Rugsėjui baigiantis, Šv. Jonų bažnyčioje vyko iškilmingas Vilniaus universiteto tarybos posėdis, kuriame garbės daktarų diplomai įteikti Maskvos universiteto profesoriui, žymiam informatikui Eduardui LIUBIMSKIUI (Eduard Liubimskij) ir garsiam Vokietijos kalbininkui, Getingeno universiteto prof. Volfgangui P. ŠMIDUI (Wolfgang P. Schmid). Pagal senojo Vilniaus universiteto tradiciją šie garbingi vardai teikiami tik tokiems mokslininkams, kurie ypatingai pasižymėję savo tyrinėjimų srityje ir kartu nusipelnę Lietuvos mokslui. Apie tai trumpoje įžangoje priminė Universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis. Būtent šiais kriterijais vadovavosi Matematikos ir informatikos bei Filologijos fakultetai, pasiūlę garbės daktarų vardus suteikti dviem žymiems užsienio mokslininkams.

Gyvoji informatikos mokslo istorija

Jis priminė, kad maskvietis mokslininkas yra žymus Rusijos informatikas, skaičiavimo technikos ir sisteminio programavimo specialistas. Maža to, profesorių teisėtai galima vadinti ir tų sričių vienu iš kūrėjų, kadangi šiuose mokslinio tyrinėjimo baruose darbuojasi jau 45 metus. Taigi E. Liubimskį tikriausiai galėtume pavadinti gyva Rusijos informatikos mokslo istorija. Šių žodžių prasmę patvirtinsime pateikdami konkrečių pavyzdžių.

Pradėjęs nuo programų sudarymo pirmiesiems kompiuteriams, sukūręs pirmąjį buvusioje Tarybų Sąjungoje ALGOL transliatorių, prof. E. Liubimskis dalyvavo ir daugelyje ambicingiausių to meto valstybės projektų. Vykdė branduolinių sprogdinimų, balistinių raketų paleidimo bei dirbtinių Žemės palydovų skrydžių kompiuterinio aprūpinimo darbus. Dalyvavo pilotuojamų ir nepilotuojamų kosminių aparatų skrydžių trajektorijų skaičiavimo ir kt. darbuose. Buvo projekto, pagal kurį pirmą kartą pasaulyje įgyvendintas sisteminės programinės įrangos mobilumo principas, autorius ir vadovas, sprendė sudėtingiausias informatizavimo užduotis.

Kūrybinės profesoriaus biografijos svarbiu etapu tapo sukurtoji kolektyvinio naudojimo operacinė sistema, kurios organizacijoje ir struktūroje, pasak prof. F. Ivanausko, buvo įgyvendintos visiškai naujos idėjos, jos buvo plėtojamos kuriant ir vėlesnes operacines sistemas.

Plačiai žinomi E. Liubimskio darbai iš dirbtinio intelekto kūrimo srities. Daug nuveikė savivaldos informatizavimo darbe, jam vadovaujant sukurtas įstaigų informacinių sistemų kūrimo instrumentinės priemonės, informaciniai valdymo modeliai, tipinės informacinės sistemos.

Rusijos MA Taikomosios matematikos institute profesorius ne tik dalyvauja aktualiausiuose projektuose, kompiuterinio aprūpinimo darbuose, bet pastaruoju metu vis daugiau atsideda ir informatikos filosofijos formavimui.

Per 40 jaunų prof. E. Liubimskio vadovaujamų mokslininkų parašė ir apgynė disertacijas iš informatikos mokslo krypties. Tarp jų buvo ir 5 Vilniaus universiteto informatikai, kurie tęsė studijas ar tobulinosi Maskvos universiteto Skaičiavimo matematikos ir kibernetikos fakultete. Neatšaukiama profesoriaus taisyklė: kartą per savaitę - ir taip ištisus 3 ar net 5 metus - jis susitinka su kiekvienu mokiniu ir aptaria, ką šis per savaitę nuveikė ir ką reikės padaryti per kitą savaitę. Tas bendravimas – tai neįkainojama jaunimo mokykla. Tai, kad Vilniaus universiteto Matematikos fakultete laikui bėgant daugėjo informatikų, buvo įkurta Informatikos ir Programų sistemų katedros, o fakultetas tapo Matematikos ir informatikos fakultetu, yra ir prof. E. Liubimskio pastangų vaisius. Paminėtoms naujosioms katedroms būtent ir vadovauja buvę prof. E. Liubimskio mokiniai – doc. Antanas Mitašiūnas ir doc. Saulius Ragaišis. Šiais metais į fakultetą priimta net 150 pirmakursių, ir, jei pasikliausime dekanu F. Ivanausku, šiuo metu tai vienas dinamiškiausių Universitete fakultetų.

