Prieš rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą Lietuvos mokslininkų sąjunga ir “Mokslo Lietuvos” redakcija surengė susitikimą su kai kurių politinių partijų atstovais - jie išsakė savo požiūrį į mokslo ir aukštųjų studijų padėtį šalyje, išdėstė savo nuostatas dėl jų šioje srityje ir kas iš esmės galėtų čia keistis. Pradėtoji tema toliau plėtojama. Savo mintimis su “mokslo Lietuva” jau po įvykusių rinkimų sutiko pasidalyti Vilniaus universiteto rektorius, naujojo Seimo narys prof. Rolandas PAVILIONIS. Pokalbyje dalyvavo ir Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas dr. Vygintas GONTIS.

ML. Gerbiamasis Rektoriau, leiskite Jus pasveikinti su sėkmingais Naujosios politikos blokui rinkimais. Neabejoju, kad, tapęs Seimo nariu ar užėmęs kitas svarbias pareigas, įstengsite dar vaisingiau dirbti mokslo ir valstybės labui. Kaip Jums atrodo, nuo kokių darbų būtent dabar ir turėtų pradėti mūsų naujojo Seimo ir naujosios Vyriausybės nariai, apskritai visi šalies mokslo organizatoriai permainų mūsų valstybėje akivaizdoje?

R. Pavilionis. Labai gerai, kad tęsiate tą diskusiją, kurią mes pradėjome dar prieš rinkimus Lietuvos mokslininkų sąjungoje ir kuri išspausdinta “Mokslo Lietuvoje”. Dabar, kai jau žinome, kokie žmonės ateis į Seimą, kai kuriuos dalykus galime ir išsamiau pasiaiškinti. Kita vertus, labai konkrečiai kalbėti apie galimybę tvarkyti mokslo ir studijų reikalus šalyje gal truputį ankstoka, kadangi ligi šiol dar nėra aišku, kokia bus mūsų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto sudėtis. Sprendžiant iš to, kiek Seime turėsime mokslo žmonių, anksčiau dirbusių mokslo institucijose, tai vaizdas nėra itin optimistiškai nuteikiantis. Gal tai mano kiek paviršutiniškas žvilgsnis, bet prisiminus ankstesnių Seimų sudėtį akivaizdu, kad juose buvo daugiau žmonių, susijusių su mokslu, studijų veikla ir švietimu. Todėl kiekvieno dabartinio nario atsakomybė, matyt, bus didesnė.

Sieks, kad mokslui ir studijoms tektų 1,3 proc. BVP

Apie jokį šioje sferoje dirbančių žmonių atlyginimų didinimą iš tos BVP dalies, iš kurios gyvenome ligi šiol (arba kurios net ir paskirtosios negaudavome), net neįmanoma kalbėti. O tai vienas labai svarbių uždavinių. Asistentai, docentai, profesoriai turėtų pajusti, kad nauja valdžia į jų socialinį statusą žiūri kitaip negu ankstesnės valdžios. Žinoma, turiu mintyje ir atitinkamas kategorijas mokslo darbuotojų institutuose. Mažiausias darbo užmokesčio slenkstis turi būti daug optimistiškiau nuteikiantis, ypač jaunimą, negu ligi šiol. Reikia siekti, kad asistentų atlyginimas būtų ne mažesnis kaip 1,5 tūkst. litų per mėnesį.

ML. Kitaip tariant, asistentas turėtų gauti tiek, kiek dabar gauna docentas?

R. Pavilionis. Taip, bet tai skurdo atlyginimas. Mes nepajėgsime atnaujinti pačių docentų ir profesorių – jau gerokai pasenusių universitetuose ir mokslo institutuose - negalėsime jų pakeisti jaunesniais žmonėmis, jeigu pastarieji nejaus jokio stimulo.

ML. Jeigu taip staigiai mokslui ir studijų reikalams buvo pakelta kartelė pagal BVP, tai iš kokių išteklių?

R. Pavilionis. Mes bandėme skaičiuoti rezervus, ir vieni iš jų gali būti siejami su mokslo ir studijų, ypač švietimo valdymo struktūrų, valdininkijos skaičiaus labai ryškiu mažinimu. Čia ypač dideli rezervai. Kalbant apie švietimą, tai visų pirma mintyje turiu apskričių švietimo skyrius, kurių reikėtų atsisakyti.

