Spalio 24 d. jauniausiajam aušrininko dr. Jono Šliūpo sūnui inž. Vytautui Šliūpui sukako 70 metų. Tai įdomaus likimo žmogus, iš profesijos inžinierius - statybininkas. Gyventi ir dirbti jam teko penkiuose žemynuose, aplankė 126 valstybes. Tačiau su p. Vytautu susitikę “Mokslo Lietuvos” redakcijoje kalbėjome ne apie Pakistaną ar Liberiją, ne apie Singapūrą ar Malajus ir net ne apie Saudo Arabiją, kur gyveno 7 metus. Beje, šioje karalystėje kompanija, kurioje dirbo inž. Vytautas Šliūpas, per septynerius metus pastatė King Khalid miestą 70 tūkst. gyventojų, ir lietuviui teko garbė bendrauti su karališkąja šeima. Kalbėjomės apie svečiui daug labiau šiandien rūpimus dalykus. Jam svarbiausia - deramai įamžinti tėvo dr. Jono Šliūpo atminimą. Kitąmet kovo 6 d. minėsime didžiojo aušrininko gimimo 140-ąsias metines - pats laikas iš anksto pasirūpinti, kokius reikšmingus darbus nuveiksime pasitikdami šio vieno iškiliausių mūsų tautos sūnų sukaktį. Bet kas gi kelia nerimą inž. Vytautui Šliūpui, kokie trukdžiai iškyla šio atkaklaus ir užsispyrusio žmogaus kelyje? Apie tai šis mūsų pokalbis, kuris į diktofono juostelę buvo įrašytas šiek tiek seniau, dar prieš 70-metį.

Tėvas daug kalbėdavo apie gyvenimo prasmę

Kai mirė tėvas, buvau 14 metų, bet aš jį gerai prisimenu. Prieš kelerius metus rašytojas Julius Būtėnas prašė, kad aš užrašyčiau savo atsiminimus apie tėvą. Mat J. Būtėnas rašė knygą apie J. Šliūpą, tai jo paskutinis darbas. Knygą parengė leidykla “Žara”, bet dėl lėšų stokos dar neišleido. Būtų gražu, jeigu Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija rastų galimybių išleisti.

Parašiau ir aš savo atsiminimus apie tėvą, prisiminiau, koks jis buvo, ką darė ir pan. Šią knygą tik ką, spalio 13 dieną, išleido “Aušros” muziejus Šiauliuose, o spausdino tėvo įkurtoji “Titnago” spaustuvė. Apskritai mano gyvenimui tėvas padarė didelę įtaką, nors buvau ir jaunas, kai mirė. Turėjau 10-12 metų, kai Lietuva buvo okupuota, prisimenu tėvą vokiečių okupacijos metais. Jis daug kalbėdavo apie savo gyvenimo prasmę, man įdiegė lietuviškumo, patriotizmo jausmus. Pajutau, kad tikrai turiu būti lietuvis ir dirbti už Lietuvą.

Jeigu leisite, padarysiu vieną nedidelį intarpą. Jūs prisimenate tėvą, kai buvote paauglys. Tai sudėtingas gyvenimo laikotarpis (sprendžiu pagal savo sūnų paauglį), kai tėvo idealai, požiūris sūnui gali būti ne tik nesuprantami, bet ir atmetami dėl noro visada priešgyniauti, viską neigti. Kaip buvo Jums?

Didelio neigimo nepatyriau. Kiek atsimenu, tėvui pritariau, nes mačiau, kaip jis darbuojasi. Įeidavau į jo kambarį, peržiūrėdavau stalčiuose senus raštus, laiškus. Neigimo jausmo, kaip dabar vaikai, aš neturėjau. Gal seniau vaikai kitaip buvo auklėjami. Bet dabar - sutinku, kad vaikai tėvų požiūrius neigia. Bet man to nebuvo, tėvo įtaka mano gyvenimui buvo labai pozityvi.

Šliūpo pavardė atveria duris

Turite mintyje Lietuvą?

Ir Amerikoje taip pat. Paskutiniuoju laiku Amerikoje domėjimasis lietuviška praeitimi didėja, antrosios, trečiosios kartos lietuviukai jau domisi savo praeitimi, genealogija. O domėdamiesi visur susiduria su dr. Jonu Šliūpu. Antai Kalifornijoje esu įkūręs aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvą, į kurį sudėta daug medžiagos. Apie 380 lietuvių aukojo savo knygas apie J. Šliūpą, laiškus, prisiminimus, fotografijas. Tai jau didelis archyvas.

Štai vienas amerikietis – Garis Hartmanas, visiškai ne lietuvių kilmės, atvažiavo pas mane iš Teksaso universiteto ir prašė žinių apie Joną Šliūpą. Mat rašo daktaratą apie lietuvius. Jo straipsnis “Dr. Jonas Šliūpas ir lietuvių tautininkų judėjimas Amerikoje” buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išspausdintas tęstiniame mokslo leidinyje “Lietuvių tauta” (IV t., 1999 m.).

