Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

Tęsiame pokalbį su aušrininko dr. Jono Šliūpo jauniausiuoju sūnumi inž. Vytautu ŠLIŪPU, kuriam spalio 24 d. sukako 70 metų. Jau ne pirmus metus inž. V. Šliūpas nori atgauti tėvui priklausiusius namus Palangoje, bet dabar ten yra dr. Jono Šliūpo memorialinė sodyba. Inž. V. Šliūpas norėtų išplėtoti muziejų, padaryti turiningesnę jo ekspoziciją, tačiau iškylančių sunkumų kol kas įveikti jam nesiseka.

Ėjo gražiuoju

Iki šiol ėjau gražiuoju per visus ministrus, ministrus pirmininkus, Seimo Pirmininką, net ir su Prezidentu Valdu Adamkumi kalbėjau. Pamačiau, kad nesiskaitoma: su ministru lyg ir susitariu, bet atvažiuoju kitą kartą - jau kitas ministras. Vėl iš naujo aiškinu. Visiškai nesiskaitoma su žmogaus teisėmis, nepaisoma to fakto, kad namas buvo pavogtas, t. y. nacionalizuotas sovietų laikais.

Jau kreipiausi ir į Helsinkio komisiją. Ten man patarė organizuoti ir kitų lietuvių grupę, kuri susiduria su panašiomis problemomis. Šitaip mes sudarėme “Class action complainte” (grupinis nusiskundimas) grupę prie Helsinkio komisijos. Atsiliepė apie 80 lietuvių.

1999 m. kovo mėn. buvau iškviestas į Vašingtoną, kur JAV kongreso sudarytoji Helsinkio komisija mane apklausė - kas vyksta Rytų Europoje. Mes buvome 5 liudininkai. Man teko liudyti dėl Lietuvos reikalų, buvo čekas, rumunas, slovėnas ir Rytų bažnyčios atstovas vyskupas. Oficialiai Amerikos valdžia išleido to apklausinėjimo knygutę.

Kaip į visa tai reagavo Lietuvos valdžia?

Į tai atsiliepė, bet nereagavo. Aštriai reagavo Lietuvos ambasadorius Vašingtone, pasakydamas: “Tavo tėvas grabe apsiverstų, jeigu matytų, ką darai”.

Išeikvojote tiek jėgų ir nervų, tad ir ta Palanga tikriausiai Jums jau nebemiela?

Iš dalies teisybė, bet Palanga miela. Turiu savo tikslą. Mano tėvas buvo atkaklus kovotojas, ir jis visą laiką taip pat grūmėsi su Lietuvos valdžia, kai po Pirmojo pasaulinio karo atvyko į šalį. Lygiai toks pat atkaklus esu ir aš.

Klausiate, ar eisiu į tarptautinius teismus? Amerikos kongresas yra priėmęs tuo klausimu rezoliuciją, prašydamas Lietuvą sutvarkyti savo įstatymus. Bet nelabai kas kreipia dėmesį. Tiesa, po trupučiuką įstatymai keičiami. Bet užsienio lietuviai, kurių nuosavybės šaknys čia, kažkaip palikti už durų.

Jūs turite Amerikos pilietybę?

Turiu ir Lietuvos pilietybę, visi dokumentai sutvarkyti. Dar ir prieš gaudamas Lietuvos Respublikos pasą, turėjau užsienyje ambasadoriaus Stasio Lozoraičio išduotą lietuvišką pasą. Niekas Lietuvos pilietybės iš manęs nebuvo atėmęs: kai sovietai įžygiavo, tai pasirinkimo neturėjome, gyvenome JAV. Sovietų piliečiu savu noru nebuvau tapęs.

Tad į klausimą, ar kreipsiuos į aukštesnį teismą, atsakau: šiuo metu Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją pradėjome spausti per administracinį teismą - kad priimtų galutinį sprendimą. Jeigu sprendimas bus negatyvus, eisiu į teismą. Jeigu ir ten nieko nepasieksiu, kreipsiuos į tarptautinį teismą Strasbūre, nes pažeidžiamos mano pilietinės teisės.

Yra ir kitas kelias: galiu teisybės siekti ir per Amerikos teismą. Jau Rytų Europos valstybes pradėta skųsti Amerikos teismuose. Neseniai vienas rusas padavė Rusiją į teismą, ir Amerikos teismas priteisė jam apie 200 mln. dolerių.

Priteisė, bet kaip tuos milijonus iš Rusijos atgauti?

Matote, kiekviena valstybė Amerikoje turi padėjusi savo pinigo. Kiekvienas kraštas turi kai kurių nuosavybių - vienos neliečiamos, bet su kitomis yra kitaip. Kiekvienos valstybės valdžios žmonės atvyksta į Ameriką, vieni turi diplomatinį pasą, kiti ne. Pastarieji gali būti sulaikyti ir nuvesti į teismą. Gali tekti išbūti tol, kol valstybė juos iš ten “ištrauks”. Lietuvos valdžia tokių dalykų nenumato, nes dar nėra mūsų piliečiams šitaip atsitikę. Bet čekams jau panašiai buvo.

