Šį pranešimą Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas prof. Kęstutis Makariūnas skaitė VGTU jaunųjų mokslininkų III konferencijoje “Lietuva be mokslo – Lietuva be ateities”. Su pranešimu supažindiname ir mūsų skaitytojus.

Dabartinė Lietuvos mokslo būklė nežada jai lengvų kelių siekiant europinio lygio ekonominės gerovės ir aukštos vietos valstybių rikiuotėje.

1. Gyvename pasaulyje vykstančių didelių permainų laikotarpiu, kai iš industrinės ir poindustrinės visuomenės sparčiai pereinama į žinių ir informacinių technologijų visuomenę. Ateinanti epocha iš esmės keičia senąją naujų technologijų, daugiausiai vadinamųjų skaitmeninių technologijų, pagrindu. Be jų, sparčiai plintančių ir tobulėjančių, civilizuotas pasaulis jau dabar negali apsieiti. Būdingiausi ateinančios epochos ekonomikos naujieji bruožai – tai globaliu mastu laisvas (laikantis tik tam tikrų teisinių normų) ir greitas žinių, kapitalo ir intelekto judėjimas.

Jau dabar vis didesnėje pasaulio dalyje kapitalas gali judėti beveik nepaisydamas valstybių sienų ir beveik bet kur organizuoti jam naudingą gamybą ar kitą verslą, ir taip pat gali greitai pasitraukti, perkeldamas gamybą kitur. Intelektui, vadinamajam žmogiškajam kapitalui, judėti jau ne visuomet būtinas mechaniškas keliavimas. Didelę dalį programinės įrangos informacinių technologijų korporacijos gamina Indijoje, gamyba vyksta bendraujant kompiuterių ryšių kanalais, “protas” gali dirbti net namuose.

Formuojasi pasaulis, kuriame klestės tik tos šalys ir tautos (jeigu neturi ypatingų gamtos turtų), kur bus geras kapitalo ir intelekto junginys. Abi komponentės būtinos. Kapitalas šalyje su menku intelektu duos jai mažesnę naudą, gali veikti sunkiai kontroliuojamas, o pasitraukdamas kitur gali palikti gyventojams ir vyriausybėms rimtų problemų. Intelektas, neturėdamas kapitalo, retai gali visiškai atskleisti ir panaudoti savo galimybes. Todėl žmogiškojo intelekto kapitalas, lygiai taip, kaip ir finansinis kapitalas, visada bus linkęs migruoti ten, kur jam naudingiau, neišvengiami jo nuostoliai dėl “protų nutekėjimo”.

Dėl tokios įvykių tėkmės ekonomiškai silpna Lietuva atsiduria labai sunkioje situacijoje. Intelekto formavimui lemiamą reikšmę turi mokslas.

2. Apie ką bekalbėtume, pirmiausiai reikia susitarti dėl sąvokų. Kad susikalbėtume, jos turi būti vienodai suprantamos. Todėl dabar lyg ir paprastas klausimas, kurį šioje auditorijoje net nedrąsu ištarti: “Kas yra mokslas?”.

Bet būtent netikėti paprasčiausi klausimai, kai klausiama lyg ir savaime aiškių dalykų, kartais labai suglumina. Ir į manąjį klausimą ne taip jau retai išgirsi vos ne tokį atsakymą, kad “mokslas yra mokslas”.

O gal klausimas ne toks jau ir paprastas? Juk mokslas yra daugiaplanė sąvoka, apibūdinanti ir tam tikrų žinių visumą, ir įvairią jų kūrimo, iš dalies ir naujo panaudojimo, veiklą. Riba tarp mokslo ir kitokios kūrybinės veiklos, sakykim, inžinerinės ar techninės kūrybos, ne visada ryški. Nors pagrindinėms mokslo ir su juo susijusios įvairiausios technologinės plėtros bei kitokios taikomosios veiklos sąvokoms apibrėžti pasaulyje sudaryti ir naudojami keli garsūs vadovai – manuals (Frascati ir kt.), dėl to, kas priskirtina ar nepriskirtina mokslui, ne taip jau retai ginčijamasi net akademinėje visuomenėje, ypač kai susirenka įvairių mokslo sričių atstovai. Lietuvoje prie supratimo painiavos, ypač už akademinės visuomenės ribų, prisideda ir tai, kad žodis mokslas lietuvių kalboje tradiciškai vartojamas ir kita prasme – nusako tai, kas įgyjama mokykloje ar universitete ir yra susijęs su mokymusi, lavinimu ir švietimu (sakome, pradinis, vidurinis, aukštasis mokslas, anksčiau sakydavo “mokslų eiti”, “leisti į mokslus” ir pan.).

