Integracijos būtinybė ir privalumai. Geopolitinė šalies padėtis.Tvarią šalies plėtrą lemia jos gyvenimo būdas, ekonomikos, ekologijos plėtra, jų vaidmuo užtikrinant išorės ir vidaus saugumą, atsižvelgimas į šios ir būsimų kartų interesus laiku perspėjant dėl neigiamų pasekmių ar imantis priemonių jas neutralizuoti.

Tvarios plėtros regioninis aspektas sąlygojamas demografinių, gamtinių klimatinių, istorinių, socialinių ir ekonominių, tradicinių įvairių pasaulio regionų šalių bendrumų, rodančių jų bendrą likimą dabartinėje situacijoje ir bendras pastangas dėl tolesnio tarpvalstybinio bendradarbiavimo. Kiekviena šalis nustato savo vietą globaliu ir regioniniu mastu pasaulio bendrijoje, savo tvarios plėtros nacionalinę strategiją.

Geografinė Lietuvos padėtis Europoje, Baltijos-Skandinavijos regione, jos trauka prie europietiškos kultūros, nepaisant 50 metų sovietų okupacijos, jos susiformavęs ūkio kompleksas ilgą laiką daro įtaką geopolitinei situacijai šalyje, lemia jos užsienio politikos orientyrus, prioritetus ir principus, įsitraukiant į tarptautines struktūras. Tai Lietuvos euroatlantinė orientacija ir geri santykiai su kaimynais, - kaip pasakė Prezidentas V. Adamkus. Įvertinus geografinę šalies padėtį ir istorinę patirtį, nesant aiškios saugumo garantijos, apsisprendimas integruotis į NATO struktūrą abejonių nekelia.

Bendradarbiavimo būtinybė. Lietuvos įsitraukimas į šias struktūras sudaro palankias sąlygas mūsų šalyje dinamiškai plėtoti socialinius ir ekonominius santykius, glaudžiai bendradarbiauti su vakarų ir rytų kaimynais. Tam plačiai mus įpareigoja taip pat santykinai nedidelė Lietuvos teritorija ir jos dabartinės (pokomunistinės) ekonominės ir socialinės ypatybės. Turėdami labai nedidelius realius gamtos išteklius, ypač kuro ir energijos, dėl to negalėdami patys apsirūpinti, esame priversti daugelyje šalių ieškoti plačios rinkos savo prekėms realizuoti ir tenkindami paslaugų poreikius. Dabartinė Lietuvos ekonomika negali egzistuoti neimportuodama naftos ir gamtinių dujų. Dėl to ekonominė šalies padėtis labai priklausys nuo to, kaip bus eksportuojamos mūsų prekės Rusijoje, o eksportas į Vakarų šalis - nuo produkcijos kokybės ir konkurentabilumo užsienio rinkose.

Globalių procesų įtaka. Pagrindžiant Lietuvos tvarios plėtros nacionalinę strategiją, negalima neatsižvelgti ir į šiuolaikinius globalius procesus, kurie vyksta pasaulio ekonomikoje ir lemia gamybos ir finansų rinkų internacionalizaciją. Tai vyksta didėjant įvairių segmentų plėtros netolygumams ir sukelia stipresnę konkurencinę kovą pasaulio rinkose. Vis sudėtingėjant gamybai, didėjant darbo pasidalijimui, plėtojantis atskirų šalių kooperaciniams ryšiams, vis didesnė konkurencija dėl savo prekių realizavimo rinkoje. Tai sąlygoja objektyvią būtinybę susidaryti įvairios rūšies ekonominėms sąjungoms, bendrijoms, tarptautinėms organizacijoms.

Visos minėtos aplinkybės verčia sudaryti realius susitarimus dėl Lietuvos ekonominės integracijos į Europos Sąjungą, taip pat bendradarbiauti su užsieniu. Tik tada Lietuva gali realiai tikėtis panaudoti savo gamybines jėgas, gali būti garantuota dėl žaliavų, kuro ir kitų materialinių bei techninių išteklių tiekimo iš užsienio, patikimų išleistos produkcijos realizavimo rinkų. Tai turės nemažos reikšmės mažinant šalies užsienio prekybos neigiamą saldo, kuris kelia grėsmę šalies plėtros pastovumui.

Tvarios plėtros kliūtys. Tvarią šalies ūkio plėtrą lemia vidaus ir užsienio veiksniai. Pirmiesiems priklauso: gamybos smukimas, ekonomikos monopolizavimas, ekologinės situacijos blogėjimas, pasenusių technologijų naudojimas, investicinio aktyvumo mažėjimas, nedarbo didėjimas, perkamosios galios mažėjimas, valstybės skolos didėjimas ir t.t. Iš užsienio kylančioms grėsmėms priskirtinos: žaliavų, prekių, paslaugų pirkimo užsienyje sąlygų blogėjimas, šalies eksporto išstūmimas iš rinkos, finansinių aktyvų nutekėjimas į užsienį, kvalifikuotų kadrų emigracijos į užsienį ir bėglių iš kitų šalių skaičiaus didėjimas ir t.t.

