekybos mišku. Šio iždo lėšos buvo naudojamos išlaikant svarbiausius valstybės pastatus. Pirmiausia tai Vilniaus pilis, Vilniaus katedra, Gardino pilis, bažnyčios, švietimo institucijos, vienuolynai. Tai buvo valstybės rūpesčio objektai, tačiau lėšos, skiriamos jiems išlaikyti, remontuoti, priklausė ir nuo valdovo simpatijų, pomėgių, žodžiu, asmenybės. Prof. A. Tyla randa įdomų dėsningumą: kuo dažniau valdovas atvykdavo į Vilnių ir čia gyvendavo, tuo didesnės investicijos būdavo skiriamos Vilniaus piliai, karališkiems rūmams ir kitiems objektams. Gal tik verta priminti, jog tie valdovo atvykimai į Vilnių ne visada priklausė tik nuo jo simpatijų šiam miestui. Paaštrėjus politinei situacijai, įsiliepsnojus karui su Rytų kaimynu, karaliui kartais norom nenorom tekdavo būti arčiau kovos veiksmų.

Vilnių mėgo Zigmantas Vaza, 1603-1613 m. net keturis kartus lankęsis šiame mieste ir po keletą mėnesių gyvenęs (1612 m. - nuo liepos 2 d. iki spalio 24 d.). Tačiau ypač Vilnių ir Lietuvą buvo pamėgęs Vladislovas Vaza. Jis, beje, ir mirė 1648 m. gegužės 20 d. Lietuvoje, Merkinės svarbiausioje aikštėje. Taip panorėjo pats karalius - mirti savo tautos (tautą suvokiant ne etnine, bet politine prasme – kaip priklausymą valstybei) akivaizdoje, todėl mirštantis valdovas su visa karališkąja lova ir buvo atneštas į miesto aikštę.

Tokia karalių meilė kraštui, ypač Vilniaus miestui, reiškė ir vis naujas investicijas bei lengvatas - miestui ir kraštui. Tuo labiau, kad Vilniaus piliai tų investicijų XVII a. pr. nepaprastai prireikė. 1610 m. Žemutinę pilį ir katedrą nusiaubė baisus gaisras. Lietuvos rūmų iždas į tai reagavo, skirdamas lėšų statybos darbams. 1608 m. skirta 13,6 tūkst. auksinų, 1609 m. – 175,7 tūkst., 1610 m. - 134 tūkst., 1611 m. - 131,8 tūkst., 1612 m. - 116,7 tūkst., 1613 m. - 140,1 tūkst., 1614 m. - 21,96 tūkst., 1615 m. - 26,3 tūkst.

Beje, lėšų visados stigo, bet svarbu pati nuostata, suinteresuotumas tvarkyti, atnaujinti, puošti reikšmingiausius valstybės objektus, telkiantis darbams dažnai italų architektus ir dailininkus. Kadangi labai nedaug žinoma, kaip, pvz., buvo išpuoštas Žemutinės pilies rūmų vidus, kaip atrodė menės, tai ir iš Rūmų iždo atskiriems dailininkams už konkrečius darbus skirtos lėšos padeda bent apytikriai spręsti, koks galėjo būti interjeras.

Visa tai mums tampa ypač aktualu, nes visuomenėje vis daugiau pasigirsta balsų, reikalaujančių atstatyti Žemutinės pilies rūmus - ne tik kaip įspūdingą renesanso epochos statinį, bet ir kaip krašto valstybingumo simbolį. Todėl svarbūs archyviniai tyrinėjimai, kuriais remiantis ir buvo Simpoziume skaitytas pranešimas. Istorija rodo, kad ne viską lemia tik finansinės valstybės galimybės, labai svarbu ir vertybių suvokimas, noras ir sugebėjimas jas vertinti ir dauginti. Vargu ar rasime kitų ir reikšmingesnių istorinio palikimo ženklų už kultūros paveldo objektus, kurių dėka ir pažįstame praėjusias epochas bei jų kūrėjus, kaupiame dvasines jėgas ateities darbams.

