Rugsėjo 18 d. vyko Lietuvos matematikų draugijos seminaras, kuris buvo skirtas Vilniaus universiteto Tikimybių ir skaičių teorijos katedros 40-ies metų sukakčiai paminėti. Šios katedros kūrėjas prof. Jonas Kubilius, nors ir būdamas Vilniaus universiteto rektoriumi, daug metų vaisingai vadovavo katedrai, išugdė ištisą žiedyną žymiausių Lietuvos matematikų: Vytautą Statulevičių, Bronių Grigelionį, Eduardą Vilką, Vygandą Paulauską, Donatą Surgailį ir daugelį kitų profesorių. Pagaliau ar galima nepaminėti, jog iš J. Kubiliaus, V. Statulevičiaus ir jų mokinių vaisingos veiklos beveik vienu metu su minima katedra išsirutuliojo ir dabartinis Matematikos ir informatikos institutas.

Pranešimus seminare skaitė J. Kubilius (“VU Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedrai - 40”), prof. B. Grigelionis (“Semimartingalų markoniškumas”) ir prof. V. Statulevičius (“Apie didelių nuokrypių problemą”).

Kad matematikai - dalykiški žmonės, parodė ir šis renginys. Jis surengtas labai akademiškai - kaip mokslinis seminaras. Renginį pradėjęs dabartinis Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedros vedėjas prof. Eugenijus Manstavičius katedros sukaktį palygino su žmogaus amžiumi. 40 metų vyras jau turi būti vedęs, kai ką padaręs ir turėti pinigų. Katedra jau nemažai nuveikė, turi laimėjimų, tik ne pinigų. Galima guostis nebent tuo, kad pinigų daug kas neturi.

Šią mintį konkretizavo ir išplėtojo kiek vėliau kalbėjęs Matematikos ir informatikos fakulteto dekanas prof. Feliksas Ivanauskas. Jis priminė, jog iš sukaktį mininčios katedros laikui bėgant išsirutuliojo dar dvi – dabartinės Matematinės statistikos ir Matematinės analizės katedros.

Apie šiuos pokyčius savo pranešime kalbėjo ir prof. J. Kubilius. Jis priminė, kad 1971 m. įsteigus Taikomosios matematikos katedrą (dabar Matematinės statistikos katedra, jos vedėjas nuo įkūrimo yra prof. Algimantas Bikelis), į ją perėjo beveik pusė prof. J. Kubiliaus katedros darbuotojų. Po kiek laiko teko padėti ir Matematinės analizės katedrai. Buvo nuleistas “tikimybininkų desantas” (dabar profesoriai Vygandas Paulauskas ir Alfredas Račkauskas) iš matematikų, kurie domėjosi funkcine analize ir tikimybių pasiskirstymais funkcijų erdvėse. Šiuo metu tai kvalifikuočiausia katedra fakultete.

Ką pastarieji faktai rodo? Kad mokslinė mokykla tik tada gyvybinga, kai nuolat aktuali, kai pradeda skverbtis ir į kitų artimų mokslo krypčių gyvenimą. Su Jono Kubiliaus kurtąja tikimybininkų mokykla, atrodo, būtent taip ir atsitiko.

Dekanui F. Ivanauskui rūpi viso fakulteto, taigi ir jame esančių 8 katedrų reikalai. Šiais laikais tenka konkuruoti su kitomis aukštosiomis mokyklomis ir fakultetais dėl gerų studentų, siekiant išlaikyti aukštą mokslinio ir pedagoginio darbo lygį, bet matematikams, pagal dekaną, neblogai sekasi. Štai Matematinės statistikos katedra, be 30 studentų, priimtų į valstybės finansuojamas vietas, dar priėmė 19 į mokamas studijas. O Matematinės analizės katedra rengia studentus pagal dvi naujas studijų programas: draudimo matematikos ir ekonometrijos. Tai natūrali mokslo raida: matematikai plečia savo veiklos sritis ir didina savo įtaką kitiems mokslams. Bet visa tai įmanoma – jau minėjome – tik turint tvirtą mokslinę mokyklą, kurios pagrindą ir sudaro prof. Jono Kubiliaus įkurtoji Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedra. Kartu dekanas kvietė taupiai naudoti šalies intelektinį potencialą, rūpintis jaunąja karta, nes nuo to priklauso ir valstybės ateitis.