Galima daryti išvadą, kad dėl pasaulinės globalizacijos pasekmių Lietuva turės išmokti konkuruoti pirmiausia savo pačios labui, o ne tik dėl noro įstoti į ES. Pagaliau tapusi visateise ES nare, Lietuva turėtų tapti stabilesnė ir saugesnė tautų bendrijoje, kurioje vertinamos bendrosios žmogiškosios vertybės: laisvė, demokratija ir žmogaus teisės.

Pavojai ir trūkumai. Europa, ir be jos. Užtikrinant šalies tvarią plėtrą, reikia, kad minėta integracija į ES jokiu būdu nereikštų savo valstybės nepriklausomybės praradimo, negrėstų jos ekonominio ir politinio suvereniteto apribojimais. O toks pavojus išties labai galimas ir kelia rūpestį. ES vadovybė vis labiau tampa “centru”, komanduojančiu “periferijai”.

Šalys ES narės ir kviečiamos šalys - tai ne tiesiog skirtingos šalys. Pirmosios - lyg ir “subjektas”, stebinčios visą laiką antrąsias - “objektą”, kuris ir vertinamas bei formuojamas kaip šio stebėjimo rezultatas. Šitaip Lietuva, pokomunistinės ir kitos šalys, kurias atrado sau ir tiria ES vadovybė - tai tik tam tikras modelis, sukurtas, kad patvirtintų europinių standartų teisingumą. Taigi kviečiamos deryboms šalys tampa tarsi “veidrodžiu”, į kurį žiūrėdama ES gali nuolat būti tikra dėl savo pranašumo.

Sutikime, kad vienų šalių skirstymas į Europą ir be jos, atskiriant jas tam tikra demarkacine linija, jau yra užgaulus pastarųjų atžvilgiu ir reiškia nelygybės toleravimą. Ir, kaip rodo istorija, pasaulio dalijimas į “centrą” ir “pakraščius” yra tendencija, būdinga išimtinai europiečiams. Juk pagrindinės valią diktuojančios ES šalys (Anglija, Prancūzija, Italija, Ispanija) ilgus metus buvo metropolijos, o Afrikos, Azijos šalys - jų kolonijos, tai negali nedaryti įtakos jų politikai.

Lietuvos internacionalizacija. Kai girdžiu kalbant apie Lietuvos “eurointernacionalizaciją”, aš klausiu savęs: o kodėl visi reikalavimai taikomi tik Lietuvai, o jos Vakarų partneriai iš ES lyg ir niekuo dėti. Kaip žinia, pastaruoju metu tapo svarbi ne tiek pasaulio pažangos, kiek žmonijos išlikimo problema, jeigu nebus rasti kiti civilizuotos plėtros modeliai, kurie ne panaikina, o išsaugo ir atkuria mūsų planetos gamtos turtus, ne didina skirtumą, o išlygina įvairių pasaulio šalių gyvenimo lygį, ne didina, o mažina šalių ekonomikos skirtumus.

Jeigu nagrinėtume šį reiškinį kaip žmogaus tapimą “eurointernacionalistu”, t.y. žmogumi, kalbančiu Europos kalbomis ir nuolat bendraujančiu su europiečiais, kurių elgesys nepriekaištingas, tada viskas suprantama. Tačiau “eurointernacionalizacija” reiškia griežtų reikalavimų kompleksą, vienašališkai iškeltą iš “centro”, direktyvų, skirtų “periferijai”, vykdymą. Galutiniai sprendimai, apimantys gyvybinius mūsų šalies ineresus, daromi ne Lietuvoje, o ES centre - Briuselyje. Pagaliau kaip besistengtume geriau priimti turistų grupes iš “centro”, Vakarai vertins Lietuvą kaip “stebėjimo objektą” - gerą veidrodį, rodantį jų gyvenimo normų tinkamumą.

Ar “sveiki atvykę”, ar miražas? Įsisavinant tai, ką turi Vakarai, vertinant tai, ką jie daro ir ruošiasi daryti, atrodo, matyti ir mūsų šalies patraukli vizija Europos bendrijoje. Mes matome iškabą “Sveiki atvykę” ir žmones, kurie draugiškai moja mums rankomis. Gal tai ir miražas, tačiau patarimas sustoti pakelėje būtų menkavertis. Tegul už šio finišo ir lauktų nepasisekimas, dabar jau vis tiek, kaip sakoma, jeigu lošti, tai lošti iš stambios sumos. Matyti, kad daugelis lietuvių nelaiko iškabos “Sveiki atvykę” miražu.

Ir vis tik kyla natūralus klausimas: nejaugi negali būti jokio kito šalių, tautų, nacionalinių kultūrų bendradarbiavimo, išskyrus tą liūdną ES formavimo modelį, pagal kurį bendradarbiavimas vyksta tik svetimoms šalims mus nagrinėjant kaip “objektą”, o mes patys save - kaip “subjektą”. “Centras” komanduoja “pakraščiams”, nepaisydamas jų nuomonės. Tačiau nėra abejonės, kad ES formavimo modelis visą laiką kinta, tobulėja ir sudarys visoms savo šalims palankias tvarios plėtros galimybes.