Tai Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko, Vilniaus universiteto rektoriaus prof. Rolando PAVILIONIO pokalbyje su Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininku dr. Vygintu GONČIU ir “Mokslo Lietuva” išsakytoji mintis.

Svarbiausia - įtikinti politikus

R. Pavilionis. Tai projektas, pirma rimtesnė būsimosios Baltosios knygos paieška. Santraukoje dar galima rasti nemažai teiginių, dėl kurių verta diskutuoti, ginčytis. Bet kryptis, orientacija, bandymas įtinkinti visuomenę ir ypač mūsų politinius sluoksnius tuo, kad mokslas ir kultūra yra visuomenės variklis, labai svarbus dalykas. Šitai suvokus neturėtų kilti sunkumų ir dėl pačių lėšų skyrimo, kaip kad kelerius metus deramės dėl investicinio projekto laboratorijoms atnaujinti. Valstybė niekaip neįstengė surasti 7 mln. Lt įrangai ir kompiuteriams, kuriais dirba mūsų aukštosios mokyklos. Praėjusiais metais tam nieko negavome, šiais metais kai ką jau tikimės gauti.

Tie 7 mln. nėra dideli pinigai, žinoma, jeigu į mokslą ir technologijas būtų žiūrima kaip į svarbiausią, iš esmės lemiamą valstybės buvimo veiksnį. Tada tokie skyrimai būtų natūralus dalykas, gal net dešimteriopai galima būtų skirti tam, kad visuomenė išties žengtų į priekį. Juk kartais šimtus milijonų išmėtome be reikalo ir be jokios grąžos, nežinodami, ką iš to laimėsime. Kiek milijonų, gal net šimtų milijonų įdėta į mūsų žemės ūkį? Kiek grįžo šiandien? Nieko negrįžo. Mes kėlėme tą pačią problemą ir LDDP laikais, kai man pačiam teko ginčytis su tuometiniu užsienio reikalų ministru. Kartu ir dėl to, kad iš PHARE programos būtų skiriama atitinkama dalis studijų tarptautiniams mainams – TEMPUS ir kitoms programoms įgyvendinti. Kaip sunku buvo įtikinti! Mus pačius tada mėgindavo įtikinėti: “Klausykite, dar yra bankų sektorius, žemės ūkis, energetika – štai mūsų principinės sritys. O Jūs ir taip palaikote tarptautinius ryšius – išgyvensite”. Mūsų oponentai net nesuprato, kaip tai yra svarbu. Vadinasi, jeigu pavyks įtikinti politikus, kad tokia orientacija Lietuvai yra kelrodis, tai visai kitaip bus galima su jais ir šnekėtis.

Siauras akiratis – maža perspektyvų

R. Pavilionis. Pramonėje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, dirba žmonės, jie privalo turėti tam tikrą išsilavinimą, kad jų darbas būtų efektyvus. Kuo prastesnis išsilavinimas, kuo siauresnis akiratis, tuo mažiau perspektyvų. Kodėl Vokietijoje, Danijoje arba Švedijoje pramonės įmonėse, ypač komunikacijų industrijoje, dirba mokslininkai, panašiai kaip seniau mūsų konstruktorių biuruose? Juk dirbo išties stiprūs specialistai. Vakarų firmose dirba moksliniai kolektyvai, kurie konkuruoja su universitetais arba iš universitetų samdosi žmones. Lietuvoje apie tai šiuo metu gal net negalvojama. Jeigu intelekto, žinių nepakanka, tai tas savininkas niekados ir nesikreips į mokslininkus, nes nesuvoks, kad jo išlikimas priklauso nuo intelekto ir žinių. O tą intelektą ugdo, žinias teikia žmonės, kurie tam tikslui ir rengiami.

Ar teisinėmis priemonėmis užtikriname mokslo ir pramonės sąveiką?

Kitas dalykas, ar mes teisinėmis priemonėmis užtikriname tą normalią sąveiką? Iš tikrųjų užsienio valstybėse universitetų profesoriai ir mokslininkai labai daug laiko ir jėgų skiria technologiniams ir eksperimentiniams darbams, iš kurių jie praktiškai ir gyvena. Tų valstybių rūpestis yra kitoks negu mūsų krašte – finansuoti fundamentinius tyrimus, kad mokslininkai nepamirštų fundamentinės veiklos. Taigi čia, matyt, turime galvoti apie minėtų sąsajų gerinimą.

Ieško žmogaus, turinčio idėjų

R. Pavilionis. Tarkim, labdaros ir paramos įstatymas. Jis turėtų būti siejamas su visiškai aiškia ir skaidria mokesčių lengvatų sistema. Jeigu iš tikrųjų mus kažkas remia, jeigu valstybė mato, kad ta parama mokslui naudinga, tai ir remiančiam iš to taip pat turi būti naudos. Jis turi būti mažiau skolingas valstybei, mokesčių rinkėjams, nes mokesčių dalį jau atidavė valstybei – kitai labai svarbiai šalies gyvavimo grandžiai. Tačiau Lietuvoje tas įstatymas neveikia. Taigi reikia padaryti, kad veiktų. Ne tiek mažai jau turime šalyje įstatymų, kai kuriose srityse gal ir per daug. Tačiau tie įstatymai neveikiantys. Arba veikia nepakankamai, nes vienas kitam prieštarauja, ne visada pakankamai aiškūs. Šis darbas, man atrodo, naujajame Seime bus vienas svarbiausių.

