|
Simpoziumas tai protų puota (6)Tęsiame pasakojimą apie tai, kaip geologai, archeologai ir dailėtyrininkai ieškojo nugrimzdusio Raigardo miesto, pirmiausia M. K. Čiurlionio, V. Krėvės ir padavimų dėka žinoma kiekvienam lietuviui. Apie tai buvo kalbama ir XI pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume, kuris vyko šiemet birželio 21-26 dienomis. |
Gediminas Zemlickas
Gilyn į padavimo prasmę
Taigi kaip jau rašėme, Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas parėmė gana savotišką projektą, kur įvairių sričių specialistai - geologai, archeologai ir dailėtyrininkai turėjo patikrinti, kaip liaudies padavimų tiesą apie Raigardo slėnį atitinka įvairių mokslo sričių teikiamos išvados. Kitaip sakant, buvo tikrinamos padavimų versijos apie nugrimzdusį miestą - ar tikrai čia senovėje gyventa žmonių, būta miesto, kuris galėjo žūti ir dėl tam tikro gamtos kataklizmo, bet visa tai išliko žmonių atmintyje kaip padavimai.
Skaitytojai, be abejonės, žino, kad Raigardo slėnis yra pačiame šiandieninės Lietuvos pakraštyje, netoli Druskininkų, traukiant Gardino link. Užtenka ištarti - Raigardas - ir atmintyje iškyla Vinco Krėvės užrašytieji, o kai kur gal meistro ranka ir gerokai suliteratūrinti padavimai. Iš atminties saugyklų išplaukia ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai - ir toli gražu ne vien garsusis triptikas Raigardas (jį spausdinome ML Nr. 17). Tautos genijaus paveiksluose amžinu miegu miega užburti miestai, sustingę varpų garsai, praėjusių laikų civilizacijų susidūrimo su keistomis antgamtinėmis jėgomis pasekmės. O gal visa - tik žmogaus vaizduotės padariniai, iš pasąmonės gelmių išplėštų vizijų nuotrupos. Raigardo slėnis, apskritai Druskininkų apylinkės - jautresnės dvasinės sandaros žmogui puikus dirgiklis, asociacijų ir vaizdinių žadintojas. Tad gal visai neatsitiktinai mūsų didieji - Čiurlionis ir Krėvė - savo dvasines ir kūrybines galias taip plačiai galėjo išskleisti būtent šio mūsų įstabaus krašto aplinkoje. O kad Raigardo apylinkių kūrybinės galios ir ypatybės neprarastos, rodo kad ir Švendubrės kaimas, kur ir šiuo metu esama kūrybiškų asmenybių, o pastarosios traukia šį kaimą aplankyti, kad ir padarius geroką lankstą.
Racionaliais tyrimų metodais patikrinti padavimų, t. y. meninę, tiesą lietuviai ryžosi toli gražu ne pirmieji. Tokių pavyzdžių pasaulyje galima nurodyti ne vieną. Geologas Valentinas Baltrūnas, kuris ir skaitė Simpoziume pranešimą apie kompleksinius Raigardo slėnio tyrimus, priminė vieną tokių mėginimų, kurį yra atlikę Petrozavodsko karelai. Jie pamėgino patikrinti suomių nacionaliniame epe Kalevala kai kuriuos minimus epizodus. Archeologų ir geologų tyrimai iš tiesų leido identifikuoti buvusį didelį žemės drebėjimą, kuris sutapo su epe vaizduojamais reiškiniais. Vadinasi, tautos sąmonė gali išlaikyti realiai buvusius įvykius, tegu ir peraustus fantastiniais ar pasakiškais vaizdiniais.