Asociacijų lauką, kaip visada, labai vaizdingai išplėtojo Vilniaus universiteto prorektorius mokslo reikalams prof. Benediktas Juodka - Lietuvos MA prezidentas. Didelės pagarbos nusipelno žmonės, kurie stumia mokslą į priekį ir tada, kai tai daryti nepaprastai sudėtinga. Matematikos ir informatikos fakultetas bei prof. Jono Kubiliaus įkurtoji katedra šiandien susiduria su tais pačiais sunkumais, kaip ir visos Lietuvos mokslas. Jeigu Universitetas dar gyvas savo mokslininkų ir jų darbų dėka, tai visų pirma savo srities fanatikų dėka. Jeigu tokių asmenybių nebūtų, teigia akad. B. Juodka, neturėtume tokių katedrų ir mokslinių mokyklų. Todėl turime būti dėkingi tiems, kurie jau prieš 40 metų suvokė naujos matematikos mokslo krypties svarbą ir perspektyvą, padėjo naujos matematikų mokyklos pagrindus.

Įdomių sąsajų B. Juodka rado ir su savo Universitete vadovaujama Biochemijos ir biofizikos katedra, kuri buvo tik keleriais metais vėliau įkurta už Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedrą. Nors Vilniaus universitetas yra vienas seniausių Rytų ir Vidurio Europoje, bet tarp jų čia moderni Biochemijos ir biofizikos katedra buvo įkurta turbūt viena paskutiniųjų. Stigo specialistų, be to, kažkam juk reikėjo ryžtis pradėti. Įdomiausia, kad iniciatorius, pasak B. Juodkos, buvo ne kas kitas, o rektorius J. Kubilius, be kurio pritarimo ir rūpesčio, apie jokį katedros įkūrimą tais laikais nė kalbos negalėjo būti. Taigi 1962 m. Universitete pradėjus veikti Biochemijos-biofizikos katedrai jau galima buvo plėtoti genetiką, biologiją, biofiziką. Šiuo metu ši katedra, kurioje dirba apie 60 darbuotojų, yra tvirtas mokslo branduolys. Iš Biochemijos ir biofizikos bei Kvantinės elektronikos katedrų bazės labai greitai bus įkurtas išskirtinis mokslų centras (Center of exelence). B. Juodka priminė, jog į šį vardą taikėsi 165 pretendentai iš Vidurio bei Rytų Europos valstybių, beje, 8 buvo iš Lietuvos. Ekspertų komisija, kurią sudarė 19 mokslininkų, daugiausia balų suteikė Vilniaus universiteto atstovams.

Taigi šių sričių mūsų bene didžiausias autoritetas - B. Juodka viešai J. Kubiliui padėkojo už įžvalgumą plėtojant ir kitus su matematika gal kartais mažiau susijusius mokslus.

Tuo sveikinimai, galima sakyti, ir baigėsi. Toliau pranešimą “VU Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedrai - 40” skaitė pats šios katedros kūrėjas prof. Jonas Kubilius.

Jis pripažino, jog senajame Vilniaus universitete matematikos dėstymo lygis buvo aukštas, deja, originalių darbų nebuvo. 1830 m. buvo įkurta Tikimybių teorijos katedra, prof. Zigmundas Revkovskis sudarė dėstomo kurso planą, kuris buvo išsiųstas į Peterburgo mokslų akademiją recenzuoti. Šį planą referavo Michailas Ostrogradskis. Nors dėl kurso dėstymo nuomonės išsiskyrė, bet Z. Revkovskiui buvo palikta visiška dėstymo laisvė.

Deja, po 1831 m. sukilimo Vilniaus universitetas buvo uždarytas. Tai didžiulis smūgis visam Lietuvos mokslui. Prof. J. Kubilius neabejoja, kad daugelyje mokslų pasiekęs aukštumų Vilniaus universitetas taip pat ir matematikos srityje būtų neabejotinai iškopęs į aukštumas. Pasaulio mokslas, taip pat ir matematikos, būtų pasipuošęs ne vieno lietuvio pavarde, deja, dėl politinių aplinkybių to neįvyko.

Nutrūkus tradicijai, beveik po šimtmečio Lietuvos matematikos mokslas kūrėsi beveik iš naujo. Žinoma, įdomu ne tik bendrieji mokslo istorijos dalykai, bet ir prelegento požiūris į juos, pagaliau ir tai, kad jis pats dalyvauja tuose procesuose.

Šeštajame dešimtmetyje dirbdamas Fizikos ir matematikos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu, vėliau ir direktoriaus prof. Adolfo Jucio pavaduotoju, prof. J. Kubilius tvirtina pradėjęs suvokti, kokias matematikos kryptis reikėtų plėtoti Lietuvoje. Pasirinkti buvo iš ko: J. Kubiliui atrodė, jog tai galėtų būti kad ir tikimybių teorija - įdomi teoriškai ir pritaikoma. Pagaliau ir pačiam J. Kubiliui artima, nes dar studijuodamas universitete gilinosi į skaičių teoriją, aptiko ir Malerio hipotezę. Ją iš dalies ir įrodė, o problemą išsprendė jau J. Kubiliaus mokinys, Baltarusijos MA tikrasis narys V. Sprindžiukas. Ir nors aspirantūroje darbo vadovas prof. Jurijus Linikas savo mokinius kreipė sau artimesne analizinės skaičių teorijos kryptimi, bet neužgožė aspirantų siekio gilintis taip pat ir į kitas matematikos šakas.