Visiškai pritariu gerb. V. Gončio minčiai, kad jau yra įmonių, kur mokslas vertinamas ir juo remiamasi. Per priešrinkiminę kampaniją man teko aplankyti daug smulkesnių ir vidutinių įmonių. Kėdainiuose teko buvoti ledų gamybos įmonėje, kur dirba mūsų Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą baigęs žmogus, labai perspektyvus, ganėtinai jaunas. Jis visiškai pakeitė savo veiklos pobūdį. Iš pradžių toje įmonėje buvo manoma pasiremti būtent Vakarų patirtimi ir technologijomis. Užmezgė ryšį su lenkais, paprašė jų sukurti jiems viziją – kokios technologijos reikėtų, norint išplėtoti tokią gamybą? Lenkai vien už savo ekspertus ir jų patarimus užsiprašė pasakiškos sumos. Tuomet kėdainiškiai ryžosi patys susipažinti su to profilio Vakarų šalių įmonėmis, pavažinėjo, grįžo ir subrandino savo pačių projektą. Įsigijo modernios technologijos įrenginių, kai reikia nedaug, bet kvalifikuotų darbuotojų. Tai jau mokslu pagrįsti dalykai, kur pritaikomas intelektas, regis, paprastam produktui – valgomiesiems ledams gaminti. Bet dabar šiuos ledus jie gali tiekti ne vien Lietuvos rinkai. Tad ir mūsų buvęs fizikas sako: “Man nereikia bet kokio vadybininko, man reikia žmogaus, turinčio idėjų”. Jam ne tiek svarbu konkrečios specialybės atstovas, bet reikia žmogaus, kuris imlus naujovėms, sugeba analizuoti. O tam ir reikia gero išsilavinimo.

V. Gontis. Daugelis tokių ir panašių įmonių susikūrė, panaudodamos tų darbuotojų, kurie dirbo mokslo institutuose ir aukštosiose mokyklose, žinių ir kvalifikacijos pagrindus. Iš KTU buvusių darbuotojų susikūrė, pvz., “Katra”, kuri yra stebėtinai aukšto lygio technologijų įmonė. Ji gamina elektroninius matavimo prietaisus, kompiuterizuotas apskaitos ir valdymo sistemas. Taigi Lietuvoje yra labai gražių pavyzdžių, kai iš mokslo žmonių potencialo susikuria visiškai naujo tipo įmonės, kuriančios ir naudojančios naujausias technologijas.

Mokslas tampa gėriu, kai neša naudą

R. Pavilionis. Labai norėtųsi, kad pramonės ir verslo atstovai patys pasakytų, ką jie laimėjo iš to, kad pradėjo rimčiau vertinti mokslą, kai pajuto, kad žmonės, atėję su idėjomis, atnešė įmonėms pelną. Tai geresnis argumentas negu abstrakčios kalbos, kad mokslas savaime yra gėris. Ne, jis gėriu taps tik tada, kai duos konkrečią ir apčiuopiamą naudą, neš savo aplinkai, ten dirbantiems žmonėms, jų šeimoms gerovę. Juk šito siekiame.

Paskui ta pati įmonė gali padėti vietinei mokyklėlei, paremti jos biblioteką, suremontuoti vieną kitą klasę, nupirkti kompiuterį. Visuomenėje atsiranda ryšys, kurio ligi šiol Lietuvoje beveik ir nebuvo. Jis dar labai silpnutis. Ir čia matau vieną iš svarbiausių valstybės būsimųjų vadovų funkcijų. Jie turėtų suprasti, kad visuomenėje galima daug ką sukurti darant solidariai, jeigu žmonės vieni kitiems pradeda solidariai tarnauti, padėti. Iš to visi laimi.

Nerimas dėl mokslo institutų ateities

R. Pavilionis. Dešimties metų patirtis, ginčai, dialogai, pasikeitimai nuomonėmis daug ko žmogų išmoko. Aš daug ką pats supratau. Man atrodė savaime aišku, kad tas ar kitas institutas turi būtinai būti universiteto dalis – ir viskas. Ir dabar manau, kad iš tikrųjų taip ir turi būti, bet kartu iškyla ir daugybė niuansų, į kuriuos būtina atsižvelgti. Pirmasis ir svarbiausias dalykas: jeigu Lietuvos institutuose, kurie šiandien dar egzistuoja ir gali egzistuoti, dar vykdomi reikšmingi mokslo darbai – juos reikia palaikyti. Tai neabejotinas principas. Negalima uždaryti instituto remiantis tik tuo, kad nėra pakankamo finansavimo, nors mokslas ten yra. Tai būtų pražūtingas sprendimas. Dažnai girdžiu, jog būtent šiuo pretekstu remiantis reikia naikinti institutus, nes jų esą per daug, ekonomiškai pernelyg didelė našta šaliai.