Tad kas yra mokslas, atsiribojus nuo švietimo, mokymosi ir mokymo? Koks pagrindinis kūrybinės veiklos skiriamasis bruožas padeda nustatyti, kad ta veikla priskirtina mokslinei kūrybai? Tas bruožas yra tam tikro intelektinio produkto – naujų mokslo žinių – gamyba. Mokslas kuria tai, kas trumpai vadinama mokslo žiniomis - mokslinio pažinimo kriterijus atitinkantį naują žinojimą ir atskleidžia galimybes juo naudotis. Šios kūrybos esminis elementas yra mokslinis tyrimas.

Mokslo žinios yra ne vienintelis mokslinės kūrybos produktas. Kartu atsiranda ir tobulėja sugebantys jas kurti ir naudotis kitur sukurtomis mokslo žiniomis žmonės – mokslininkai. Negalima išmokti daryti tai, ko dar niekas nedarė, pačiam to nedarant. Mokslininkai sudaro intelektinį potencialą, disponuojantį naujausiomis mokslo žiniomis.

Mokslo žinios yra dvasinė vertybė. Panaudojamos praktinėje žmonių veikloje, jos plečia žmogaus galimybes ir įgalina kurti naujas materialines vertybes – technologijas, gaminius, paslaugas. Tokiame vertybių virsme paprastai būna svarbi inžinerinė, technologijų kūrimo ir kitokia kūryba, kuri savo ruožtu gali pareikalauti naujų mokslinių tyrimų.

Per švietimą, aukštąjį mokslą tapdamas visuomenės savastimi mokslas kelia visuomenės, vadinamojo žmogiškojo kapitalo, kokybę. Mokslu pagrįsto žinojimo ir sugebėjimų juo naudotis retai būna per daug. Maža šalis, tokia kaip Lietuva, tik nedaug mokslo žinių gali sukurti pati, o ypač daug turi susirasti ir sugebėti pasiimti iš kitur, tačiau tai irgi neįmanoma nedirbant mokslinio tyrimo darbo.

Pirmaujančios ekonomikos šalyse mokslo ir jo dėka atsirandančių technologinių naujovių panaudojimas padeda sukurti didelę dalį, iki kelių dešimčių procentų, ekonomikos prieaugio. Lietuvoje padėtis iš esmės skiriasi.

Vargu ar galima abejoti, kad mokslu pagrįsto išmanymo ir sugebėjimų juo naudotis stoka Lietuvoje, kartu su moralinių normų stoka ir išorės veiksniais, yra pagrindinės ekonominio nuosmukio ir lėšų stygiaus, nuo kurio kenčia ir mokslas, ir švietimas, ir daug kas kita, priežastys.

3. Dabartinę Lietuvos mokslo būklę apibendrintai galima apibūdinti kaip didelę laisvę ir skurdžią egzistenciją. Praėjus dešimčiai metų po nepriklausomos valstybės atkūrimo ir po atkūrimą lydėjusių drastiškų ekonominių permainų, Lietuvos mokslas, valstybės vos palaikomas, pripranta gyvuoti naujomis sąlygomis. Yra klestinčių mokslininkų, net mokslininkų grupių, bet jų nedaug. Vyrauja akademinės bendruomenės nepasitenkinimas dabartine mokslo būkle ir netikrumas dėl ateities. Net tose srityse, kur mokslas išgyvena tarsi renesansą ir fundamentalių mokslo darbų skelbiama kaip niekada daug, iš tokių pirmiausiai galima paminėti Lietuvos istorijos tyrimus, mokslininkai išleidžiami nemokamų atostogų, į pensiją ir panašiai. Nepasitenkinimas kyla ne tik dėl šalies ekonominio nuosmukio, bet ir dėl pernelyg žemos mokslo padėties valstybės prioritetų skalėje, savi mokslininkai, sprendžiant svarbias šalies problemas, kaip ekspertai, konsultantai, menkai telkiami.