Pagaliau ar ne panašiai Homero poemų Iliada ir Odisėja paveiktas poetinę tiesą tyrinėtojo skalpeliu perskrosti ir patikrinti ryžosi vokiečių archeologas Heinrichas Šlymanas? Tiesa, tą kiek laisvamaniškai pavartotą skalpelio įvaizdį reikėtų suprasti kaip H. Šlymanui XIX a. antroje pusėje prieinamų archeologijos metodų ir priemonių taikymą. Tikrindamas, kiek Homero poetinės vaizduotės tiesa atitinka istorinę realybę, H. Šlymanas iš tiesų atliko mokslinį žygdarbį, nes atrado Trojos liekanas (1871 m.), vadinamąjį karaliaus Priamo lobį (1873 m.), archeologinius kasinėjimus atliko Mikėnuose, Tyrinte, Aleksandrijoje ir kitose vietovėse. To meto klasikinė archeologija orientavosi į estetiką ir menus, bet ne į istorijos mokslą. H. Šlymanas pradėjo taikyti archeologinius-stratigrafinius ir lyginamuosius tyrimo metodus, todėl jis neretai vadinamas naujo mokslo pionieriumi - šiuolaikinės archeologijos pradininku. Beje, stratigrafinius tyrimo metodus uoliai naudojo ir ištobulino būtent geologai.
Trumpai tariant, H. Šlymanas įrodė, kad antikos poetų kūrybą (pirmiausia Homero) galima vertinti ne tik kaip estetinę ir literatūrinę vertybę, bet ir kaip tam tikrą istorinių realijų atspindį meninėje kūryboje. Bet nuo antikos ir H. Šlymano grįžkime prie lietuvių mokslininkų darbo - ką gi pavyko ištirti, sužinoti?
Kaip ežerai keliauja
Derėtų priminti, kad pastarajame tyrime Valentinas Baltrūnas, Bronislavas Karmaza ir Violeta Pukelytė atstovavo Geologijos institutui, Rasa Andriušytė-Žukienė ir Alfredas Širmulis - Vilniaus dailės akademijai, o Vykintas Vaitkevičius, Tomas Ostrauskas ir Linas Kvizikevičius - Lietuvos istorijos institutui.
Tad pirmiausia nuo geologijos ir pradėkime. Geologiniais pjūviais Raigardo slėnyje nustatyta, kad žemės sluoksniai čia savotiškai įdubę, nes kristalinis pamatas sulaužytas tam tikrais blokais. Taigi Raigardo slėnis atsiduria tam tikroje žemės plutos lūžių apribotoje morfostruktūroje. Tai giluminių ir paviršinių gamtos jėgų sąveikos rezultatas. Tos jėgos veikė paskutiniuoju geologinės istorijos periodu. Žemės pluta čia tegu ir nedaug, bet nuolat grimzdo. Vėlyvojo ledynmečio pabaigoje ir holocene šioje vietoje Nemuno slėnis labai praplatėjo.
V. Baltrūnas grafiniais vaizdais parodė, kaip formavosi šios Lietuvos dalies reljefas - Nemuno slėnio atkarpa nuo Raigardo iki Prienų, Birštono. Geologai išskiria du tų procesų etapus. Paskutiniojo apledėjimo metu, kai ties Merkine stovėjo ir tirpo ledynas, aplinkui tyvuliavo didžiuliai prieledyniniai ežerai, kurie kaskadomis driekėsi šiaurės vakarų link. Ledynui tirpstant ir traukiantis Prienų link, susiformavo dar vienas didelis prieledyninis ežeras ties Balbieriškiu ir Simnu.
O toliau įvyko štai kas. Tie du ežerai persiliejo. Minėtam antrajam ežerui ties Balbieriškiu ir Simnu slūgstant, vyko inversija, ir senesnis amžiumi ežeras pradėjo tekėti į slūgstantį. Šitaip laikui bėgant ir iškeliavo pas jaunesnįjį savo brolį. Kadaise buvusio prieledyninio ežero vietoje formavosi būsimasis Raigardo slėnis, kurio dar laukė ir kiti svarbūs geologiniai bei gamtiniai procesai.