Lietuvos valdžia yra sudariusi negrąžinamų pastatų sąrašą. Prieš pustrečių metų į tą sąrašą buvo mėgintas įtraukti ir Jono Šliūpo namas - nepavyko. Prieš pusantrų metų mėgintas įtraukti į pertvarkomą sąrašą. Vėl nepavyko. Bet pastangos vis tebededamos. Jeigu tame sąraše namas atsidurtų, tai byla būtų daug sunkesnė. Bet ir toliau galima bylinėtis, kovoti.

Kuo galite remtis savo kovoje?

Į jokias organizacijas, kad palaikytų, dar nesikreipiau. Viską dariau tiesiogiai: kreipiausi į Prezidentūrą, į ministrus pirmininkus, kultūros ministrus. Į jokią žmogaus teisių organizaciją Lietuvoje ar namų savininkų draugiją dar nesikreipiau. Reikėtų užmegzti santykius.

Ligi šiol neturime Amerikos lietuvių muziejaus

Su kuo man teko kalbėti, visi pritaria. Bet į akis žmogus gali vienaip sakyti, bet ką jie sako už akių - šito nežinau. Kalbėjau ir su Klaipėdos universiteto vadovais, jie žada pagelbėti ir išplečiant muziejaus ekspoziciją. Daug kas sutinka prisidėti - įvairios organizacijos. Būtų išplėtota ne vien Jonui Šliūpui skirtoji ekspozicija. Kartoju: noriu įrengti porą kambarių, kurie būtų skirti Amerikos lietuviams, nes ligi šiol jie jokio muziejaus neturi. Galbūt vienas kitas eksponatas ar ekspozicija pasirodo, o įkurto Amerikos lietuvių muziejaus nėra. Jono Šliūpo namuose būtų labai tinkama vieta.

Kaip Jūs įsivaizduojate ekspoziciją, skirtą Amerikos lietuviams?

Siekčiau parodyti Amerikos lietuvių veiklą, kad žmonės pamatytų, kas jie tokie buvo, ką darė. Juk jau 150 metų, kai Amerikos lietuviai veikia. Ta veikla labai plati, bet Lietuvoje apie tai nedaug žinoma.

Dr. Jono Šliūpo archyve turiu labai daug medžiagos, bet to nepakaks. Prieš kelerius metus buvau užėjęs į Balzeko muziejų Čikagoje. Stanley, kitaip sakant, Stasys Balzekas jaunesnysis, su kuriuo esame geri pažįstami, klausia: “Tai kaip sekasi atsiimti namą?” Atsakau, jog dar kovoju. “Kai atsiimsi savo namus, pagalvokime, kaip ten įkurti bendrą muziejų”, - pasakė Balzekas.

Smulkiau nesigilinau, bet, matyt, ir S. Balzekas norėtų prisidėti prie ekspozicijos Amerikos lietuviams. Dabar S. Balzekas veža iš Amerikos lietuvių grupes į Lietuvą. Klausiu, kodėl atvežęs į Palangą neužeina į Jono Šliūpo muziejų? Sako: “Nieko įdomaus turistams ten nėra. Tėra mažas kambariukas, ir vardas - neva muziejus. Žmonių nelankomas. Tad kam man tuos savo turistus vežti, jei galiu parodyti daug jiems įdomesnių dalykų. Jeigu atgausi namus, mes bendromis jėgomis ką nors rimto padarysime”.

Palaikau labai gerus santykius ir su Lituanistikos tyrimų ir studijų centru Čikagoje, kuriam vadovauja prof. dr. Jonas Račkauskas. Esu tikras, kad iš prof. J. Račkausko taip pat pavyktų gauti eksponatų. Jis gavo didžiulę istoriko Jono Dainausko (amžinybėn iškeliavo eidamas 97-uosius metus š. m. gegužės 27 dieną - G. Z. past.). J. Dainauskas redagavo ir dr. Juozo Jakšto knygą apie Joną Šliūpą. J. Šliūpo memorialinės sodybos ateitį šitaip įsivaizduoju: dalis būtų skirta pačiam J. Šliūpui, kita dalis - Amerikos lietuviams ir trečia dalis - Palangos miestui, ketvirta dalis - kultūriniams pobūviams bei organizacijų veiklai.

Tą kompleksą sudaro 3 namai: mažiukas prie gatvės, didysis - viduryje, o buvęs garažas - gale. Priekinis namukas priklausė Palangos miestui, jame buvo įsikūrę kraštotyrininkai, teisingiau, verslininkai, pardavinėjantys suvenyrus, paveikslus. Matote, buvo kraštotyrininkų organizacija, vėliau 5 žmonės sudarė savo įstatus, įkūrė atskirą organizaciją ir dabar savinasi tą namelį. Palangos miesto valdžia peržiūrėjo dokumentus ir prieš porą metų sugrąžino man tą namą, o “kraštotyrininkams” liepė išeiti. Tada jie miestą ir mane padavė į teismą. Per metus buvo 12 teismo posėdžių, ir teismas pripažino, kad tas namukas man sugrąžintas teisėtai. Dabar pralaimėjusieji bylą apskundė apeliaciniam teismui. Pastarasis bylą grąžino Palangos miesto teismui. Taip ir tęsiasi.