Valstybė remia mokslą pagal savo skylėto biudžeto išgales, realiai nelaikydama mokslo prioritetu. Mokslininkams atrodo – kad mažiau, negu valstybės išgalės ir priedermė. Lietuvoje mokslui tenkanti bendrojo vidaus produkto dalis yra viena mažiausių Europoje. Valstybė, braškant jos ekonomikai, atrodo, nemato didelio reikalo remti mokslą, nes nesitiki iš jo greitos naudos.

Skurdi mokslo egzistencija nevilioja rinktis mokslininko profesiją. Atsivėręs turtingas laisvasis pasaulis vilioja moksliniam darbui linkusį jauną žmogų pasireikšti, parodant moksle savo galimybes išvykus kitur, dažnai visiems laikams. Pasisekus tai gali būti naudinga ne tik atskiram individui, bet ir šaliai, jeigu ryšiai su ja neprarandami. Kai tokia vienos krypties migracija tampa masiška, jos neigiamas pasekmes valstybės ir tautos likimui sunku prognozuoti. Tokia padėtis netoleruotina ir reikalauja iš valstybės didesnio dėmesio mokslui. Mokslininkai, ko gero, perdaug ilgai laukė savo eilės, kol valstybę valdyti ėmęsi politikai sprendė kitas jiems svarbesnes problemas.

Lietuva – jauna ir pagal Europos standartus neturtinga valstybė. Jos mokslas – neturi ilgo laisvo vystymosi tradicijų, iš esmės irgi jaunas, prispaustas skurdo. Tačiau Lietuvos mokslas paveldėjo iš senosios sistemos gana stiprias, nors ir nesubalansuotas, orientuotas ne tik į Lietuvos, bet ir į buvusios supervalstybės reikmes, intelektines pajėgas ir tam tikrą tyrimų bazę. Norvegijos mokslo tarybos ekspertai, vertinusieji atkurtosios Lietuvos valstybės mokslą, konstatavo, kad nors mokslas ir aukštasis mokslas finansuojami nepakankamai, o mokslo tyrimų ir studijų bazės yra silpnos, daugelio krypčių mokslo tyrimai atitinka tarptautinį lygį, o visuomenės išsimokslinimas Lietuvoje gali būti pagrindas gyvenimo sąlygoms gerinti. Deja, pastarojo dešimtmečio ekonomikos pokyčiams ir iš dalies užprogramuotai jos ateičiai Lietuvos mokslas didelės įtakos nedarė ir vargu ar galėjo daryti. Nebent netiesiogiai, per švietimą, rengiant specialistus naujoms veiklos sritims.

Inžinieriai mokslo naudą paprastai pirmiausiai mato per poveikį technologijoms ir gamybai. Mokslas, kaip ir bet kas kita, naudą gali duoti tik kai juo naudojamasi ir mokama naudotis. Minėtųjų Norvegijos ekspertų rekomendacijose Lietuvos mokslui, kurių vienos galėjo patikti, kitos – ne, bet apskritai labai geranoriškose, buvo ir nelabai atkreipęs dėmesį patarimas, kaip turi mokslu naudotis šalies vadovai ir politikai: prieš priimdami svarbius sprendimus, kai reikia mokslinės kompetencijos, jie privalo tartis su savo šalies mokslininkais. Gal tai norvegiška praktika, Lietuvoje tikrai daug ko neturime, bet mūsų šalyje paprastai labiau linkstama pasikliauti iš kitur atvykusiais ekspertais, neretai žemesnės kvalifikacijos ar tokiais, kuriems Lietuvos reikalai negali rūpėti labiau negu šalies mokslininkams.

