– Mes savo sostinėje turime daug pastatų, kur rengiamos skrandžio puotos, bet esame išsiilgę pastato, kur vyktų širdžių ir protų puota. Šie monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasakytieji žodžiai buvo Saulėtekio alėjoje vykusių iškilmių leitmotyvas. Tą saulėtą rugsėjo vakarą buvo atidarytas Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibliotekos naujasis pastatas. Jo projekto autorė architektė prof. Nijolė Bučiūtė. Įvykis išskirtinis, gal net ir nelabai įtikėtinas, žinant materialinę mūsų aukštųjų mokyklų ir valstybės būklę.

Universitetas prasideda nuo bibliotekos. Ši tiesa mus pasiekia iš viduramžių, kai Europoje ir buvo atidaryti pirmieji universitetai. Juk ir senojo Vilniaus universiteto istorija prasideda nuo 1570 m. įkurtosios bibliotekos, t.y. knygos šventovė 9 metais senesnė už Alma mater.

Vilniaus Gedimino technikos universitetui istorinės aplinkybės klostėsi tokiu būdu, tarsi kokia lemtis norėjo pakeisti nuo seniausių laikų Europoje įprastą tvarką. Tarsi norėta įrodyti, kad universitetas ir mokslas įmanomas be bibliotekos. Na, pasakyta gal ir kiek perdėtai, bet nemaža dalis tiesos juk yra. Remiuosi VGTU infrastruktūros prorektoriaus prof. Algirdo Valiulio bibliotekos atidarymo šventėje pasakytais žodžiais: “Aukštoji technikos mokykla Vilniuje jau skaičiuoja savo veiklos 41-uosius metus, tačiau tikros bibliotekos per tą laiką mes ir neturėjome. Buvo rūsiai, celės, kitokie užkampiai. Tai, kas vadinta biblioteka, buvo kilnojama iš vietos į vietą, keitėsi direktoriai, darbuotojai, nes darbo sąlygos buvo išties blogos”.

Valstybėje priėmus restitucijos aktą Universitetui teko atlaisvinti ir buvusius Bazilijonų vienuolyno rūmus, kur buvo Elektronikos fakultetas, o viename pastato sparne glaudėsi biblioteka. Kokia bebūtų buvusi ta biblioteka, bet kelios studentų kartos naudojosi jos paslaugomis. Teko iš ten išsikelti.

Studentų savarankiško mokymosi sąlygos buvo neįtikėtinos, bet mūsų žmonės prie visko pratę – gal tik nepratę stebėtis. Šių eilučių autorius kada nors savo vaikaičiams, gal Dievas jų duos, pasakos, kaip rašto ir mokslų pradmenų siekė prie žibalinės lempos – kaip ir daugelis ne mieste gyvenusių tos kartos vaikų. Tačiau turės ką vaikaičiams papasakoti ir XX a. paskutiniojo dešimtmečio, interneto laikų studentai. Kaip užsakydavo bibliotekoje knygas, o po savaitės jas gaudavo polietileniniuose maišeliuose - Europos masto egzotika, įdomu, ar kas spėjo susukti dokumentinę juostą?

“Praėję metai mums buvo gėdos metai”, - su kartėliu sako prorektorius. Gėda ne universitetui, reikia tik stebėtis mokslui atsidavusiais žmonėmis, kurie dirbo tomis visą Europą stebinusiomis sąlygomis – šalo auditorijose ir laboratorijose, neturėdami būtiniausios literatūros ir darbo priemonių, sugebėjo rengti specialistus, kurie savo kraštui ir universitetui gėdos nedarydavo, kai atsidurdavo normalios ekonomikos šalyse.

Universitetas niekada nenuleido rankų net ir sunkiausiomis dienomis. Bet reikia, kad žmonės, ypač jauni, tai žinotų. Nors ir to maža. Reikėtų, kad tas žinojimas persmelktų jų širdis. Tada kitomis akimis pradės žiūrėti ir į tūlą mūsų susisukusį docentą, ir gal ne visai prie dabartinio “elito” derantį profesorių.