Reikšmingą Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamą kompleksinį mokslinio tyrimo darbą “Raigardo slėnio - unikalaus kultūros ir gamtos paminklo - raida ir vaidmuo dvasinėje kultūroje” kartu atliko geologai, archeologai ir menotyrininkai. Šis trijų institucijų - Geologijos instituto, Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos istorijos instituto - mokslininkų tyrimas reikšmingai pratęsia pastarųjų dešimtmečių naujos paieškų krypties pastangas, kai padavimais ir legendomis turtingą vietovę mėginama tyrinėti remiantis įvairių mokslo sričių metodais. Pranešimą Simpoziume apie šį tyrimą skaitė Geologijos instituto direktorius habil. dr. Valentinas Baltrūnas.

Raigardo trauka

Tarsi magnetas Raigardo slėnis traukė menininkų ir literatų dėmesį. Pakaktų priminti ryškiausius kūrėjus - Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kurio gimimo 125-metį šį rudenį minime, ir Vincą Krėvę. Be M. K. Čiurlionio triptiko “Raigardas”, sunku įsivaizduoti XX a. pr. Lietuvos dailę. Panašiai, be V. Krėvės Dainavos šalies padavimų ir legendų, daug skurdesnis būtų ne tik mūsų literatūrinis, bet ir dvasinis palikimas. Nugrimzdusių miestų, gyvenviečių tema - populiari pasaulio tautų padavimuose. Paplitusi ir lietuvių liaudies padavimuose. Kaip teigia lietuviškų pasakų ir padavimų tyrinėtoja Bronislava Kerbelytė, jai žinoma apie 350 šios tematikos kūrinių, užrašytų įvairiose Lietuvos vietose. Daugelis tų miestų grimzta, nes kažkas ištarė prakeikimą. Ištaręs tarsi išjudina ir atpalaiduoja antgamtines jėgas, kurių auka tampa ne tik prakeiktasis miestas, bet ir pats prakeikėjas. Linkėjimas išsipildo, nes maginė žodžių galia didžiulė - tik reikia tuos žodžius ištarti. Paprastai juos visai atsitiktinai ištaria žmogus, kuris nė neįtaria galįs turėti tokių nepaprastų galių.

Apie prietarų naudą

Nesinorėtų tikėti, kad ši pragmatiškoji dedamoji ir lemtų padavimų vietą žmonijos kultūroje ir istorijoje. Galima neabejoti, kad padavimuose užkoduoti gerokai gilesni ir svarbesni dalykai. Juose atsispindi archajiškasis žmonijos mąstymas, fantastiškai suvokiami gamtos ir gyvenimo reiškiniai bei magiškojo veikimo atgarsiai, parodomas žmogaus sąlytis su antgamtiniu pasauliu.

Padavimuose gyvenimo tikrovė vaizduojama kitaip negu įprasta, tikriausiai galima pasakyti, jog tai meniškai pertvarkyta tikrovė. Tačiau kiek toje transformuotoje tikrovėje galima rasti tikrų įvykių, realaus gyvenimo atgarsių? Vien tai, kad padavimų objektai yra iš aplinkos išsiskiriantis reljefas, reikšmingi istorijos paminklai, mums kužda, kad padavimai nėra visiškai nuo gyvenimo ir realybės atitrūkęs dalykas.

Padavimuose skradžiai žemę smego dvarai, bažnyčios ir miestai. Ir realiame gyvenime žinomas ne vienas atvejis, kai požeminiam vandeniui prasigraužus per gipso ar druskos požeminius klodus įgriūdavo pastatai, atsirasdavo įdaubos. Atrodytų, ne kažin ką bendro su realybe turi padavimai apie keliaujančius ežerus. Tačiau žinomas padavimas apie “išėjusį” Salokės ežerą remiasi tikru įvykiu: 1841 m. pavasario potvynio metu tas ežeras iš tiesų nutekėjo į Nemuną. Žinoma, padavime nurodomos egzotiškos to išėjimo priežastys: ežerą išvedę pinčiukai ar burliokai tada, kai ant kranto buvo pakasta kiaulės galva - vanduo nutekėjęs ton pusėn, į kurią buvo nukreiptas snukis. Padavimuose atitikmenų galima rasti ir iš mūsų šalies istorijos: minimas švedmetis, prancūzų kapai - tai buvusių įvykių atgarsiai, tiesa, meniškai apibendrinti pasakojamojoje tautos tradicijoje.

