Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Italijoje vykusiame Pasaulio mokslininkų federacijos narių susitikime tarp kitų buvo svarstomi ir energetikos plėtros XXI amžiuje klausimai. Buvo kritikuojamas atominės energetikos priešininkų argumentas, esą atominės elektrinės keliančios didelį pavojų žmonijai. Net sprogimo tose elektrinėse atveju, kaip rodo tyrimų duomenys, padariniai nėra tiek katastrofiški, kaip pateikia žiniasklaida. Minėtame forume vartota sąvoka “cultural polution”, t. y. kultūrinis užteršimas. Kitaip tariant, atominių bombų sprogdinimų ir branduolinių jėgainių avarijų pasekmės būdavo padidinamos remiantis visai ne tyrimų duomenimis, ne tikromis, bet neretai iš piršto laužtomis “žiniomis”.

Ką iš tiesų rodo tyrimų duomenys? Tiek Černobylio AE katastrofos, tiek ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio numestų atominių bombų ilgalaikės pasekmės yra daug mažesnės, negu ligi šiol buvo manoma. Dar daugiau: tos pasekmės, praėjus 10 ir daugiau metų, gali būti net sunkiai atskiriamos nuo natūralaus radiacijos poveikio.

Apie šiuos ir kitus dalykus su Tarptautinio mokslinės kultūros centro Pasaulio laboratorijos Lietuvos skyriaus prezidentu, Puslaidininkių fizikos instituto vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu akad. Juru POŽELA kalbasi “Mokslo Lietuvos” vyriausiasis redaktorius Gediminas Zemlickas.

Svarbiausioji XX amžiaus pamoka

Taip, taip. Visa tai propagandos buvo labai gerai panaudota siekiant baigti branduolinio ginklo bandymus atmosferoje. Tai labai svarbus žmonijos laimėjimas. Jei ankstesnė informacija apie radioaktyvaus užterštumo pavojų buvo labiau paremta prognozėmis, tai dabar turima daug daugiau ir patikimesnių tikrų duomenų. Kad nesama jokio poveikio ir pasekmių - neteisinga tvirtinti. Juk ir Černobylio AE katastrofos smarkiai radiacijos paveiktoje zonoje, kur gyvena 270 tūkst. gyventojų, per 50 metų būtent nuo vėžio - prognozuojama - gali mirti 800 žmonių - tai ne juokas. Bet ne šimtai tūkstančių, kaip iš pradžių buvo teigiama. Buvo spėjama, kad Europoje dėl Černobylio AE katastrofos padarinių nuo vėžio mirs kone 1 mln. gyventojų. Šios niūrios prognozės jokiais tyrimais neparemtos.

Tikriausiai neturėtume pamiršti, jog branduolinio ginklo bandymai, kurie buvo vykdomi, tarkime, Šv. Juozapo žemėje ar Ramiojo vandenyno atole, didina radioaktyvųjį užterštumą ne tik tose bandymų teritorijose, bet ir visame Žemės rutulyje.

Suprantama, jog tie branduolinio ginklo bandymai, kurie buvo atliekami atmosferoje, padidino radioaktyvųjį foną planetoje. Bet ilgainiui tas foninis radioaktyvumas nuslūgdavo. Radioaktyviojo stroncio, kuris susidaro skylant uranui, ilgalaikis radioaktyvumas siekia 90 metų, bet tie junginiai ilgainiui išplaunami. Apie tai irgi buvo kalbama Pasaulio mokslininkų federacijos narių susitikime Italijoje. Pateikta labai įdomių tyrimų rezultatų.

Radioaktyvūs teršalai išplaunami

Svarbus momentas: dozė, kuri gyvo organizmo gaunama per pirmuosius 4-5 metus po katastrofos, yra pati pavojingiausia, nes didžiausia. Vėliau radioaktyviosios medžiagos išsiplauna, pasklinda po didesnes teritorijas, taigi ir jų teikiamo spinduliavimo pavojus smarkiai sumažėja. Bent jau tas papildomas spinduliavimas nėra didelis, palyginti su natūralaus foninio spinduliavimo doze, kuri susikaupia per žmogaus gyvenimo 50 metų. Pirmoje pokalbio dalyje minėjau, kad per savo vidutinio gyvenimo trukmę europietis gauna apie 200 milisivertų (mSv) jonizuojančio spinduliavimo (Suomijoje - 300 mSv).

Juk ir Gedimino paminklas Vilniaus Katedros aikštėje taip pat radioaktyvus. Paminklas stovi ant granitinio postamento, o visi granitai yra šiek tiek radioaktyvūs. Ir ne vien Ukrainos granitai. Ten, kur Lietuvoje daugiau granito, didesnis ir radioaktyvaus spinduliavimo fonas.

Argumentai stipresni už interpretacijas

Argumentas visiškai be pagrindo. Lietuvos gyventojai kartais gąsdinami: jeigu Ignalinos AE įvyktų sprogimas, tai dėl radioaktyvaus užteršimo Lietuvos neliktų. Tai netiesa. Net jei toks sprogimas įvyktų, tai neliktų paties sprogimo židinio, t. y. elektrinės. Žinoma, būtų didžiulė klaida žmones vežti valyti teritorijos nuo radioaktyvių medžiagų, kaip buvo po Černobylio AE katastrofos. Radioaktyvusis debesis pats išsisklaidytų, ir šito proceso nepagreitinsi.

Ir vis tik Jūsų dabar plėtojamos mintys nėra visai įprastos.

Vienintelė ir grynai Černobylio AE katastrofos aiški pasekmė - tai patekusio radioaktyvaus jodo poveikis vaikų skydliaukei. Įprastomis sąlygomis 1 mln. vaikų tenka apytikriai 35 šio susirgimo atvejai. Kijevo klinikoje, kur nuo skydliaukės sutrikimo buvo gydomi 25 vaikai, iškart po Černobylio AE katastrofos sergančiųjų skaičius padvigubėjo. Neabejotinas katastrofos padarinys.

Be to, tenka pripažinti štai kokį dalyką: Černobylio AE katastrofa sukėlė žmonėms didžiulį stresą. Juk iš aktyviosios zonos - Pripetės ir kt. apylinkių - buvo iškelta daugybė gyventojų, kurie nuo seno visą gyvenimą ten dirbo žemę, augino vaikus. Evakuotieji žmonės pasirodė esą daug mažiau atsparūs įvairioms ligoms. Tai ne radiacijos, bet psichologinis poveikis, kuris sveikatai labai žalingas. Todėl gerokai didesnis ir tų žmonių mirštamumas. Bet jie miršta ne tiek nuo vėžio, kiek nuo kitų įvairiausių ligų.

Gali atrodyti keista tai, jog tų gyventojų, kurie nesutiko palikti savo ankstesniųjų gyvenamųjų vietų, liko laukti savosios lemties katastrofos padarinių zonoje ir toliau dirbo žemę, maitinosi toje užterštoje žemėje išaugintomis daržovėmis, ten auginamų gyvulių mėsa, pienu, sveikatos teritoriniai rodikliai geresni už iš tos teritorijos išvežtųjų žmonių sveikatos rodiklius. Vadinasi, streso poveikis sveikatai yra grėsmingesnis ir už radiacijos poveikį.

Išvada tokia: atominės radiacijos pasekmės yra daug mažesnės negu linkusi piešti mūsų vaizduotė. Prisipažįstu, kad ligi šiol man pačiam atrodė, jog atomines elektrines geriau uždaryti, jeigu tik esama bent menkiausios galimybės sprogti atominiams reaktoriams. Tačiau pasaulio mokslininkų argumentai sako kitką.