Kaip išsilaisvina požemyje įkalinti vandenys
Maždaug prieš 12-11 tūkst. metų jau buvo beveik susiformavęs slėnis ties Raigardu. Tačiau formuojantis Nemuno I viršsalpinei terasai buvo pasiekti giliai esantys gruntiniai vandenys. Gal nesubars geologai, jei pasakysiu, kad giliai po žeme įkalinti vandenys staiga pasijuto galį išsilaisvinti ir ištryško gausių šaltinių versmėmis. Bet ir tai dar ne viskas. Ta seniau buvusi įkalinta vandens jėga dabar energingai ėmėsi naujos veiklos ir sukėlė labai intensyvius sufozinius procesus. Paprasčiau kalbant, vandeniui filtruojantis per gruntą buvo išplautos smulkios mineralinės dalelės, ištirpintos tirpios medžiagos. Žinoma, visa tai negalėjo nepaveikti visos aplinkos. Suyrant uolienų mikroagregatinei struktūrai atsirado įdubos, įgriuvos, gal kai kur nuošliaužos. Vyko didžiulis griaunamasis, o kai kas gal pasakys - kuriamasis darbas. Ir bus, ko gero, teisus, nes tos gamtos jėgų veiklos rezultatas akivaizdus - Raigardo slėnis.Ir pelkėjo, ir vėjas pustė smėlį
Tiesa, tikslesnio žodžio mėgėjas gali papriekaištauti, kad pernelyg lengvai nušuoliavome per tūkstantmečius į priekį, pamiršę pasakyti, jog šioje vietoje ir toliau vyko pakankamai sudėtingi gamtiniai procesai. Kai kuriose vietose vyko pelkėjimas, kitose reiškėsi vadinamieji eoliniai reiškiniai, kitaip tariant, vėjo varomos keliavo ir klaidžiojo smėlio pustomos kopos. Galop susiformavo sufoziniai cirkai. Rytiniame slėnio šlaite jie įspūdingiausi, o to šlaito papėdė pelkėjo. Nepamirškime, kad šį slėnį kartas nuo karto aplankydavo potvynių metu išsiliejantis Nemuno vanduo, kuris taip pat kaskart vis keisdavo ir savaip gražindavo slėnio aplinką.
Nepaisant ištinkančių potvynių ši vieta buvo labai patogi žmonėms kurtis. Smėlingose ir sausose smėlio terasose buvo patogu gyventi, nes netoliese žuvingos senvagės dosniai apdovanodavo laimikiu. Pagaliau aukšti šlaitai patikimai dengdavo nuo vėjų, saugojo ir nuo užpuolikų. Mikroklimatas buvo palankus, tad ar reikia stebėtis, kad nuo seno čia kūrėsi gyventojai. Bet čia jau prasideda kito mokslo - archeologijos - paieškų sritis.
Užversdami geologinių tyrimų skirsnį, padarysime tik svarbiausias išvadas. Raigardo slėnis iš tiesų yra tektoniškai grimztanti vieta, tai rodo geofizikų nustatyti tektoniniai lūžiai iš visų slėnio pusių, taip pat ir geologinė žemės sluoksnių sandara.
Ką sako archeologiniai radiniai
Ką gi mums rodo archeologinių tyrimų duomenys? Seniausioji rasta medžiaga mus nukelia į vėlyvojo paleolito laikus, bet tai veikiau tik seniausiai čia gyvenusių žmonių pėdsakai. Daug gausesni radiniai mus pasiekia iš mezolito - ankstyvojo neolito laikotarpių. Tačiau vėlyvojo neolito ir senojo žalvario amžiuje žmonių Raigardo slėnio teritorijoje gyventa nedaug ir neilgai. Kokios priežastys kliudė žmonėms gyventi? Rastos taip pat naujojo žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gyvenviečių liekanos prie Švendubrės kaimo. Titnago įrankiai rodo čia buvus gana intensyvią ūkinę veiklą: buvo dorojamas laimikis, apdirbama oda, ragai, kaulai, medis. Taigi žmonių gyventa ne epizodiškai, bet nuolatos.Tačiau visiškai kitas vaizdas, jeigu spręsime iš archeologinių radinių, mus pasiekia iš I tūkst. ir II tūkst. pradžios po Kr. g. - to laikotarpio radinių neaptikta. Gal tai ir buvo didžiojo kataklizmo laikotarpis - smengančio Raigardo miesto tragedijos, kurios požymiai mus pasiekia per padavimus, tam tikras patvirtinimas? Galimas ir kitas aiškinimas: kol kas to meto radinių tiesiog nerasta.