Bet kaip rasti tą tikslų santykį tarp padavimo ir tikrovės? Jeigu pavyktų išsiaiškinti, kaip tikri įvykiai paveikė padavimų siužetą, tai galėtume iš tos žodinės kūrybos pavyzdžių semtis ir istorinių žinių, su gamtos reiškiniais susijusių įvykių. Padavimai įgytų dar didesnės pažintinės vertės istorikui, gal ir kitų mokslų atstovams.

Ką sako istorikai

Vienas padavimų byloja apie kadaise čia stovėjusią pilį. Prie pilies įsikūręs dvaras, o vėliau ir prekybos miestas Raigardas. Mat čia ėjęs kelias iš Gardino į Prūsus. Žmonės to miesto praeitį siejo su įvairiais valdovais ir įvykiais. Bet šiandien to miesto, jeigu jis kada ir buvo, nebėra. Liko tik slėnis, apaugęs meldais ir apžėlęs pievomis. Per Raigardo slėnį teka Kubilnyčios upė, kurios senvagėje yra Dvarno (prie Pervalko, Baltarusijoje) ir Nemunykščio (prie Švendubrės) ežerai. Šaltiniuotos Kubilnyčios pakrantės virsta raistais, kadaise apaugusiais sunkiai praeinamais brūzgynais. Slėnį supa ūksmingi miškai, o senuose padavimuose tarsi dar prabyla gili senovė.

Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti duomenų, kad Raigardo miesto įkūrėjas buvęs kunigaikštis Traidenis. Lietuvos metraščio Bychovco kronikos nuoraše skaitome: “Didysis kunigaikštis Traidenis aptiko prie Bebro upės gražų kalną, jam tenai labai patiko, įkūrė ten miestą ir pavadino jį Raigardu, ir ėmė vadintis Jotvingių bei Dainavos kunigaikščiu” (Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Vilnius, 1971, 62 p.).

Kronikos komentaruose istorikas Rimantas Jasas primena, kad Traidenis priėmė bėgančius nuo kryžiuočių prūsus ir jotvingius, kurdino juos Gardine, Slonime, pavesdamas jiems saugoti Pietų Lietuvą nuo kryžiuočių, totorių ir Volynės puldinėjimų. Raigardas - tai 1253 m. sunaikinta jotvingių pilis, stovėjusi ne prie Bebro upės, bet Raigardo ežero (jezioro Rajgrodzkie) pusiasalyje, dabar Lenkijos Baltstogės vaivadijos Grajevo aps. (24 km į pietvakarius nuo Augustavo).

Visai galimas dalykas, kad Raigardo miestas buvęs įkurtas gerokai dar prieš Traidenį, bet jam, kaip Gardino kunigaikščiui, miestas turėjo priklausyti. Ar nebus taip, kad 1253 m. sugriautojo Raigardo gyventojai jotvingiai persikėlė į mums rūpimą slėnį, įkūrė gyvenvietę, kuriai davė ir kartu atsineštąjį senąjį Raigardo vardą?

Jei šitaip ir buvo, tai kas vėliau atsitiko su naująja Raigardo gyvenviete? Gal išties galėjo būti Nemuno potvynio ar kito gamtos kataklizmo sunaikinta? Geografai įrodė (apie tai rašė A. Basalykas), kad Raigardo slėnis susidarė maždaug prieš 5 tūkst. metų Nemunui pakeitus savo vagą. Nemunas ardė rytinį smėlingą maždaug 30 m aukščio krantą, pragraužė tiesesnę vagą ir taip ilgainiui susiformavo maždaug 14 kv. km ploto slėnis (iš vakarų į rytus - 5 km, iš šiaurės į pietus - 4 km).

Nemunui potvynių metu išsiliejus, užtvindžius ir Raigardo slėnį, galėjo nukentėti buvusi gyvenvietė. Ar tikrai taip buvo, atsakyti gali padėti jau ne padavimai, o mokslas. Kokie rezultatai gauti kompleksinio įvairių sričių mokslininkų tyrimo metu, pakalbėsime jau kitą kartą.