Lietuva jam sava ir artima

Labai džiaugiasi maskvietis profesorius ir savo lietuviais mokiniais - gerai išauklėtais ir talentingais jaunuoliais, kurie tapo garbingais ir mokslui atsidavusiais žmonėmis. Profesorius džiaugiasi, kad jo ryšiai su buvusiais mokiniais peraugo į gilius mokslinius ir žmogiškuosius santykius. Dėl savo buvusių mokinių sėkmės moksle ir gyvenime prof. E. Liubimskis tvirtina esąs dėkingas ir už tą garbę, kuri jam šią dieną suteikta.

Dėkingumą jaučia ir informatikai

Praktiniu požiūriu, tai, ko gero, galingiausia industrija, ryžtingai keičianti visuomenę. Įvyko esminių pramonės, komunikacijos, mokslo pokyčių. Dar laukiama milžiniškų socialinės ir buitinės sferos pokyčių - veikiama informatizacijos, visuomenė visiškai pasikeis.

Moksline prasme, informatika - tai mokslas apie programas. šios industrijos skiriamasis bruožas yra tas, jog informatikos gamyba, jos gamybos priemonės ir pačių tų gamybos priemonių gamyba - visa tai yra programos. Visa informatika sudaryta iš programų, kaip sakyta, tai mokslas apie programas, jų savybes, kūrimą, programų derinimą ir jų darbą.

Filosofine prasme, informatika - tai žmonių protinės veiklos automatizavimas. Pirmasis mokslas, kuris automatizuoja ne žemkasio darbą, ne galimybę judėti, bet galimybę mąstyti. Kiekviena programa, kuri parašyta mašinai, modeliuoja tam tikrą mąstymo procesą - gal vieno ar kelių žmonių, gal kolektyvo ar kelių kolektyvų. Įdomiausia, kad visos tos programos sudarytos iš principo vienodai. Jos dirba ir yra praktiškai naudingos, taigi iš viso to, kas jau pasakyta, galima padaryti štai kokias išvadas.

Pirma, programos adekvačiai modeliuoja mąstymo procesus. Antra, mąstymo procesai (nesvarbu: žmogaus, kolektyvo ar daugelio kolektyvų) sudaryti principialiai struktūriškai vienodai, kitaip tariant, jie tarp savęs panašūs. Štai į šią E. Liubimskio formuluojamą išvadą ir siūlytume sutelkti dėmesį, kadangi čia ir glūdi gili filosofinė prasmė, kuri programavimo dėka dabar ir atskleidžiama. Iškyla abipusio poveikio galimybė: programavimo į pažinimą - kaip mąstome, kaip sudaryta noosfera, t. y. informacinis, mąstymo pasaulis. Ir priešingai: pačiame programavime jau seniai ir visai sąmoningai taikomi principai, kuriuos sudarė visuomenė, siekdama suderinti sąveiką tarp žmonių - siekiama kurti ir panašiai sąveikaujančias programas. Tokios sąveikos paprasčiausias pavyzdys - internetas. Taigi programavimo ir visuomeninių institutų veiklos principai glaudžiai siejasi.

Savo kalbą prof. E. Liubimskis baigė padėkos žodžiais informatikai, kuri jam teikia galimybę dirbti įdomiausioje srityje, ir Universiteto tarybai, kurios sprendimu jo triūsas taip aukštai įvertintas.

Gyvo žodžio šaltinis jam buvo paprastas lietuvis

Bendrosios ir indoeuropiečių kalbotyros specialybę prof. V. P. Šmidas įgijo Tiubingeno universitete (1955 m.), paskui Londone studijavo indų-iranėnų filologiją. Jau 35 metai, kai Getingeno universiteto profesorius tarp kitų dalykų ten dėsto ir lietuvių kalbą. Jo rūpesčiu universitete sukomplektuota labai gera baltistikos biblioteka. Nuo 1968 m. profesorius redaguoja žurnalą “Indogermanische Forschungen”, kuriame paskelbta daug vertingų baltistikos studijų - jų autoriai yra ir lietuviai kalbininkai.

V. P. Šmidą atsidėti baltų kalboms ir lituanistikai paskatino vokiečių slavistas Heincas Vysemanas (Wiessemann) ir Londono universiteto iranistas prof. Bruno Heningas (Henning). Lietuvių kalbos mokėsi iš Augusto Leskyno skaitinių, bet ne tik. Gyvo žodžio šaltinis jam buvo Petras Gabriūnas, Tiubingene gyvenęs paprastas lietuvis.