4. Pranešimo pavadinime yra žodžiai “siekiai formuoti strategiją”. Pirmaujančios ekonomikos šalyse mokslo plėtotės strategija yra svarbi valstybės plėtotės strategijos dalis. Pas mus dėl jos yra daug nesusikalbėjimo, nors dėl jos diskutuojama nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Pirmoji strateginė nuostata, kuri pasirodė būtina vykstant valstybės ir visuomenės turto godžiam perskirstymui, buvo radikalių politinių ir ekonominių permainų laikotarpiu išsaugoti pagrindinį mokslo potencialą. Paskui buvo rengtas ne vienas strateginis programinis dokumentas. Vien Lietuvos mokslo taryba yra jų parengusi kelis – tai ir “Lietuvos mokslo tikslai ir plėtotės principai” (1994), ir “Lietuvos mokslo ir studijų plėtotės strateginės nuostatos” (1997), ir “Lietuvos mokslo ir studijų plėtotės strateginės nuostatos – 2000” (1999). Mokslų akademijos ir Mokslo ir studijų departamento iniaciatyva parengtas “Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos” projektas (2000).

Visos strategijos orientuoja į Valstybę, kuri remiasi mokslu, ir į mokslą, plėtojamą šalies plėtojimo tikslais. Problema – kiek būtina ir kiek įmanoma skirti šalies mokslui lėšų ir kaip jas naudingiausiai paskirstyti, kai jų vis tiek bus labai nedaug. Iki šiol tokie strateginiai dokumentai jeigu ir sudomindavo pavienius politikus, tai tik trumpam.

Dvi kraštutinės valstybės paramos mokslui nuostatos – daugiausia remti harmoningą mokslo plėtotę, skatinant visų mokslininkų iniciatyvą, ir elitinį prioritetinį mokslą, daugiausia orientuotą į tam tikras gamybos šakas. Abiem atvejais pirmenybę teikiant aukšto lygio mokslui, aukštojo mokslo studijoms reikalingam mokslui ir “Europos mokslo erdvės” formavimui tinkamam mokslui. Tikriausiai formuosis tarpinė nuostata. Abiem atvejais argumentus diktuoja rinkos ekonomika, tik kiti interesai. Labai svarbu, kad investicijų į mokslą praradimo rizika būtų maža. Skurdžiose šalyse visada efektyvios, be rizikos, būna investicijos į gyventojų kokybę. Valstybė, šitaip investuodama, teisę ir pareigą rizikuoti panaudojant investicijas perduoda kitiems – savo piliečiams, firmoms. Maždaug tokios yra investicijos į harmoningą mokslo plėtotę – šalies infrastruktūrą ir žmogiškąjį potencialą. Tačiau Lietuvoje yra aukšto lygio mokslo, kuriuo gali remtis efektyvi gamyba. Investicijų tokiam mokslui remti nauda pasisekus gali būti didelė, tačiau ir rizika didesnė. Mokslo plėtotės strategija turi būti derinama su ilgalaike valstybės plėtotės strategija, kuri neturi priklausyti nuo valdančiųjų politinių partijų ir vyriausybių kaitos. Deja, tokios strategijos neturime.

Padėtį iš esmės pakeisti gali tik realus politikų pasiryžimas valstybės raidą sieti su mokslu ir didelė greita investicija į Lietuvos mokslą. Investuoti turėtų nebūtinai vien valstybė, investicijos galėtų būti iš tikslinių paskolų, privačių investuotojų, bet valstybės parama ir garantijos būtinos. Per trumpą kelerių metų laikotarpį, reikalingą investicijoms efektyviai panaudoti, reiktų investuoti apie 1 milijardą litų. Pirmiausiai mokslo infrastruktūros ir biomedicininių, technologijos ir fizinių mokslų tyrimų bazėms atnaujinti. Investicijos turi būti labai tikslingos ir nedaromos pagal lygiavos principą, o orientuotos į šalies ūkio plėtotės perspektyvą. Kartu turi augti kasmetinė parama mokslui siekiant Europos Sąjungos šalyse mokslui skiriamos bendrojo vidinio produkto (BVP) dalies, bent vidurkio. Tai neatidėliotina. Uždelsus investicijas įsisavinti greit nebus kam.