Neseniai - rugpjūčio 24 d. geologinė visuomenė prisiminė jau išėjusio iš gyvenimo (1986 08 08) Lietuvos geologijos tyrinėtojo ir entuziastingo jos puoselėtojo, geologijos-mineralogijos mokslų daktaro Jurgio KISNĖRIAUS 80-ąjį gimtadienį.

Tie prisiminimai - tai dar gyvi netolimos praeities vaizdai, kuriuose dalyvavo šis aukštas, gražiai sudėtas, iš pažiūros stiprus ir dar šiandien būtų nesenas žmogus - geologijos tyrinėtojas.

Jurgis Kisnėrius, kaip ir daugelis Lietuvos geologų, specialybę įgijo Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakultete, užbaigęs penkerių metų mokymo kursą. Baigus universitetą jam pavyko iš karto pakliūti į mokslo įstaigą - Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutą. Tiesa, prie to prisidėjo ir buvęs vienas jo mokytojų, to instituto vadovų prof. Juozas Dalinkevičius. Jis dar studentą J. Kisnėrių veždavosi į ekspedicijas, į įvairias geologiškai svarbias Lietuvos vietas. Ypač svarbūs buvo aplankymai tuo metu gręžiamų giliųjų gręžinių, paskui tų gręžinių medžiagos - kerno kruopštūs tyrimai jau laboratorinėmis sąlygomis. Į šiuos tyrimus iš karto įsitraukė ką tik mokslus baigęs J. Kisnėrius. Tuo metu minėtame moksliniame institute geologų buvo vos keli. O tyrimų uždavinių daugybė. Tad teko nepaliaujamai suktis tarp jų įvairovės. Tai rodo ir pradinė J. Kisnėriaus veikla. Vasaras praleisdavo ilgus mėnesius trunkančiose lauko ekspedicijose. Viena iš tokių ankstyvojo laikotarpio lauko išvykų su grupe studentų diplomantų vyko Šventosios upe nuo Dusetų iki pat santakos su Nėrimi. Čia buvo tiriami patys jauniausi - neogeno smėliai ir juose randamos augmenijos liekanos, be to, ypač turtingi šarvuotų žuvų liekanų devono sluoksniai ir kt. Reikia pasakyti, jog ir šiandieną Šventosios upė savo geologine praeitimi ir jos liudininkais - atodangomis bei tektonikos žymėmis lieka įdomiausiu tyrimų objektu. Daug ekspedicijų įvyko ir kitose Lietuvos vietose. Tačiau daug laiko pareikalavo uolienų tyrimai laboratorijose bei prie darbo stalo su mikroskopu. Čia J. Kisnėrius ypač pasidarbavo, sutelkęs dėmesį į smėlingas juros ir kreidos sistemų nuogulas, kuriose buvo nemaža glaukonito, pirito, fosforitų. Jau tada jis atkreipė dėmesį į tų dviejų geologinių sistemų naudingąsias iškasenas - molius, geležies rūdą, smėlius, opoką ir jau paminėtuosius - glaukonitą bei fosforitus. Už šią darbų visumą jis vienas pirmųjų Lietuvoje 1958 metais parengė ir apgynė daktaro (tais laikais geologijos-mineralogijos mokslų kandidato) disertaciją. Šis darbas - tai laikotarpio per 1951-1958 metus atliktų tyrimų rezultatas. Jo dėka J. Kisnėrius tampa vienu iš dviejų geologinių sektorių minėtame institute vadovų, kurio tyrimų objektas labai platus - tektonika ir stratigrafija visos Lietuvos ir net kaimyninės Kaliningrado srities teritorijose. Ir tai atsispindėjo jo iniciatyva parengtame ir 1959 m. išspausdintame visų geologinių sistemų ištirtumo sąvade “Trumpa geologijos apžvalga”. 1959 m. Vilniuje įvyko pirmoji pokario didelė (dalyvaujant kitų šalių specialistams) geologinė konferencija, skirta mezozojaus ir kainozojaus nuogulų, taip pat naftingumo klausimams nagrinėti, kurios vienu iš aktyviausių organizatorių ir dalyvių buvo J. Kisnėrius. Toks pat jis išliko ir kitose konferencijose. Kiek vėliau, 1965 m., vėlgi jo iniciatyva buvo parengtas, suredaguotas ir tiražuotas pirmas per visą praeities tyrimų istoriją litologinių-paleogeografinių ir paleotektoninių žemėlapių atlasas. Ir ne vien šie darbai įsimintini. J. Kisnėrius buvo nenuilstantis geologinės medžiagos (gręžinių kerno, jų aprašų bei tikslių žinių apie jų išsidėstymą) kaupėjas. Gerai prisimenu jo pastangas gauti nuolatiniam saugojimui svarbiausių Kaliningrado srities gręžinių medžiagą, kurią pasikrovę į sunkvežimius parsivežėme į Vilnių. Čia taip pat buvo rimtų problemų - kur saugiai sukrauti tą daugybę gręžinių medžiagos dėžių. Iš pradžių buvo nuomojamos laikinos ir gana ankštos patalpos Valakampiuose. Po to viską teko pervežti į Naująją Vilnią, kur institutui buvo skirtos erdvesnės mūrinės patalpos - buvusios lenkų kariuomenės arklidės. Čia laikui bėgant buvo įsikūrusios net ir kai kurios instituto laboratorijos. Visi šie ūkiniai rūpesčiai glaudžiai siejosi su Jurgio Kisnėriaus veikla ir pastangomis sukaupti kuo daugiau geologinės medžiagos. Be to, kaupdamas žinias apie Lietuvos geologiją, jis rinko gausių gręžinių kerno aprašus su patikima stratigrafine interpretacija. Visi jie netrukus atsidūrė dviejų sąvadų (vienas - apie Lietuvos geologines atodangas ir kitas - apie svarbesnius gręžinius) puslapiuose. Netrukus išaiškėjo ir tolesnės Jurgio Kisnėriaus šio pradėto didelio darbo užmačios. Jis ėmėsi nuolatinio ir nuoseklaus darbo Lietuvos geologinį žemėlapį tobulinti. Pradžią jam paliko profesoriaus Juozo Dalinkevičiaus atlikti darbai ir jo sudaryti žemėlapiai. Įsisavinęs šiuos pagrindus ir visą naujai atliekamų geonuotraukų medžiagą, Jurgis Kisnėrius žengė tolesnį žingsnį - panaudojęs naują geologinio žemėlapio sudarymo metodiką (joje ypatingą vietą užima paviršinių - kvartero ir po jomis esančio paviršiaus tikslus nustatymas) ėmėsi kurti pirmuosius vidutinio mastelio Lietuvos geologinio žemėlapio variantus. Šį darbą jis dirbo per visą likusį savo gyvenimą ir per tą laiką pasirodė ne vienas patobulintas Lietuvos geologiją atspindintis žemėlapis. Vienas iš jų bendrame viso Pabaltijo (kartu su Latvija, Estija, Kaliningrado sritimi) žemėlapyje buvo įvertintas aukščiausia to meto Tarybų Sąjungos Valstybine premija (1984 m.), o vėliau, jau jam nebegyvenant (1997 m.), - Lietuvos Valstybine mokslo premija. Ir nors J. Kisnėrius nebuvo tarp tų premijų laureatų, jo kūrybinis įnašas, kuo galima akivaizdžiai įsitikinti susipažinus su minėtais darbais, yra nepaprastai didelis ir gal nepelnytai neįvertintas.