Velnio akmuo
Dabartinis Švendubrės kaimas, esantis Raigardo slėnio prieglobstyje, - aiškiai vėlesnių laikų gyvenvietė. Archeologiniai radiniai rodo gyvenvietę čia buvus, matyt, XV amžiuje. Aptiktos senos kalvės, karčemos, viduramžių kapinaičių buvimo vietos.
Siekiant tam tikro apibendrinimo galima pasakyti, kad Raigardo slėnis intensyviausiai buvo apgyvendintas naujojo žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu bei nuo XV-XVI a.
Istoriką Vykintą Vaitkevičių, kuris domisi mitologijos, sakraliniais objektais, aišku, sudomino ir Švendubrės kaime esantis Velnio akmuo. Gal nenorėdami minėti nelabojo, žmonės jį vadina tiesiog mitologiniu akmeniu. Šis akmuo patenka į didžiausių Lietuvoje riedulių dešimtuką, tačiau ne tik tuo įdomus. Mat vienoje akmens pusėje yra iškaltos duobutės. Tyrinėtojai beveik neabejoja, kad akmens amžiaus šių vietų gyventojams akmuo turėjo mitinės - sakralinės reikšmės. Kaip, beje, ir visas Raigardo slėnis.
Tautosakos duomenis papildant istoriniais bei archeologiniais duomenimis, galima gauti šios gamtinės ir gyvenamosios teritorijos tam tikrą pilnatvę, kuri įdomi mitologui, sakralinių objektų tyrinėtojui ir apskritai krašto kultūrai, liaudies menams neabejingam vertintojui.
Juozo Šikšnelio sodybą aplankyti būtina
Apie liaudies menus geriausia kalbėti, aišku, būtent Švendubrės kaime. Čia nuo seno tarpsta liaudies tradicijos, įdomi tekstilė, senieji kuparai, memorialiniai paminklai. Netenka stebėtis, kad kūrybai palanki aplinka čionai traukia menams neabejingus žmones, o ir pats Švendubrės kaimas sugeba išugdyti kūrybiškų asmenybių. Bene garsiausias - Juozas Šikšnelis. Jis - devynių amatų meistras, nes tašo iš akmens ir drožia iš medžio skulptūras, rašo detektyvus ir turi jau išleidęs geroką krūvelę knygų. 2000 m. Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, Vilniuje, buvo surengta šio liaudies menininko knygų ir skulptūrėlių paroda - suprantama, kad didesnių skulptūrų, kurios puošia jo sodybą Švendubrėje, jokia biblioteka nesutalpintų. Turėdamas vieną ranką darbštusis Juozas Šikšnelis padaro tiek, kad kitam nepasivyti net ir su dviem. Tikras savojo krašto ir apskritai mūsų tautos fenomenas.Gyvenimo harmonijos paieškos
Beje, savo pranešime Valentinas Baltrūnas užsiminė ir apie fizikos mokslų daktarą Rimantą Petrošių, kuris skiria laiko ir bioenergetikai. Jis buvo paprašytas su virgule patyrinėti Raigardo slėnį ir jo aplinką. Galima įvairiai vertinti bioenergetikos metodus bei šios srities entuziastų išvadas, tačiau R. Petrošius tvirtino aptikęs Raigardo slėnio ypatingas energetiškai aktyvias zonas, kurios nuo akmens amžiaus iki mūsų dienų žmones aktyvinančios. M. K. Čiurlionio kūrybą tyrinėjanti ir šiais metais daktaro disertaciją apgynusi dailėtyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė įrodo, jog būtent aplinka - padavimai, tautosaka, liaudies dainos, apskritai čia tvyranti kūrybinė nuotaika, kuri ryški Švendubrės kaime ir Raigardo slėnyje, pagaliau visa šio krašto gamta formavo ir mūsų didžiojo menininko M. K. Čiurlionio kūrybinę asmenybę. Tai ryšku ne vien triptike Raigardas, kaip viename įdomiausių vėlyvojo simbolizmo laikotarpio peizažo pavyzdžių. Galbūt čia formavosi būsimųjų jo muzikinių tapybos paveikslų - sonetų, preliudų ir fugų užuomazgos. Gamtos ir žmogaus gyvensenos harmonija M. K. Čiurlionio kūryboje atsiskleidžia panašiai kaip mūsų aptariamos vietovės gamtos ir žmonių gyvenimo realybėje - įspūdingoje dermėje ir išbaigtoje pilnatvėje.M. K. Čiurlionio takais daug kas mėgino eiti, norėdamas pajusti tą pačią gamtos ir žmogiškojo gyvenimo harmoniją. Raigardo tema dailės kūrinių sukūrė dailininkai V. Tarabildienė, A. Pivoriūnas, L. Katinas, P. Rauduvė, L. Surgailis, G. Didelytė, Č. Kontrimas ir kt. Sunkios ligos kamuojamas dailininkas Algimantas Švėgžda čia praleido nemažai laiko, nutapė paveikslą Raigardo slėnis. Jau minėjome ir nepralenktą Dainavos krašto dainių Vincą Krėvę, kurio proza mums perteikia ir šių vietovių stebėtiną grožį, ir visą praėjusių laikų dramatiškumą - valstybės, tautos ir čia gyvenusių žmonių.
Jaukas į ateitį
Baigdamas pranešimą V. Baltrūnas tarsi užmetė jauką į ateitį - Raigardo slėnis toli gražu ne vienintelė tokio pobūdžio vieta Lietuvoje. Ateis laikas panašiais, o gal ir kitais būdais tyrinėti Merkinę ir Kernavę, Platelius, Šatrijos kalną - daugybę ne mažiau įspūdingų vietovių. Pradžia jau padaryta tyrinėjant Raigardo slėnį.Taigi padavimai, žodinė tautos kūryba nėra vien tik pramanai - šiuo atveju tai patvirtino ir geologų atliktieji tyrinėjimai, ir archeologų radiniai. Tiesa, trumpai apibendrindamas išklausytąjį pranešimą istorikas Romas Batūra atkreipė dėmesį, kad Vincui Krėvei tam tikros reikšmės turėjusi kadaise aptariamose vietovėse stovėjusi Pervalko pilis. Viduramžiais tarp Gardino ir Merkinės stovėjo Pervalko ir Perlamo pilys, kurios, pasak R. Batūros, nustojo gyvavusios Kęstučio ir Algirdo laikais, kovų su kryžiuočiais įkarštyje. Tų pilių vietos dar neįrodytos, neidentifikuotos, bet istorikams dėl jų buvimo, regis, abejonių nekyla. Tad gal ir Raigardo slėnio apylinkėse, jeigu teisingai supratau istoriką, galėjo būti ir vėlyvas papilys, o gal gyvenvietė, kuri vėliau buvo suniokota - visa tai galėjo paveikti ir žmonių sąmonę, tų įvykių realumą perteikiant per padavimus.
Tvenkinių ir vandens malūnų pažintinė vertė
Autorė 1982 m. įgijo taikomosios matematikos specialybę baigusi Kauno politechnikos institutą (dabar Technologijos universitetas). Dirbo Informaciniame skaičiavimo centre Tauragėje, o nuo 1985-ųjų dirba Lietuvos energetikos institute. Jos mokslinio darbo kryptis - matematinių metodų taikymas hidrologiniams procesams modeliuoti.