Būtina suderinti visas mūsų gyvenimo sritis pagal svarbą. Jei kalbame apie krašto apsaugą, dėl kurios tiek daug iečių sulaužyta, tai man atrodo, jog ji taip pat galėtų šiek tiek remti mokslą, pavyzdžiui, teikdama mokslo institucijoms užsakymus. Mokslas labai stipriai gali talkinti krašto apsaugos sistemai. 5-6 proc. šiai sistemai skiriamų lėšų galėtų būti skiriama mokslo institucijoms už jų paslaugas.

Krašto apsaugos specialistai galėtų naudotis universitetų baze

R. Pavilionis. Tikrai kurį laiką tarsi tvyrojo dviejų mūsų socialinių grupių priešiškumas. Noriu pasakyti, kad mes labai rimtai žiūrime į krašto apsaugą, kur investicijos į mokslą, intelekto reikalus galėtų būti labai svarios, bet kartu tos investicijos galėtų teikti ir tam tikrą paramą aukštosioms studijoms bei mokslui. Galima galvoti labai plačiai, ne tik apie konkrečius užsakymus chemikams ar lazerių fizikos specialistams. Argi krašto apsaugos specialistų mūsų aukštosios mokyklos negalėtų mokyti, pvz., įvairių užsienio kalbų? Kam krašto apsaugos sistemai kurti savo šių kalbų mokymo struktūras, jeigu jos jau nuo seno sukurtos universitetuose. Informatika, darbo kompiuteriais įgūdžiai, psichologija, šiuolaikinės komunikacijos dalykai – vardyti galėčiau labai ilgai. Visų šių dalykų krašto apsaugos specialistai puikiausiai gali mokytis universitetuose.

Tada atsirastų natūralus abipusis interesas: mokslo žmonės mielai dirbtų su krašto apsaugos darbuotojais, o pastarieji pradėtų palankiau vertinti ir mūsų mokslo bei studijų institucijas, kurios galėtų jiems atnešti didžiulę naudą.

Investicija į švietimą ir mokslą – tai rūpestis dėl ateities

R. Pavilionis. Ten vis tik daugiau kalbama apie investicijas į įvairių sričių infrastruktūrą. Ši sąvoka apima labai daug dalykų, kurie neretai skirtingai interpretuojami. Bet aš suvokiu labai paprastai: ten kalbama apie investicijas į kapitalinę statybą, kuri smarkiai pažengusi krašto apsaugos sistemoje (12,4 proc.) ir visiškai sustojusi mokslo sistemoje (1,4 poc.).

Bet ar mažiau svarbios investicijos į šiuolaikines technologijas? Ir kodėl jos negalėtų būti daromos per mokslo ir studijų institucijas? Juk tai realiausias ir trumpiausias kelias. Niekaip negaliu suprasti mūsų kariūnų, kurie tvirtina pirksią didžiulę dalį šiuolaikinės technologijos Vakaruose, kai mūsų mokslo centrai tą pačią technologiją pardavinėja Vakarams. Valstybės ūkiškumo požiūriu visiškai nesuvokiami dalykai.

Rektorius piktina tai, jog statant kareivines išlaidaujama, statybos brangios. Būsimasis (tikiuosi) premjeras Rolandas Paksas ne kartą yra minėjęs, kad krašto apsaugos sistemoje 1 kv. m statybai skiriama 1800 Lt – milžiniška suma. Kažin ar tokia prabanga pateisinama? Argi tai ne milžiniškas rezervas? Tačiau nuo šio “pyrago” gerokai nupjovus galima būtų veikti taip, kad tie patys pinigai grįžtų krašto apsaugai, bet kitais keliais. Supraskite, kad tai ne lėšų iš krašto apsaugos atėmimas, bet tarnavimas visuomenei, o kartu ir krašto apsaugai. Bendras interesas – kad laimėtų visuomenė, o ją sudaro labai įvairios sritys. Jei kiekviena tų sričių tampys “antklodę” tik į savo pusę – nieko nepasieksime. Bus daug populizmo ir demagogijos. Vieni tvirtins, kad svarbiausia - mokslas, kiti – kad krašto apsauga, nes 2002 m. turime stoti į NATO. Manau, kad būsime ypač gerai pasirengę, kai matysime, kad visuomenėje dirbama solidariai.