Žodžiu, J. Kubiliui neiškilo kliūčių rinktis būtent tikimybių teorijos plėtojimo kryptį. Matyt, lėmė ir tai, jog ši teorija teikia ir pakankamai plačių tikimybinių metodų pritaikymo galimybių. Tiesa, sakosi su inžinieriais institute sunkiai rasdavęs bendrą kalbą. Mat vyresniosios kartos inžinieriai buvę siauro akiračio ir matematiką suvokė utilitariai: darbas reikalingas, jei tiesiogiai pritaikomas. Jiems sunkiai sekėsi išaiškinti, kad matematikos ir praktikos ryšys sudėtingas, tik retai tiesioginis.

J. Kubilius domėjosi ir kitų matematikos šakų raida: diferencialinių lygčių teorija, skaičiavimo metodais, operacijų tyrimo teorija, matematine logika, be kurios sunku įsivaizduoti elektroninių skaičiavimo mašinų teoriją. Grėsė ir pavojus: jeigu jėgos išskaidytos po daugelį sričių, tai nieko gero neišeis. Suprato ir dar vieną dalyką: nors matematikos atradimai daromi individualiai, bet mokslinei minčiai subręsti svarbu mokslinis kolektyvas. Štai tokį kolektyvą sukurti, išugdyti pirmiausia ir reikėjo. J. Kubilius su bendraminčiais šios veiklos ėmėsi jaunus matematikus ugdydamas ir pačiame Vilniuje, ir siųsdamas tobulintis į kitus mokslo centrus.

Mėgindamas atsakyti į savo paties iškeltą klausimą - kodėl būtent šios matematikos šakos Lietuvoje taip gerai įsikerojo? - prof. J. Kubilius randa 5 veiksnius, arba priežastis, be kurių vargu ar galima būtų kalbėti apie sėkmę.

Pirmoji, atsirado gerų matematikos mokslo organizatorių. Nuo savęs turėtume pridurti, jog pats prelegentas, ko gero, ir instituto direktorius A. Jucys iš pradžių ir buvo vieni tų sėkmingų mūsų mokslo organizatorių. Antra priežastis ta, kad jauni mokslininkai buvo rengiami tiek vietoje, tiek kituose mokslo centruose, todėl sugrįžusiųjų akiratis būdavo gerokai platesnis.

Trečias veiksnys. Matematikų jėgos buvo telkiamos į artimas kryptis. (Ne paslaptis, jog, pvz., svetur parengti topologai sunkiai rasdavo bendrą kalbą su kitų krypčių matematikais.)

Ketvirta: buvo siekiama palaikyti korektiškus kolegų santykius, neleista įsisiūbuoti aistroms, išcentrinėms jėgoms. Geros iniciatyvos būdavo skatinamos.

Ir penktasis, pasak J. Kubiliaus, veiksnys, kuris gali atrodyti ir ganėtinai subjektyvus: tiek seniau, tiek Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę tarp matematikų mažai atsirado tokių, kurie dėl savo asmeninės karjeros būtų siekę žlugdyti mokslą. Jeigu tokių ir mėgino rastis, tai jų balso nelabai kas paisė.

Kiti du seminaro pranešėjai – tai gerai žinomi prof. Jono Kubiliaus mokiniai. Prof. Bronius Grigelionis gilinosi į matematines problemas, kurios siejasi su semimartingalais. Prof. Vytautas Statulevičius, kuris visada pabrėžia esąs J. Kubiliaus mokinys, kiek daugiau laiko skyrė taip pat ir prisiminimams, priminęs, kokį didelį vaidmenį Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedra suvaidino rengiant įvairių sričių matematikus. Juk su šia katedra kartu augo Matematikos ir informatikos (tada Matematikos ir kibernetikos) institutas, brendo jaunoji matematikų karta. Mokslinėje pranešimo dalyje V. Statulevičius nagrinėjo didelių nuokrypių problemą.

Baigdami pasidžiaugsime, kad Tikimybių teorijos ir skaičių teorijos katedra ir toliau sėkmingai dirba, o jos mokslinį autoritetą jau dabar garsina jaunosios kartos matematikai – profesoriai Eugenijus Manstavičius ir Antanas Laurinčikas, jauniausias katedroje habil. dr. Artūras Dubickas, doc. Vilius Stakėnas ir kiti.