Manau, kad integracija su universitetais yra labai reikalinga, nes mokslininkai turi atiduoti žinias mūsų jaunimui – tai savaime suprantama. Mokslininkai iš institutų turi šiek tiek priversti konkuruoti dirbančiuosius universitetuose, kad jie nesijaustų absoliučiai saugūs, ir atvirkščiai. Turiu mintyje, saugūs intelektualiai, dėl tingumo galvojantys, kad buvo išrinkti ir gali paskaitę paskaitėlę ar parašę straipsnelį dirbti ir netobulėti per metų metus. Iš Fizikos ar Matematikos ir informatikos instituto atėjęs darbuotojas, kuris kasmet kviečiamas į 5 ar 8 užsienio universitetus, ir pats renkasi, kur jam važiuoti, yra vertingas konkurentas. Mes norime, kad universitetuose būtų tokių žmonių. Bet aš nenorėčiau iš institutų atimti to, kas padeda darbuotojams jaustis stabiliai – juridinio asmens teisių. Tegu jie būna universitetiniai institutai, turi savo patalpas, savo administraciją, tai, kas padeda jiems jaustis pakankamai savarankiškiems. Vienintelis aspektas, iš tikrųjų du aspektai, kur mes visą laiką turime ieškoti sąsajų, derinti savo veiksmus – tai mokslas ir studijos. Kitaip sakant, kiek mokslas duoda universitetui, kiek gali būti naudingas pačiam institutui, ir kiek tie mokslininkai gali tarnauti studijoms. Šitie dalykai, aišku, turi būti derinami. Tuomet valstybei bus mažesnė našta, ir abi šalys viena kitai nereikš pretenzijų, kurias labai dažnai girdime. Universiteto darbuotojai tvirtina, kad jie priversti dirbti ir mokslininko darbą, ir dėstyti studentams, o institutuose žmogus per metus parašo straipsnelį ir gauna tą patį atlyginimą.

Kad nebūtų pagrindo tokioms kalboms (yra įvairių konkrečių atvejų), reikia suartėjimo, kuris visiškai nereiškia vieno subjekto sunaikinimo arba mechaniško jungimo su kitu. Suartėjimas – kaip integracija – savaime nesuponuoja išnykimo, bet teikia galimybes vieniems kitus turtinti. O tai ir yra tikroji integracija. Manau, kad daugelis iš 29 institutų galėtų tapti universitetiniais, išsaugodami juridinio asmens teises, gaudami rimtą pastogę, kuri leistų jaustis pakankamai saugiai kad ir dėl politikos konjunktūros svyravimų. Pagaliau pats universiteto vardas, autoritetas pasaulyje yra itin vertinamas dalykas. Argi ne taip?

Kad laimėtų ir mokslas, ir studijos

R. Pavilionis. Tai visiškai suderinami dalykai. Turi būti pasirašomos sutartys, aiškūs abipusiški įsipareigojimai. Niekada negali būti, kad viena šalis išloštų, o kita tik praloštų. Turi laimėti mokslas ir studijos – tai svarbiausia. Žmonės, kurie kuria mokslą ir studijas, turi būti išsaugoti. Tačiau ir universitetuose, ir institutuose yra žmonių, kurie šiandien jau ne ką veikia moksle, ir jie yra išlaikomi. Man atrodo, kad tai neprasminga. Galėčiau pasakyti ir konkrečių pavyzdžių. Kodėl Filosofijos ir sociologijos institutas, kurį neblogai pažįstu, negalėtų būti vieno ar kito universiteto, ar net kelių universitetų dalis? Kodėl instituto sociologai negalėtų glaudžiau dirbti su universiteto sociologais, taip pat ir filosofai?

ML. Vis garsiau kalbame apie mokslo centrus. Kokia Jūsų nuostata?

R. Pavilionis. Aš taip pat pritarčiau mokslo centrų idėjai, bet jie turėtų būti labai stiprūs ir svarūs. Ir juose turėtų būti telkiama didelė valstybės parama, kad tas mokslo centras nebūtų tik fikcija su lentele, jame turi būti ne vienam, o kelioms mokslo įstaigoms prieinama įranga. Ten turėtų dirbti autoritetingi mokslininkai ir galėtų tobulintis daugelio universitetų doktorantai. Nėra reikalo galvoti, kad visa tai turi būti įsiurbta tik į universitetus. Juk tie patys universitetai galėtų pasinaudoti ir valstybė išloštų neinvestuodama didžiulių lėšų į kiekvienos institucijos atskiras laboratorijas. Pvz., yra 3 fizikos institutai, fizikos fakultetai VU ir VPU, tad nejaugi visoms institucijoms būtina milžiniška valstybės parama? Kai ką gal praverstų integruoti. Jei perkame įrangos už 5-6 mln. dolerių, tai sutelkime ją į vieną vietą ir padarykime prieinamą visiems, kurie suinteresuoti tuo naudotis.