Apie mokslo, švietimo ir kultūros sąsajas

R. Pavilionis. Sprendimai bus. Kaip ir bet kurį sprendimą darant, reikėtų atlikti bent šiokią tokią analizę: ką gausime tas ministerijas sujungdami, ir ką pralošime, ką laimėsime palikę visa, kaip buvę, ir ko galime netekti. Man atrodo, kad šiandien mes daugiau pralaimime negu laimime. Atskirai funkcionuojanti Kultūros ministerija labiau rūpinasi meno dalykais ir festivaliais, ir visiškai nesupranta, kad ir muziejai, ir archyvai, ir ta pati kaimo mokyklėlė yra kultūros dalis, gal vaiko pirma pažintis su kultūra. Negalima nuo tų dalykų ministerijai atsiriboti. Jei tai būtų Prancūzija, Vokietija ar kuri kita didelė šalis, ten tas funkcijas galima išskaidyti ir svariai reguliuoti per kitas ministerijas. Lietuvoje švietimas, kultūra ir mokslas eina visados kartu, ir jeigu tik valdininkų požiūriai šiais klausimais išsiskiria, tai kenčia visuomenė. Tuomet jokių tiltų nelieka, o jų reikia. Čia turime būti pakankamai solidarūs, kaip jėga visuomenėje - kultūra, mokslas ir švietimas. Tame pačiame branduolyje turėtų būti taip pat mokslo ir technologijų tarnyba (apie tai pastaruoju metu daug kalbama), kuri galėtų turėti stiprią jėgą, darant politinius sprendimus. Štai kada mes galėsime pasakyti, kad visuomenės ateitis, jos kultūra priklauso nuo mokslo ne mažiau, negu mokslas nuo kultūros, nuo tų žmonių, kurie baigia mokslus. Kokią kultūrą įgyja mūsų politikai, baigę vienus ar kitus mokslus, kuo remdamiesi daro vienokius ar kitokius sprendimus? O jeigu žvelgsime į visa tai fragmentiškai, jei mums svarbiausia surengti festivalį, pakviesti atvykti vieną ar kitą “žvaigždę” arba Vakaruose save parodyti - ir tai visa kultūros funkcija – tai mes tik dar toliau žengsime į kultūros nykimą. Nematau kultūros, atsietos nuo mokslo ir švietimo. Pats žodis “kultūra” savyje tuos dalykus talpina.

V. Gontis. Pirmiausia reikėtų atsiminti, kad mokslas yra kūrybinė veikla, ir tas kūrybingumo elementas yra labai stiprus ir jungiantis. Ta prasme valstybės vaidmuo yra labai panašus tiek rūpinantis mokslo, tiek kultūros plėtra. Čia būtina suteikti gerokai daugiau laisvės kūrėjui, jo pasirinkimui.

R. Pavilionis. Žiūrėkite, politikų požiūris į mokslo ir kultūros žmones yra gana skirtingas. Į kultūros žmones labiau žiūrima kaip į kūrėjus, turinčius didesnę laisvę, gal net ir privilegijas (nors materialiai ne ką remiami), o mokslo žmogus – darbininkas, retai kas į mokslo žmogų žvelgia kaip į kūrėją. O juk jis kuria protus. Štai auditorijoje prieš mane sėdi 15-20 jaunų galvų – aš iš jų kažką noriu padaryti ir matau, kad kažkas išeina. Taigi juos grąžinu valstybei jau kultūringus išsilavinusius žmones. Vadinasi, atlieku tam tikrą kuriamąją funkciją. Dėstytojas, kuris gal nedaro atradimų moksle, bet dirbdamas auditorijoje kasdienį darbą jis yra kūrėjas. Kaip ir mokytojas klasėje. Tai kultūros plačiąja prasme darbuotojai. Šitai suvokti labai svarbu.