Kitas geras pavyzdys – tai ketvirtosios kartos Amerikos lietuvis Geoffrey Vasil (Vasiliauskas), kurio nei senelis, nei tėvas nekalba lietuviškai, dabar atvyko į Vilniaus universitetą, mokosi lietuviškai, studijuoja žurnalistiką ir domisi dr. Jonu Šliūpu.

Kartais nuvažiuoju į Pensilvaniją, kur anksčiau buvo daug lietuvių - Šenandore aplankau vieną, kitą, tai, pasirodo, jie viską žino. Pensilvanijos amerikiečių laikraštis Pottsville, PA ne kartą mane klausinėjo ir kas 2-3 metai apie tai vis parašo išsamius straipsnius. Todėl ir sakau, kad turėti Šliūpo pavardę - tai yra ir gera, ir bloga.

O kas bloga?

Blogoji pusė čia, Lietuvoje. Palangoje yra dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba, kuri yra Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas. O muziejus valdo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Ne sau noriu tuos namus atstatyti. Noriu, kad ten būtų įkurtas tikras dr. Jonui Šliūpui skirtas memorialas. Kaip Druskininkuose yra M. K. Čiurlionio, Kaune - Maironio ir kitų.

Palangoje du-trys kambariukai skirti muziejui. Jeigu tiksliau, tai vienas kambarys skirtas Jonui Šliūpui, kiti du ar trys kambariai skirti įvairioms ekspozicijoms, o 15 kambarių - vasaroti. Iš dr. J. Šliūpo namų padarytas viešbutis. Blogiausia, kad tie kambariai net nuomojami užsienio lietuviams.

Norėčiau išplėsti muziejaus ekspoziciją. Galėčiau garantuoti, kad ateityje tos patalpos nebūtų parduodamos, o ir pas Abraomą tų namų nenusinešiu. Tik šeimos rankose esanti atgautoji nuosavybė gali man padėti užtikrinti normalią muziejaus ateitį. Tada galima sudaryti dokumentus, nustatyti reikalavimus ir legaliai perduoti - arba tam pačiam Nacionaliniam muziejui, arba Klaipėdos universitetui, arba kokiai nors kitai institucijai.

Ar tą muziejų rekonstruotumėte savo lėšomis?

Paskutiniuoju metu muziejus tuos namus yra rekonstravęs. Tvirtina, jog rekonstravo daugiau kaip 60 ar 70 proc., bet atlikęs ekspertizę įsitikinau, kad rekonstruota tik 30 proc. 60 metų naudotasi tuo pastatu, normalu, kad atnaujino. Jie pertvarkė garažą, iš kurio padarė dar 7 kambarius. Dabar įskaito didįjį namą, taip pat ir perstatytąjį garažą - atseit visa yra rekonstruota.

Namas neblogai užlaikytas, aš jį prižiūrėčiau. Norėčiau palaikyti ryšį su Nacionaliniu muziejumi, Palangos miesto savivaldybe ir arčiau gatvės esančiame kitame namelyje įkurti Kultūros centrą. Ne tik norėčiau iš Amerikos pervežti Jono Šliūpo archyvą į Palangą, bet ir įsteigti Kultūros centrą. Jame vyktų muzikos rečitaliai, poezijos skaitymai. Būtų vietos kraštotyrininkams ir skautams, taip pat ir tremtinių susirinkimams. Didelių lėšų ten nereikėtų, o ko prireiktų, mokėčiau iš savųjų.

Tai kur kliuvinys? Jūsų argumentai logiški, aiškūs. Norite susigrąžinti tėvo nuosavybę ir plėsti dr. Jonui Šliūpui skirtąjį muziejų.

Palangos miesto savivaldybė mano norams pritaria, net laišką parašė. O Kultūros ministerija teigia, kad savo lėšomis perstatė Jono Šliūpo namus. Didžiausias ir vienintelis tikras kliuvinys yra tas, kad ten yra 15 kambarių, ir ten vasarojama. Jeigu ne šis dalykas, jau seniai būčiau namus atgavęs. Pasakiau aiškiai: garažą perstatėte, galite ir toliau jame vasaroti - aš nieko prieš. Bet nuosavybė turi būti mano. Negaliu nieko atkurti, jeigu neatgausiu namų. Jeigu dalis priklausys ministerijai ar kitam savininkui, tai dalis ir bus jiems atrėžta. Jau šiaurinę sklypo dalį pasiėmė kažkoks kaimynas, neteisingai su liudininkais įrodęs, kad tai jo žemė. O aš turiu dokumentus, kad Jonas Šliūpas tą žemę pirko. Tuos dokumentus atidaviau Palangos miestui, buvo žadėta vėl bylinėtis, bet nieko nepadaryta.