Dar vieno Jurgio Kisnėriaus plėtoto plataus baro mokslinę veiklą reikia sieti su Lietuvos (ir viso Pabaltijo) triaso geologinės sistemos tyrimais. Pritaikydamas savo ankstesnių tyrimų patirtį ir metodus, o kartu pasitelkdamas ir naujus, bendraudamas su kitų įstaigų specialistais, nuo 1970 metų ir visą likusį aktyvios veiklos laikotarpį skyrė šios itin sunkios, stratigrafiškai interpretuojamos iki 300 m storymės tyrimams. Pagal jo atliktus šios srities darbus (paskelbta monografija ir daug mokslinių straipsnių) J. Kisnėrius neabejotinai būtų galėjęs parengti habilitacijos darbą, tik, deja, nebesuspėjo.

Kaip gyvenime dažnai būna, žmogaus veikla, baigiantis jo gyvenimui, nebūna tinkamai įvertinta. Pasakysiu dar daugiau, paskutiniaisiais darbo metais dėl pensinio amžiaus ir buvusių nevykusių to meto įstatymų, jo pareigos smuktelėjo nuo buvusių aukštų mokslininko iki samdomo darbininko pareigų. Šitaip tais laikais buvo ieškoma išeities, kaip atsilyginti šiam mokslininkui už atliekamą darbą. Gal ir nevertėjo šito minėti, jei ir dabar aktyvią gyvenimo veiklą baigiančių mokslininkų padėtis nebūtų panaši.