Svarbiausias V. P. Šmido baltistikos darbas - 1963 m. apgintoji daktaro disertacija “Baltų ir indoeuropiečių veiksmažodžio studijos”. Prof. B. Stundžia atkreipė dėmesį į šios vokiečių kalba atskira knyga išėjusios studijos moto: “Aš norėčiau prikelti bent vieną senelį iš kapų milžinų ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį iš senųjų laikų!”. Šie Maironio žodžiai akivaizdžiai rodo profesoriaus emocinį ir dvasinį ryšį su lietuvių kalba ir Lietuva.

Baltų veiksmažodžio istorijos dalykus prof. V. P. Šmidas tyrinėjo ir toliau, parašė vertingų straipsnių, kurie baltistams seniai tapo parankiniais veikalais. Dar viena profesoriaus itin pamėgta sritis - hidronimija, ypač Senosios Europos vandenvardžiai. 1972 m. tarptautiniame onomastikos kongrese Sofijoje, taip pat Helsinkio universitete V. P. Šmidas perskaitė pranešimą “Baltų vandenvardžiai ir priešistorinė Europa”, ir šitaip padėjo pagrindus naujam požiūriui į Rytų Europos priešistorę.

Į vieną pranešimo idėjų B. Stundžia ypač atkreipė dėmesį, nes ji plėtota ir 1975 m. Vilniuje vykusioje baltistų konferencijoje. Prisiminkime tą idėją: “Senosios Europos hidronimijos centras yra baltų kraštuose. Baltų protėviai ir bendroji baltų kalba glaudžiai susijusi su Vakarų Europa, perėjimui iš Senosios Europos hidronimijos vykstant be lūžio”. Ši vokiečių mokslininko idėja buvo išplėtota atskiroje studijoje (1878 m.), o populiarinama straipsniuose, konferencijose sukėlė didžiulį susidomėjimą. Ar bereikia sakyti, kokį entuziazmą toks požiūris sukėlė ypač tarp Baltijos kraštų filologų ir humanitarų? Pats B. Stundžia tuomet buvo studentas ir prisimena, su kokiu jauduliu ėjo į III baltistų konferenciją klausytis būtent V. P. Šmido pranešimo, nes žinojo, kad jis pasakys kažką ypatinga, rūpimą ne tik kalbininkams.

Profesorius yra tyrinėjęs prūsų kalbą, buvo įsitraukęs į diskusiją dėl vadinamojo jotvingių kalbos žodynėlio, domėjosi kuršininkų išmirštančia tarme. Nesibodėdamas profesorius recenzavo ir lietuvių kalbininkų veikalus, sudarė baltų kalbotyros bibliografiją, kurią skelbė Austrijos lingvistiniame žurnale “Die Sprache”.

Paskata toliau gilinti baltistikos darbus

Apsiaustas VU garbės daktaro toga, prof. V. P. Šmidas prisipažino, jog ši diena - viena maloniausių jo gyvenime. Nors galėtume priminti, jog dar 1966 m. jis buvo išrinktas Mainco mokslo ir literatūros akademijos akademiku, 1992 m. - Latvijos MA, o 1994 m. - Lietuvos MA užsienio nariu. Naujasis garbės daktaras savo kalbą pasakė lietuviškai, prisipažino nesąs nei baltistas, nei lituanistas, bet indoeuropeistas. Tai reiškia, kad mokslininką visų pirma domino baltų kalbų santykiai ir ryšiai su kitomis kalbomis, tų kalbų kilmės, toponimikos dalykai.

Vokiečių kalbininkas pripažino, jog garbės daktaro vardas - tai stipri paskata gerinti ir gilinti darbus taip pat ir baltistikos srityje. Jau 30 metų lietuviai kolegos jam siunčia svarbiausias savo knygas, įdomiausius straipsnius apie lietuvių kalbą, gramatiką, žodynus, dialektologiją, sintaksę ir pan. Žodžiu, visa tai, kas Vokietijoje dirbama baltų kalbų srityje, iš esmės yra lietuvių kalbininkų darbo tęsinys, tvirtina prof. V. P. Šmidas. Čia, Vilniuje, - teigia svečias, ir yra tikras baltistikos centras ir jo paties studijų pradžia bei šaltinis. Tad ir šios dienos dovana esanti triguba: didelė garbė, stipri paskata ir pagalbos pažadas ateičiai.