Istorinės medžiagos apie seniausius vandens malūnus Lietuvoje nėra daug, o ir esanti yra labai vėlyva. Seniausia informacija, kurią pavyko rasti pranešėjai, - tai Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi 1777 m. Žemaitijos valsčių ir Upytės bei Kauno parapijų malūnų surašymo duomenys.
Manoma, kad dar iki XII a. lietuviai pradėjo statyti malūnus. Tačiau pirmosios kiek tikslesnės žinios mus pasiekia tik iš XIV a. pab. Ir XV a. pr., kai Didieji Lietuvos kunigaikščiai bajorams bei dvasininkams dovanodavo ne tik žemes, bet ir tvenkinius su vandens malūnais. Antai Jogaila 1378 m. vasario 17 d. Vilniaus vyskupui dovanoja žemes su kaimais, ežerais, tvenkiniais ir malūnais. Taip pat žinoma, kad Vytautas 1404 m. rugpjūčio 14 d. kryžiuočių ordinui leido užtvenkti Nevėžį, įrengti malūną ir naudotis kairiuoju upės krantu. Be to, Vytautas Žemaitijos vyskupui 1421 m. birželio 22 d. užrašė žemių su tvenkiniais ir malūnais bei valstiečiais.
XVI a. vandens malūnai Lietuvoje pradėti statyti ne tik grūdams malti, bet ir popieriui gaminti. 1578 m. toks malūnas ir popieriaus dirbtuvė buvo Jurgio Reinerio pastatyta Kaune prie Jiesios upės. XVI-XVII a. Lietuvoje vandens malūnai buvo labai paplitę. Tai primena ir XVII a. įvestas malūnų mokestis.
Daugiau žinių apie vandens malūnus randame XIX a. vid.: Vilniaus apskrityje - 715, Kauno - 426 malūnai. Seniausios statytos užtvankos išliko Vilkėnuose (1847 m., Šilutės raj.) ir Pasvalyje (1895 m.). Iš kitų senesnių užtvankų išliko jau XX a. techninės statybos pavyzdžiai: Švobiškio (Pakruojo r., 1919 m.), Raudondvario (Radviliškio r., 1920 m.), Vosyliukų (Trakų r., 1920 m.), Mūro Vokės (Trakų r., 1928 m.), Pabradės (Švenčionių r., 1929 m.), Antanavo HE (Marijampolės r., 1933 m.), Grigiškių (dabar Vilniaus r., 1934 m.), Marijampolės (1935 m.) malūnų bei hidroelektrinių užtvankos.
Taigi atėjo laikas tyrinėti ir krašto hidrotechninius įrenginius.
Mokslas plėtojasi kitų mokslų sandūroje
| Savo įspūdžiais dalijasi Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros vedėjas, Lietuvos Sąjūdžio vadovas doc. Romas BATŪRA, kuris Simpoziume buvo vienas iš sekcijos Istorija ir paveldas pirmininkų. |
Ką naujo Jūs, grynojo istorijos mokslo atstovas, išgirdote sekcijoje Istorija ir paveldas?
Labai įdomus buvo Lietuvos energetikos instituto darbuotojos Adelės Vaidelienės pranešimas Lietuvos tvenkinių ir malūnų istorinė raida. Pateiktoji medžiaga apie malūnų bei tvenkinių išdėstymą ir kitus dalykus yra ir mūsų kultūros istorijos dalis. Pranešėja atkreipė dėmesį, jog visus surinktus duomenis reikėtų kompiuterizuoti.
Pribrendo laikas kompiuterizuoti apskritai daugelio mūsų mokslo - archeologijos, istorijos, etnologijos ir kt. - duomenis.
Po truputį, matyt, taip ir bus daroma. Tačiau Energetikos institutui priklausančią gamtinę ir techninę medžiagą, kuri kartu yra ir mūsų kultūros istorijos dalis, iš tikrųjų reikėtų padaryti prieinamą ir kitų sričių tyrinėtojams, t. y. kuo sparčiau kompiuterizuoti.