Taigi kokių žygių ėmėsi Gedimino anūkai, netekę net ir paskutinės knygos priebėgos buvusio vienuolyno pastate? Sprendžiant iš architektės prof. Nijolės Bučiūtės naujo bibliotekos ir rektorato pastato šalia Universiteto centrinių rūmų eskizinio projekto – grėsmingos krizės požymių dar nenujausta.

Deja, šio projekto teko atsisakyti, kadangi pinigų nebuvo. Pradėta ieškoti kitų galimybių. Bibliotekai vietos ieškota centriniuose rūmuose ir jungiamuosiuose korpusuose, pagaliau Plytinės gatvėje, kur buvo gautas automokyklos pastatas. Visi variantai buvo vienas už kitą blogesni ir galėjo būti tik laikini. Štai tada rektoriui prof. Edmundui Kazimierui Zavadskui ir šovė puiki mintis: pritaikyti bibliotekai pastatą Saulėtekio alėjoje, kur kažkada buvo parduotuvė, o vėliau valgykla, paskui alaus baras ir galop studentų diskoteka. Apie 1995-1996 m. ėmė merdėti ta parduotuvė, o diskoteka traukė asocialius asmenis, tad prie studentų bendrabučių buvo prasidėję negeri dalykai.

Rektoriaus pasiūlymą parėmė rektoratas ir universiteto bendruomenė – prasidėjo projektavimo darbai ir pastato rekonstrukcija. Dvejus metus Universitetas mėgino tuos darbus dirbti iš savo vidinių išteklių, bet finansavimas aukštajam mokslui mažėjo ir tapo aišku, kad Universiteto spėkų nepakaks. Sutiko dalį lėšų skirti ir Vyriausybė, tad nuo 1998 m. kasmet tam tikra suma ateidavo iš valstybės iždo – vis vien pinigų nepakakdavo, todėl 1996 m. prasidėję darbai baigti tik šiemet. Rugsėjį ilgai lauktas kūdikis pagaliau gimė.

Tai išties moderni biblioteka, kurią sunku pavadinti vien tik knygos šventove. Tai informacijos centras, iš dalies jau užpildytas kompiuterine įranga, kur įrengtos puikios skaityklos. Čia jauku. Studentai džiaugsis, kad skaityklos veikia iki 22 valandos. Čia pat bendrabučiai, tad mokymosi ir darbo sąlygos tokios, apie kokias galima tik svajoti. Dabar ta svajonė išsipildė.

Toliaregiškus Universiteto vadovų žingsnius gyrė ir mokslo funkcionieriai, kurie dalyvavo bibliotekos atidarymo iškilmėse. Gražu. Baigtas darbas suartina žmones. Kad taip visada būtų ir projektus rengiant, derinant, ieškant palankesnių sprendimų. Bet šventės proga norisi kalbėti tik gerus žodžius. Jų tą dieną buvo pasakyta tiek, kad užtektų kelioms bibliotekoms atidaryti, ir dar liktų.

Bibliotekos pastato statybos generalinio rangovo UAB “Giedra” generalinis direktorius Algirdas Andriuškevičius pasveikino Universiteto vadovus, dėstytojus, profesorius ir studentus šio gražaus statinio atidavimo naudotojams proga ir bibliotekos direktorei Reginai Pūgžlienei įteikė simbolinį raktą. Tik laikydama rankose šitą raktą direktorė suvokė, kad šitas pastatas realus, Universitetas jau turi biblioteką.

VGTU garbės narys monsinjoras K. Vasiliauskas pašventino pastatą, skaityklas ir fondus. Universiteto darbuotojai bei svečiai susipažino su naujomis skaityklomis ir dabartinėmis bibliotekos galimybėmis. Buvo pagerbti statybinių organizacijų, pritaikiusių pastatą bibliotekos reikmėms, vadovai. Na, o direktorei Reginai Pūgžlienei tiek sveikinimo ir gėlių iš kolegų, kitų šalies aukštųjų mokyklų bibliotekų atstovų, tikriausiai dar niekada nėra tekę gauti.