Įdomu, kaip nepriklausomoje Lietuvoje, kai atsivėrė galimybės nevaržomai tyrinėti ir rinktis įvairias temas, jau padaryta labai įdomių darbų. Apie vieną tokių išgirdome ir šios dienos pranešime Raigardo slėnio - unikalaus kultūros ir gamtos paminklo - raida ir vaidmuo dvasinėje kultūroje. Šio tyrinėjimo autoriai - geologai, menotyrininkai ir istorikai, t. y. skirtingų sričių specialistai. Nagrinėjama gimtosios žemės, gimtojo krašto įtaka žmogui, taip pat ir tokiam, kuris įsilieja į pasaulinės kultūros aktualias erdves. Mintyje turiu Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Lietuvos žemės ir krašto reikšmė žmogui ir pasauliui.
Bet ar tuos iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprastus dalykus giliai suvokiame?
Pradedame suprasti. Suvokiame, kad gimtąją žemę reikia mylėti, tyrinėti, remtis ja, joje gyventi, dirbti ir jeigu ateis tokia būtinybė - mirti už ją. Pranešimas, kurį perskaitė Geologijos instituto direktorius Valentinas Baltrūnas, rodo, jog yra kuo sekti ir kuo brangi mūsų Lietuva.
Apskritai iš šiandien klausytųjų pranešimų iškyla nacionaliniai ir kultūriniai dalykai. Sekcijoje praleistas laikas tikrai buvo naudingas.
Malonu išgirsti Jūsų nuomonę, nors ji remiasi dar tik pirmosios Simpoziumo dienos įspūdžiais. Juk ir pati šių Simpoziumų renginių idėja buvo kiek pakibusi ant plauko. Esą ne kažin ką naujo beišgirstame: užsienio lietuvių mokslininkų maža, o savuosius ir taip gerai pažįstame. Ką Jūs apie tai manote?
Matote, Amerikos lietuviams gal ir sunku, jie nublokšti į kitą pasaulį. Jeigu vienu ar kitu aspektu sugeba ir turi noro atnešti į Lietuvą naujausių pasaulio mokslo laimėjimų - tai labai reikšminga. Kartais galima būtų ir jų siūlomus naujus metodus panaudoti.
Tačiau šiandien klausėme mūsų mokslininkų pranešimų. Dirbdami siauresniame tyrimų bare, Simpoziume jie galėjo pristatyti savo tyrinėjimų išvadas. Šiandien tai buvo padaryta, ir gana reikšmingai.
Svarbu ir tai, kad vieni kitų pasiklausė labai skirtingų sričių tyrinėtojai - technikos, geologijos, informacinių technologijų srities atstovai ir menotyrininkai, istorikai. Kitaip tariant, humanitarai ir griežtųjų mokslų atstovai geranoriškai pasiklausė vieni kitų. Ne itin dažnai būna.
Apskritai mokslas plėtojasi mokslų sandūroje. Tie pranešimai užtikrina, kad Lietuvos praeitį ir kultūrą tyrinėjant daugelio sričių specialistų veiklos sandūroje pasiekiama geriausių ir įdomiausių rezultatų. Jie kelia ir naujų minčių. Pavyzdžiui, R. B. Mikšio skaitytas pranešimas apie piliakalnius, jų išsaugojimą. Neretai girdžiu technokratijos atstovų skeptišką požiūrį: ką čia piliakalniai, kai yra daugybė kitų svarbesnių rūpesčių Piliakalniai yra mūsų tūkstantmetės istorijos pamatas, dvasios pagrindas, kurį reikia saugoti. Kai nuoširdžiai dirbi, nesistengi iš valstybės nuplėšti už savo darbą, tai nėra labai brangūs, pasirodo, ir piliakalnių apsaugos darbai. Žinoma, reikia taikyti ir naujus darbų metodus. Taigi tokie skirtingų sričių atstovų susitikimai labai reikalingi. Manau, kad Simpoziumas čia padarė gerą paslaugą.